-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gera būtų sugrįžti į Panevėžį bent keletu dešimtmečių anksčiau ir, stebuklui įvykus, atsidurti aktorių Eugenijos bei Gedimino Karkų namuose Antano Smetonos gatvėje.
Būtent į šią gatvę pačiame miesto centre ir buvusius jos gyventojus šiandien krypsta žvilgsnis.
Ši gatvė ne tik miesto švietimo įstaigų lopšys su pirmąja pradine mokykla, Juozo Balčikonio vadovauta mokytojų seminarija, lenkų gimnazijos pradžia. Ji garsi ir kaip vargonininko, dirigento, kompozitoriaus Mykolo Karkos (1892–1984), jo sūnaus aktoriaus Gedimino Karkos (1922–1991) bei šio žmonos Eugenijos Šulgaitės-Karkienės (1923–2014), dailės patriarcho tapytojo Kazimiero Naruševičiaus (1920–2004) gyvenimo bei kūrybos vieta.
Visi šių menininkų namuose ar dailininko dirbtuvėje vykdavę susitikimai, pokalbiai, patirtys taip ir pasiliko tuose praėjusiuose dešimtmečiuose.
O štai prisiminti tuos laikus ir tuomet gyvenusius bei kūrusius žmones netrukus bus proga.
A. Smetonos gatvė mena daug išskirtinių, miestui ir žmonėms nusipelnusių asmenybių. P. Židonio nuotr.
Panevėžyje, Algirdo gatvėje esančiame Juozo Miltinio memorialiniame bute, birželio 7-ąją rengiamas E. Šulgaitei-Karkienei pagerbti skirtas vakaras „Aktorės unikalumas ir didybė“. Šiemet kaip tik sukanka šimtas metų nuo aktorės gimimo.
„Visuose oficialiuose dokumentuose, archyvuose Eugenijos Šulgaitės gimimo diena nurodoma birželio 1-oji. Tačiau tik patys artimiausi bičiuliai žinojo, kad tikrasis aktorės gimtadienis buvo gegužės 14-ąją. Tad savieji tądien ją ir sveikindavo. O pati aktorė mielai pažymėdavo abi dienas“, – pasakoja G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos J. Miltinio memorialinio buto grupės vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė.
E. Šulgaitė išlikusi daugelio teatro bei kino mylėtojų atmintyje. J. Miltinio mokinė, viena žymiausių Panevėžio dramos teatro pirmosios kartos aktorių, sukūrusi apie 120 ryškių vaidmenų teatre. Kine prisimename ją kaip Lokienę („Niekas nenorėjo mirti“), Motiną („Atsiprašau“ ir „Svetimos aistros“), Moniką Kairienę („Gyvenimas po klevu“) ir kt.
Aktorei skirtą prisiminimų vakarą ves aktorius Albinas Kėleris, svečiuose laukiama E. Šulgaitės sūnaus Andriaus Karkos, garsiųjų J. Miltinio dramos teatro korifėjų – aktorių Dalios Melėnaitės, Eleonoros Matulaitės, Reginos Kairytės, Eleonoros Koriznaitės, Gražinos Urbonavičiūtės, Rudolfo Jansono, Enriko Kačinsko ir kitų.
Susitikime, be abejo, ne kartą bus minimi ir Karkų namai A. Smetonos gatvėje – juose prabėgo daug gražių menininkų šeimos metų.
Tuose namuose, pažymėtuose A. Smetonos gatvės 4-uoju numeriu, įamžintas ne tik šimtmetį mininčios aktorės vardas.
Iš garsios Panevėžio bajorų šeimos kilusio notaro Algirdo Moigio 1932 metais pastatytame name nuo 1958 metų gyveno muzikas Mykolas Karka, o vėliau jo sūnaus – aktoriaus Gedimino Karkos šeima.
Eugenija Šulgaitė-Karkienė ir Gediminas Karka, 1955 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Ant namo fasado 1992 metais atidengta atminimo lenta, o pats namas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės.
Pirmasis čia apsigyvenęs M. Karka – vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius – neabejotinai yra viena ryškiausių asmenybių Panevėžio kultūros istorijoje.
