-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Išgyvenusi skyrybas, moteris rado jėgų mesti monotonišką darbą ir atversti naują lapą – sugrįžti prie seniai į šoną nustumtos tapybos.
„Nedirbti yra didelis darbas, nes reikia mokėti užimti save, reikia tapti sau pačiai įdomia“, – sako gyvenimo audras atlaikiusi ir savo nišą radusi menininkė.
Ne, niekada negalvojau, kad kalbėsiu su žurnalistais. Gyvenau labai paprastą gyvenimą – kaip ir visi: auginau vaikus, turėjau šeimą.
Bet nė vienas menininkas nekuria būdamas komforto zonoje.
Tada, kai skyrėsi šeima, pradėjau ieškoti būdų, kaip išnaudoti liūdesį, kaip jį transformuoti – vėl atradau daug laiko pamirštą tapybą.
Kadaise piešdavau.
Mano tėveliai, matyt, pastebėję, kad mėgstu piešti, užrašė į klasę, kurioje buvo sustiprinta dailė.
Devynerius metus jos mokydamasi prisiliečiau prie įvairių dailės žanrų: tapybos, grafikos, skulptūros ir kitų.
Turėjau nuostabius mokytojus. Mano pirmoji mokytoja buvo Irina Nosova, ji padėjo labai gerus tapybos pagrindus.
Bet kai baigiau mokyklą, gyvenimas pakrypo į kitą pusę.
Mokiausi kirpėjo amato, bet man jis pasirodė per daug monotoniškas ir neįdomus. Galbūt tai gyvenimo klaida, o gal taip ir turėjo būti.
Tada ėmiausi bakalauro studijų ir baigusi vadybą, nėriau dar į kitą sritį. Dirbau įmonėje „Aukštaitijos vandenys“. Aštuonetą metų ten buvo mano antras gyvenimo universitetas. Reikėjo daug pastangų, sunkiai dirbdama pradėjau ieškoti, kaip save realizuoti kūrybiškai.
Išgyvenusi sunkų periodą K. Kogan tapybą vadina savąja terapija. P. Židonio nuotr.
Tapyba man padėjo išgyventi skyrybas be jokių specialistų pagalbos ar terapijų.
Pati iš tų išgyvenimų vadavausi per tapybą.
Pradėjusi tapyti, ėmiau savo darbais dalintis feisbuke, sulaukiau labai daug palaikymo ir paskatinimo nesustoti.
Tą ir dariau, kol mane pastebėjo dailininkė Simona Juškevičiūtė ir pasiūlė kartu rengti dailės terapijas Panevėžyje.
Žavėjausi jos kūryba ir man buvo didelė staigmena, kad menininkė mane užkalbino.
Taip mes ir pradėjome. Surinkau grupę, išnuomojau patalpas Panevėžio kultūros centre ir kartu rengėme užsiėmimus. Padarėme septynių užsiėmimų ciklą, parodą Kultūros centre, ir S. Juškevičiūtė mane padrąsino, kad tuo užsiimti galiu ir viena.
Nuo tada mano gyvenimas keitėsi. Išėjau iš monotoniško darbo, pailsėjau, tada atidariau kūrybos ir laisvalaikio studiją „Mūza“. Ji gyvavo penketą metų, pernai uždariau.
Pats miestas neveikia manęs, nes nepiešiu jo vaizdų. Bet labai didelę duoklę Panevėžiui atidaviau dvejus metus dirbdama Kultūros centre.
Prisidėjau ir prie miesto švenčių organizavimo, per tuos metus man net buvo patikėti projektai „Susitikime penktadienį“.
Turbūt esu aktyvi socialinėje erdvėje, ten mane pastebi žmonės, todėl ir pakviečia į visokius projektus.
Dabar man pereinamasis laikotarpis, nes išėjau iš darbo ir Kultūros centre.
Viskas ten man buvo gerai, labai įdomu, bet pritrūko laisvės ir laiko savo kūrybai.
