-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Neseniai dienos šviesą išvydo solidi, kietu tamsiai raudonos spalvos viršeliu išleista knyga „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Julius Beinortas“. Ji neturi kainos, nebus pardavinėjama. Tai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo dovana.
Tad visi, atėję į knygos pristatymą Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, gavo ją dovanų. Knyga pateks ir į viešąsias bei mokyklų bibliotekas.
Viliamasi, kad ji taps jei ne istorijos vadovėliu, bent vadovėlius lydinčia istorine knyga, iš kurios mokysis ne tik dabartinis jaunimas, bet ir ateinančios kartos.
Knyga apie panevėžietį J. Beinortą – viena iš Signatarų klubo leidžiamos knygų serijos apie Kovo 11-osios Akto signatarus. Ne vieno jų nebėra. Nebėra ir paties Juliaus.
Nepriklausomybės Akto signatarų klubui vadovaujanti Birutė Valionytė, kuri ir pati yra signatarė, Panevėžyje pristatydama knygą apie J. Beinortą pabrėžė, kad kaime gimusį šį žmogų per gyvenimą ir vedė kaimiškoji išmintis, paremta itin karšta Tėvynės meile.
„Šiandien išgyvename kaimų tuštėjimo metą. Jaunimas spiečiasi Vilniuje, pabrėžiama, kad šis miestas – daugiatautis ir daugiakultūris. O kiek iš tiesų jame lietuvybės?“ – klausė B. Valionytė.
Anot signatarės, pasauliui, o ir patys sau, mes, lietuviai, galime būti įdomūs tiek, kiek žinome ir gerbiame savo praeitį, kiek turime šaknų.
J. Beinortui ir buvo labai svarbu kuo plačiau į savąją žemę įleisti šaknis, domėtis Lietuvos praeitimi, gūdžiu sovietmečiu puoselėti tai, kas tautiška, sava.
Signatarė B. Valionytė (dešinėje), pristatydama R. Stundžienės (kairėje) knygą apie J. Beinortą pabrėžė, kad kaime gimusį šį žmogų per gyvenimą ir vedė kaimiškoji išmintis, paremta itin karšta Tėvynės meile. G. Kartano nuotr.
„Sykį pagalvojau: galėjau gi aš ištekėti ne už Juliaus, o, tarkim, už puikaus, rūpestingo, namus puikiai prižiūrinčio mūsų kaimyno. Bet tada nebūčiau pamačiusi žemaitiškų koplytėlių, su šeima plaukdami baidarėmis nebūtume išmaišę upių ir ežerų, nebūčiau šventusi Rasų, Vėlinių, nebūčiau lankiusi ir tvarkiusi sukilėlių kapų. Į visa tai mane buvo įtraukęs Julius. Jis praturtino mano gyvenimą, per jį mano gyvenimas įgavo ir turinį, ir prasmę“, – knygos pristatymo vakare kalbėjo signataro našlė Vida Beinortienė.
Jiedu su vyru išgyveno 48-erius su puse metų, iki santuokos jubiliejaus pritrūkus pusantrų metų, J. Beinortą pasiglemžė mirtis.
Pasak V. Beinortienės, abu tikėjosi sulaukti vieno ir kito 80-mečių.
„Išeitų, kad šįsyk mano vyras neišpildė pažado, išėjo. O šiaip gyvenime tai, ką būdavo pažadėjęs, įvykdydavo. Julius buvo ir labai atsakingas, ir rūpestingas“, – patikino našlė.
B. Valionytės paklausta, koks J. Beinortas buvo šeimoje, V. Beinortienė, kiek pamąsčiusi, tarė: „Toks, kokie ir turi būti vyrai.“
O juos abu, inžinierius chemikus, į porą suvedė bendra darbovietė – „Ekrano“ gamykla.
Drauge keliauta ir po Lietuvą, o kelionių būta itin prasmingų, joms ruoštasi, rinkta istorinė medžiaga apie tai, kas susiję su lietuvybės išlaikymu, jos sklaida, įtvirtinimu.
J. Beinortui, kaip žygių po Lietuvą organizatoriui, pasak žmonos, nesyk teko aiškintis sovietinėms struktūroms.
„Julius kliuvo komsorgams, partorgams, proforgams, KGB veikėjams. Visi jam trukdė, tačiau jis gyveno ir darė tai, kas pačiam atrodė teisinga“, – sakė J. Beinortienė.
Našlė prisiminė, kad tuomet, kai J. Beinortas buvo išrinktas į Seimą, į ją, ne tik einančią Panevėžio gatvėmis, bet ir važiuojančią autobusu, kreipdavosi žmonės prašydami perduoti vyrui jų bėdas.
„Besikreipiančiųjų buvo labai daug, jų bėdų irgi visokių. Pamenu, vienas žmogus kreipėsi dėl to, kad kaimynas užkimšo kanalizaciją“, – prisimena našlė.
Į signataro Juliaus Beinorto gyvenimą nušviečiančios knygos pristatymą Panevėžyje susirinko būrys jo bičiulių, bendražygių ir šios ypatingos asmenybės sekėjų. G. Kartano nuotr.
V. Beinortienė pabrėžė, kad jos vyras skubėdavo padėti jį išrinkusiems į Seimą, o dirbo išties daug. Sykį jiems važiuojant automobiliu jį vairavusį J. Beinortą sustabdė policija.