Tie, kuriems teko laimė pažinti Maestro, kalbėtis su juo, mokytis iš jo, tvirtino, jog tai buvo ypatingas, su niekuo nesulyginamas žmogus – muzikas, kūrėjas, menininkas.
Ryškų potėpį krašto kultūros paveiksle paliko ir jo sūnus aktorius Gediminas – taip pat labai įdomus, šiltas, intelektualus žmogus.
Teatrologas Vitalijus Zabarauskas apie jį yra pasakęs: „Gediminas Karka – kukliausias iš geriausiųjų ir geriausias iš kukliausiųjų.“
Dabar šie praeities kūrėjai jau ilsisi amžinybėje, o Karkų šeimos kapas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse 2007 metais įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Žalumos apsupti Karkų namai A. Smetonos gatvėje – juose prabėgo daug gražių menininkų šeimos metų. P. Židonio nuotr.
Einant A. Smetonos gatve verta prisiminti ir čia buvusiose dirbtuvėse tapydavusią dar vieną krašto pažibą – menininką, mokytoją, kūrėją, Panevėžio miesto garbės pilietį Kazimierą Naruševičių.
Šio žmogaus dėka dailės menas mieste suklestėjo, o jis pats išmokė, išugdė daugybę talentingų kūrėjų. Dailininkų, tapytojų Panevėžyje buvo ir yra. Tačiau tokių mokytojų kaip K. Naruševičius vargu ar daug surastum.
Šiam menininkui buvo labai svarbu, kaip jauni žmonės matys pasaulį, kuo domėsis, ko sieks, kaip sugebės išreikšti save – juk dailė, tapyba gali būti vienas iš saviraiškos būdų. Ir tegul ne profesionaliai dirbant, nesiekiant didžiųjų meno aukštumų ar pergalių, kūryba gali duoti labai daug.
K. Naruševičius to ir mokė. Be pedagoginio, kūrybinio darbo, jis buvo Panevėžio tautodailininkų skyriaus meno tarybos narys, „Žinijos“ draugijos lektorius, rūpinosi dailės studija „Spektras“, buvo ir Parodų rūmų konsultantas.
Jis gausybės idėjų sumanytojas ir įgyvendintojas. Panevėžiečiai neabejotinai pamena birželio 1-ąją jo rengtus kasmetinius vaikų piešinių konkursas ant asfalto.
Panevėžio kraštotyros muziejaus fondo nuotr.
K. Naruševičiaus pastangomis 1967 metais Panevėžyje įkurta Vaikų dailės mokykla, kurioje jis tapybą dėstė nuo mokyklos atidarymo iki 1990 metų.
Daug žmonių su pagarba mena ir mini menininką – jo mokiniai, kolegos, kaimynai, pažinoti žmonės ir, žinoma, artimieji.
Vokietijoje, Berlyne gyvenantis dailininko anūkas Lukas Naruševičius apie senelį taip pat saugo pačius šilčiausius prisiminimus, nors būti drauge jiedviem teko neilgai.
„Senelis buvo ramus, šiltas, geras, sąžiningas žmogus. Apie jį daug žinau iš močiutės, tėčio pasakojimų, o ir pats gerai prisimenu, nors buvau septynerių, kai jis mirė“, – „Sekundei“ pasakojo programuotojo kelią pasirinkęs tapytojo anūkas.
Dailininkas mylėjo gimtąjį Panevėžio kraštą, tad daugelyje jo darbų matyti Nevėžis, jo pakrantės, vaizdingos apylinkės, miesto panorama.
Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma daug su K. Naruševičiumi susietų eksponatų, tarp jų ir sūnaus Šarūno dovanotas tėvo molbertas, stovėjęs jo dailės studijoje A. Smetonos gatvėje 2, taip pat tapytojui priklausiusios paletės su aliejinių dažų likučiais ir kt.
A. Smetonos gatvė mena ir daugiau išskirtinių asmenybių.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1923–1940 metais, raudonų plytų mūriniame name gyvendavo Panevėžio apskrities viršininkai.