Pamačiau, kad nieko nebedarau dėl savęs. Kad ta Kristina, ta menininkė, kurią taip ilgai kūriau, kažkur išgaravo, jos nebėra, ji – Kultūros centro darbuotoja. Pastebėjau, kad darau dalykus, kurie manęs nereprezentuoja kaip menininkės – kaip tokia išnykau.
Išėjusi iš darbo pradėjau kurti. Svajoju vėl atnaujinti savo studiją.
Studijoje netapydavau. Visada tik namuose. Man reikia saugios savo erdvės. Tapyba man yra terapija. Prieš paimdama teptuką, užsidegu žvakes, smilkalus, įsijungiu meditacinę muziką. Man reikia, kad tada nieko nebūtų aplinkui.
Taip pasiekiu tokią būseną, kad tapau tapau, paskui atsitraukiu, pasižiūriu ir sudvejoju: ar tikrai čia aš nutapiau?
Kai susikaupia kūrybinis pliūpsnis, o neturiu drobių ar dažų, rašau eiles. Galvoju apie pačios iliustruotą savo poezijos knygelę.
Per mėnesį ar du nutapau vieną ciklą parodai. O kai kaupiuosi naujam ciklui, kasdien žadinu savo kūrybiškumą: dešimt dienų ar dvi savaites kiekvieną vakarą intuityviai tapau akvarele, lieju spalvas. Per vieną savo parodos atidarymą Panevėžio kultūros centre buvau net atsinešus šūsnį tų savo darbelių ir eidama mėčiau juos ant žemės, pasakojau, kaip žadinamas kūrybiškumas.
Prieš kiekvieną naują ciklą labai daug pripiešiu paveikslėlių. Kai šitaip sukyla kūrybinė energija, tik tada jau imu dideles drobes.
Savo naujausios abstrakcijų parodos „Begalybė“ darbuose leidau sau išsitaškyti, neįtikti jokiam skoniui. Leidau sau tiesiog išjausti.
K. Kogan atvira: tapyba jai padėjo išgyventi skyrybas ir surasti jėgų palikti pasitenkinimo neteikusį darbą. P. Židonio nuotr.
Dirbant Kultūros centre, parodų kuratorius Girmantas Rudokas vis kviesdavo apžiūrėti naujų darbų. Kartą jis atnešė vienos moters darbus – abstrakcijas. Ilgai į jas žvelgiau. Jų įkvėpta pagalvojau, kad ir man reikia pabandyti. Taip ir pabandžiau. Nutapiau aštuonis paveikslus, pridėjau juose daug begalybės simbolių, su mintimi, kad gyvenimas yra be pradžios ir be pabaigos.
Norėjau perduoti žinią, kad visi kažkur bėga, skuba, visada kažkuo užimti. Niekas nepasižiūri giliau, nepasikapsto, kokios mūsų vertybės, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Man kartais gaila ir skauda žiūrėti, kaip žmonės dirba, aria, net sirgdami eina į darbą. Tada pamanau: kaip jie nesupranta, kad viskas taip laikina ir trapu.
Iš tikrųjų taip. Dabar kiekvienai moteriai patarčiau, kad svarbiausia ir yra ji pati, jos sveikata, jos emocinė būsena. Kai dirbau „Aukštaitijos vandenyse“, labai pavargdavau, dar ir vaikai buvo maži, ir vyras dirbo užsienyje. Tas lėkimas kirto per sveikatą. Kai išėjau iš to darbo, buvau išsekusi, reikėjo poilsio.
Iš pradžių net šeima manęs nesuprato. Dabar gal tėvai jau pradėjo mane pripažinti kaip kitokią – menininkę. Klausdavo, kaip aš be darbo būsiu. Bet supratau, kad nedirbti yra didelis darbas, nes reikia mokėti užimti save, reikia tapti sau pačiai įdomia. Dirbantieji net nejaučia savęs, bet kai netenka darbo, įkrenta į kažkokią didelę duobę, nes nežino, kas jie yra. Aš už tai, kad žmonės visais būdais ieškotų savo pašaukimo.