„Joks pažeidimas nebuvo padarytas, nežinau, kodėl reikėjo stabdyti, matyt, reikėjo. Pamenu, kad patikrinęs vyro dokumentus, pareigūnas paklausė, kur dirba. „Niekur nedirbu. Išrinko į Seimą, nebelieka laiko dirbti“, – policininkui tada atsakė Julius“, – susirinkusius į knygos pristatymą savo pasakojimu prajuokino J. Beinortienė.
Kitąkart signataras jam skirtu automobiliu su Seimo numeriais nuvežė į knygrišyklą įrišti knygas. Tenykščiai darbuotojai, pamatę LRS raidėmis pažymėtą mašinos numerį, paklausė: tai kokį poną vežiojantis?
Ir labai nustebo, kai, paprašę asmens dokumento, reikalingo pildant „popierius“, perskaitė J. Beinorto pavardę ir atpažino signatarą.
Našlė pabrėžė, kad jos sutuoktinis buvęs toks paprastas, kad niekam nė nepriminė Seimo „pono“, galbūt labiau panėšėjo į šių vairuotojus.
Ir dar vienas atvejis iš signataro gyvenimo, papasakotas J. Beinortienės. Gulėjo tuomet jos vyras ligoninėje, ruošiamas ne pernelyg sunkiai operacijai. Ir kaip tik tuo metu į Panevėžį atvažiavo tuo metu Seimui vadovavęs politikas. Panašu, kad pasitaręs su ligoninės vadovu, jis pasiūlė pervežti ligonį operuoti į Vilnių, pas neva geresnius gydytojus.
„Kai Juliui tai buvo pasakyta, jis atrėžė: jei taip jau norit, galite operacinį peilį iš Vilniaus atvežti, o Panevėžyje juk dirba puikūs chirurgai“, – prisiminė jo žmona.
G. Kartano nuotr.
Daug Lietuvos su J. Beinortu išvaikščiojusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė, žygeivė, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė taip pat atkreipė dėmesį į šio žmogaus kuklumą ir didžiulę erudiciją.
Pasak žygeivės, J. Beinortas buvo tikrų tikriausias vadas.
„Greta visų kitų gerųjų savybių Julius neabejotinai turėjo ir pedagogo talentą. Negana to, jis buvo pedagogas iš Dievo malonės, padėjęs ir mums, keliavusiems drauge su juo, ir pamatyti, ir suprasti tai, kas gyvenime ypač svarbu ir kas turi prasmę“, – įsitikinusi A. Saladūnaitė.
Anot jos, J. Beinortas nešė viltį.
„Juk žygiuodami per Lietuvą mes tikrai nemanėme, kad išauš nepriklausomybė. Bet mūsų žygiai buvo savotiškas pasirengimas jai“, – teigė A. Saladūnaitė.
Jai itin įstrigę, kad per žygeivystės keliones atėjęs į bet kurią, net ir menkiausią, kaimo bažnytėlę, J. Beinortas būtinai joje ir klaupdavosi, ir žegnodavosi, taip paliudydamas ir pagarbą, ir tikėjimą.
„Ne visi mes tai darydavome, o Julius – visada“, – patikino bibliotekininkė.
J. Beinorto bendražygiai Sąjūdžio kūrėjai pasakojo apie jo išmintį, jo pamokas atpažinti į Sąjūdį infiltruotus priešiškai nusiteikusius žmones, išdavikus. Beje, J. Beinortas patardavo tokių neišbraukti iš sąjūdininkų gretų.
„Geriau, kai pažįstame išdavikus“, – sakydavęs.
Vyskupas Jonas Kauneckas itin akcentavo J. Beinorto patriotinį darbą, jaunimui perduotą domėjimąsi lietuvybe, skatinimą didžiuotis tuo, kad esi lietuvis.
„Deja, dabartinėje lietuviškoje mokykloje nebėra patriotinio auklėjimo“, – liūdnai konstatavo vyskupas.
Knygos apie signatarą J. Beinortą autorė panevėžietė, buvusi žurnalistė, šiuo metu dirbanti Generalinės prokuratūros atstove ryšiams su visuomene Rasa Stundžienė prisipažino, kad darbo ėmėsi apie J. Beinortą žinodama ne itin daug.
Jos žinios ir apie šį žmogų, ir apie Lietuvos istoriją gerokai prasiplėtė.
Knygos autorė prisipažino ypatingą pagarbą pajutusi J. Beinorto žmonai Vidai.
„Kaip į Sibirą paskui savo vyrus pasekusios dekabristų žmonos iš aristokračių tapo kaimietėmis, taip ir ponia Vida, o ir jųdviejų dukros, neabejoju, būtų atsidūrusios nepavydėtinoje situacijoje susidėsčius nepalankioms aplinkybėms, kai J. Beinortas įsitraukė į Sąjūdį. Juk buvo sudaryti aktyvistų sąrašai, tad ne tik jie, bet ir jų šeimos būtų ne savo noru turėję išvykti iš Lietuvos“, – sakė R. Stundžienė.
1943 metų vasario 11-ąją gimęs J. Beinortas mirė 2019 metų vasario 13-ąją, praėjus dviem dienoms po 76-ojo gimtadienio. Šiemet nuo jo gimimo sukako 80 metų.
Komentarai
-
- V. Marciuška
- 19:20 2023.03.31
Rodyti visus komentarus (1)Nuostabus ŽMOGUS, ilgai išliksiantis pažinojusių atmintyje. Bendravau „Ekrane“ Šlifavimo ceche, jo kiemelyje Amerikos g. Ilsėkis ramybėje, Juliau.