Tas nepamiršta – 2000 metų rugsėjį prie pastato atidengta paminklinė lenta. Ypač garsus iš jų buvo Vladas Rozmanas, be to, prisimenamas Bronius Stasiūnas, Antanas Staškevičius, Jonas Šlepetys ir Pranas Morkus – visi represuoti sovietų.
Kaip ir kitų, taip ir A. Smetonos gatvės pavadinimas per ilgus gyvavimo metus buvo keistas ne kartą.
O pirmąkart gatvė minėta 1872 metų miesto plane.
„Tuomet ji vadinosi Marijinė gatvė. 1904 metais pervadinta Soboro, o 1915–1918 metais Fridricho gatve, paskui vėl buvo Marijine ir tik nepriklausomos Lietuvos laikais, 1919-aisiais, pavadinta Marijos vardu“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Prezidento Antano Smetonos vardas gatvei suteiktas 1934 metais.
Prisimindamas šioje gatvėje gyvenusius žmones muziejaus darbuotojas mini žinomą inžinierių Konstantiną Birulį, advokatą A. Čiricką ir kt.
Buvo laikas, kai šios gatvės 27 name veikė daktaro Andriaus Domaševičiaus privati chirurgijos ir moterų ligų ligoninė.
1936 metais į Prez. A. Smetonos gatvės 11-ą namą persikėlė daktaras K. Narkevičius. Joje gyveno ir daktaras Meras Golombekas.
Gatvėje veikė įvairios įmonės: Antano Dargio antspaudų dirbtuvė, Reuto namuose ‒ kirpimo ir siuvimo mokykla, Šv. Vincento ir Paulo draugijos vyriškų rūbų siuvykla ir kt.
„Vis dėlto viena iš centrinių Panevėžio gatvių kurį laiką, ypač po karo, buvo gana apleista. Tik 1927 metais į ją privežta akmenų ir gatvė pradėta tvarkyti“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 metų birželio 28 dieną Prez. A. Smetonos gatvė pervadinta į Liaudies.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad tai buvo pati pirmoji Panevėžio gatvė, kurios pavadinimas buvo pakeistas.
O netrukus šios gatvės 30 name, kuriame kadaise gyveno apskrities viršininkai, įrengtos NKVD sulaikymo kameros. Jų sienos prisigėrusios skausmo ir kančių. Čia kalinti, kankinti sovietinei sistemai nepaklusę tautiečiai.
Liaudies gatvės pavadinimas išliko iki 1965-ųjų. O tais metais minint Andriaus Domaševičiaus – gydytojo, Lietuvos socialdemokratų veikėjo šimtąsias gimimo metines, gatvė pavadinta jo vardu.
Tik 1992 metų birželio 15 dieną jai grąžintas A. Smetonos vardas
Šią Panevėžio gatvę taip pat galima vadinti daugiataute – be lietuvių, lenkų, žydų, Marijos gatvėje gyveno nemažai rusų sentikių – Repkinų, Beriozovų ir kitos šeimos, o name Smetonos g. 7A – romai. Šio namo savininkė buvo Sofija Sinkevičienė.
Dabartiniame pastate A. Smetonos g. 7 veikė 4-ojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulko būstinė. 1939 metais į naujas patalpas Prez. A. Smetonos g. 40 persikėlė Panevėžio sporto draugija, iki tol gyvavusi pastate Respublikos ir Vasario 16 gatvių kampe.
Pirmosios pradinės mokyklos atidarymas 1924 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
A. Smetonos gatvė ne veltui siejama su švietimo pradžia Panevėžyje. Būtent joje duris atvėrė pirmoji mieste pradinė mokykla.
Tiesa, pradinės mokyklos veikė ir anksčiau, bet jos visos buvo įkurtos privačiose nuomojamose patalpose.
„Patalpų nuomai buvo išleidžiama nemažai lėšų, tad susirūpinta statyti savą mokyklą. Buvo pasirinktas sklypas Marijos ir Klaipėdos gatvių kampe ir 1922 metais mokyklos statybos pradėtos“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Mokykla iš nuomojamų patalpų į naująsias buvo perkelta 1923 metų spalį. Netrukus į naujas patalpas atkelta ir kita pradinė mokykla – iš Sodų gatvės.
Sukėlus tris mokyklas po vienu stogu, pamokos vykdavo nepaisant intensyviai dirbusių statybininkų.