Negaliu pasigirti, kad žmonės labai daug perka mano paveikslų, pradėjau pardavinėti tik prieš keletą metų.
Kad ir ką darytum, privalai daryti kokybiškai – man labai svarbu kokybė. Anksčiau tapydavau ant paprastų drobių, dabar perku tik kokybiškas ir gerus dažus.
Viena menininkė Panevėžyje yra gražiai pasakiusi: jei maišai pyragą ir dedi tik kažkokius ingredientus, be jokios meilės, gero nelauk. Į pyragą reikia įdėti meilės, įdėti savo širdies. Tik tada gali paduoti žmogui.
Aš tokia dovanotoja. Dovanoju paveikslus, o parduodu dar nedaug. Labai norėčiau, kad iš savo kūrybos galėčiau keliauti, gyventi oriai. Kiekvienas menininkas to norėtų.
Pradžioje buvo feniksas, nes man tikrai reikėjo kilti iš tų pelenų. Buvo taip, kad per vienus metus mano pavardė keitėsi net tris kartus.
O dabar piešiu laimės paukštę.
Kai pradedu piešti paukštį, jau žinau, kad vėl kažkoks pokytis ateis į mano gyvenimą.
Tapyba Kristinai yra terapija. Prieš paimdama teptuką, menininkė užsidega žvakes, smilkalus, įsijungia meditacinę muziką ir pasineria į kūrybą. P. Židonio nuotr.
Vyresnioji dukra sako, kad jai esu kūrybiškumo ir moteriškumo pavyzdys. Mes išties labai panašios – kaip du vandens lašai. Ji ir pradėjo eiti mano pėdomis, nors neskatinau. Kaip ir aš, baigė marketingo studijas, dabar gyvena Australijoje ir tapybos studijoje veda užsiėmimus moterims, dalinasi su manimi patirtimi.
Be tapybos, mano didžiausia aistra yra kelionės. Galiu nepirkti naujos lovos, suknelės, dar ko nors, bet nusipirksiu kelionės bilietą. Prieš mėnesį grįžau iš Azijos, kur praleidau tris savaites. Lankiausi ir Indijoje, Šri Lankoje, Maldyvuose.
Man buvo labai smagu sulaukti komplimento iš skulptoriaus Alfrido Pajuodžio. Jis visada kritikuodavo. Jei piešdavau žmogų, sakydavo, kad proporcijos ne tokios, ne tuo kampu nosis. O visai neseniai parašė, kad pavydi mano meninio spalvos pajautimo.
Tokios žinutės įkvepia. Palaikytojai yra žmonės, su kuriais dalinuosi savo darbais.
Vengiu juodos ir rudos, nes dailės terapeutai sako, kad šitos spalvos – depresijos ženklai. Ir jei pas mane atėję vaikai pradeda piešti tokiomis spalvomis, man darosi neramu. Tai ženklas, kad reikia žiūrėti, kas vyksta šeimoje, kalbėtis su tėvais.
O greičiausiai man baigiasi balta. Man ji simbolizuoja švarą, šviesą.
Man gera, kad galiu rengti parodas, jose sutikti žmonių, kurie domisi, nesėdi užsidarę, iš jų gaunu gražių emocijų. Ką dabar darau, man patinka. O planuose – toliau kurti ir tuo dalintis.
Taip! Yra jau ir kito ciklo pavadinimas – „Momentai“. Tai bus paveikslai apie gyvenimą čia ir dabar. Mūsų mintys labai dažnai klaidžioja praeityje, lekia į ateitį, stringa kažkokiuose planuose.
O aš noriu parodyti akimirkos, dabarties grožį. Štai ir dabar su jumis šneku ir man labai gera.
Kalbėjosi Viktorija Metiolkina