Šie netrukus visus darbus baigė ir 1924–ųjų pavasarį buvo surengtos mokyklos atidarymo iškilmės. Po poros metų pradėjus mokyklas skirstyti numeriais, šioji tapo Nr.1.
Gana ilgą laiką tai buvo pati moderniausia pradinė, svarbiausia mokykla Panevėžyje.
Joje vykdavo gausybė renginių, susitikimų. Štai 1929 metų birželį čia įsisteigė bitininkų draugija.
Jai ilgus metus vadovavo agronomas Antanas Kasperavičius, priklausė žinomas panevėžietis, poetas ir advokatas Juozas Čerkesas-Besparnis – garsiosios Pragiedrulių sodybos Skaistakalnio parke šeimininkas.
O dar buvusios Marijos gatvės 17-ame name 1919 m. balandžio 13-ąją veiklą pradėjo atkurta Panevėžio mokytojų seminarija. Pirmuoju jos direktoriumi tapo kalbininkas Juozas Balčikonis. Po poros metų seminarija perkelta į Klaipėdos gatvę.
A. Smetonos gatvė susijusi ir su lenkų gimnazijos istorija – iki 1930 metų ši švietimo įstaiga veikė buvusioje Marijos g. 22 ir 19. Paskui iškelta į jai pastatytą naują pastatą Kranto gatvėje, kur šiuo metu įsikūręs „Šviesos“ ugdymo centras.
Buvo laikas, kai į Marijos gatvę nuolat rinkdavosi ir esperantininkai.
Veiklą Lietuvoje esperantininkai pradėjo 1919-aisiais, o Panevėžio skyrius įregistruotas 1927 metų birželio 27 dieną.
„Pačiais pirmaisiais metais esperanto kalbos išmoko apie dvidešimt panevėžiečių, o vėliau jos mokėsi jau daugiau kaip pusantro šimto“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Šios draugijos veikla buvo gana aktyvi. Jai vadovavo Jokūbas Kanas, vicepirmininke išrinkta Ester Drukaitė, sekretorės pareigas ėjo Basė Braudienė, iždininko – Juozas Skersinskas.
E. Drukaitė buvo dantų gydytoja, savo kabinetą turėjusi Respublikos gatvėje.
„Tuomet ji vadinosi Marijinė gatvė. 1904 metais pervadinta Soboro, o 1915–1918 metais Fridricho gatve, paskui vėl buvo Marijine ir tik nepriklausomos Lietuvos laikais, 1919-aisiais, pavadinta Marijos vardu.“
D. Pilkauskas
J. Kanas (1900–1941) buvo baigęs Žydų gimnaziją ir studijavęs Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Baigęs tris kursus, jis kaip chirurgas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.
Esperanto kalbos J. Kanas mokėsi Kaune 1921 metais ir, išlaikęs egzaminus pas prof. Adomą Jakštą (Dambrauską), gavo pažymėjimą.
J. Kanas – vienas iš organizatorių suburiant pirmąjį esperantininkų būrelį Panevėžyje. Jis turėjo nuosavą biblioteką su esperanto leidiniais, vedė kalbos kursus, bendradarbiavo su spauda, rašė straipsnius.
Kelis kartus buvo išrinktas draugijos pirmininku – ir juo buvo iki pat mirties 1941 metais.
Jokūbo žmona Regina buvo vyro bendramintė ir padėjėja.
Jiedu susipažino vykdami į pasaulinį kongresą 1934 metais Stokholme. Regina tuomet buvo ambasados darbuotoja Rygoje ir mokėjo keletą užsienio kalbų.
Panevėžyje Kanai kartu su kitais esperantininkais planavo renginius, keliones į kitas šalis – rengtasi net VI Baltijos šalių esperantininkų kongresui, kuris turėjo įvykti 1940 m. birželio 15 d., bet… to įvykti jau nebegalėjo. Lietuva buvo okupuota ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas esperantininkų veiklą nutraukė, draugijos narius išblaškė.
Nacių valdymo laikotarpiu esperantininkai, tarp kurių buvo daug žydų, ypač nukentėjo, buvo išžudyti.
