Krepšinio talento pralaimėjimai nestabdo

Perspektyvi krepšininkė, 1,78 cm ūgio atakuojanti gynėja Viltė Andrunavičiūtė pastaraisiais metais atstovavo ne tik gimtojo Panevėžio komandai, bet ir Lietuvos jaunių rinktinėms. Su viena jų tapo ir Europos vicečempione. Aikštelėje panevėžietė demonstruoja ne tik puikius rezultatus, tačiau ir lyderės charakterį.

Nors per karantiną Viltė Andrunavičiūtė daug laiko praleidžia namuose – nuotoliniu būdu mokosi Velžio gimnazijoje – jos dienotvarkėje daug vietos užima krepšinio treniruotės ir varžybos.

„Tėvai visada akcentuodavo, kad mokslai yra pirmoje vietoje, todėl problemų dėl jų niekada neturėjau. Gyvenimas sportuojant ir mokantis tikrai intensyvus, kartais būna ir labai sunku. Tačiau tai – mano pasirinkimas, mano kelias ir tikrai dėl to džiaugiuosi“, – šypsosi Viltė.

Savo miestą ir šalį atstovaujanti panevėžietė krepšininkė V. Andrunavičiūtė įsitikinusi, jog sunkus darbas visada atsiperka.

Krepšinyje V. Andrunavičiūtė skaičiuoja jau šeštuosius metus, o jos karjerą aikštelėje žymi ne vienas svarbus laimėjimas ir emocijomis aplaistytos euforijos akimirkos. Viltė – Lietuvos septyniolikmečių merginų rinktinės narė, Panevėžio miesto reprezentacinės komandos žaidėja, FIBA U17 „Skills Challenge“ turnyre, įgūdžių konkurse, ji su komanda pateko į stipriausiųjų penketuką.

Viltė vienareikšmiškai sako galinti išskirti 2019 metus, kai su U16 merginų rinktine iškovojo antrąją vietą Europos čempionate.

„Tai buvo kažkas nepaprasto! Dar ilgai buvo sunku patikėti, kaip toli nuėjome. Iki šiol šį čempionatą prisimenu tik su geriausiomis emocijomis“, – džiaugiasi V. Andrunavičiūtė.

Anot jos, sporte didžiausia motyvacija ir yra tokios pergalės, o sunkus darbas visada atsiperka.

„Kai žaidi už savo miestą arba šalį, motyvacijos tikrai netrūksta. Būna nesėkmingų varžybų tiek man asmeniškai, tiek komandai, bet susitvarkai su savo psichologija ir toliau dirbi“, – sako Viltė.

Mato nelygybę

Šį sezoną V. Andrunavičiūtė sau kelią tikslą su Panevėžio komanda laimėti tiek U18 čempionatą Lietuvos moksleivių lygoje, tiek ir moterų lygos B divizione.

„Tikiuosi vasarą būti pakviesta į U18 merginų rinktinę ir atstovauti Lietuvai Europos čempionate“, – užtikrintai kalba panevėžietė krepšininkė.

V. Andrunavičiūtei apmaudu, kad moterų krepšinis Lietuvoje šiandien nuvertinamas. Pasak jos, sunkius laikus išgyvena ir moterų rinktinė, taip pat ir moterų krepšinio lyga nebėra tokio lygio, kokio buvo anksčiau.

„Moterims reikia pasiekti itin dideles pergales, kad apie tai būtų parašyta ir pasidžiaugta, o štai vyrų krepšiniui dėmesio tenka daug daugiau“, – apgailestauja sportininkė.

Prieš rungtynes – būtinas ritualas

Dažniausiai V. Andrunavičiūtė žaidžia atakuojančio gynėjo ir lengvojo krašto pozicijose, tačiau kartais jai tenka įšokti ir į įžaidėjo batelius. Per rungtynes krepšininkė stengiasi susikoncentruoti tik į tai, kas vyksta aikštelėje, ir bet kokia kaina siekti pergalės.

„Rungtynėse man asmeniškai labai svarbi pradžia, pirmas įėjimas į aikštelę. Turiu pajausti žaidimą, pataikyti pirmus metimus ir tuomet viskas klostosi daug lengviau. Tačiau atsitinka ir taip, kad pradžia būna sunki, metimai neįkrenta ir susiduriu su sunkumais, kurie yra mano galvoje“, – pasakoja V. Andrunavičiūtė.

Tačiau kaip ir krepšinio įgūdžius, taip ir savo mintis Viltė jau išmoko valdyti. Tai, anot jos, padeda susitvarkyti su užplūdusiomis neigiamomis emocijomis.

Savo talismano, padedančio siekti pergalių, V. Andrunavičiūtė sako neturinti, tačiau prieš pat išbėgdama į aikštelę visada persiriša sportinius batelius. Tai jai tapo savotišku įpročiu ar net ritualu.

Suteikė drąsos

Paklausta, ar skaudžiai priima nesėkmes aikštelėje, Viltė tvirtina, jog kaip ir kiekvienas sportininkas, visada nori tik laimėti. Tačiau puikiai supranta, jog pralaimėjimų sporte neišvengsi.

„Kai pralaimime svarbias rungtynes, tikrai būna sunku, tačiau stengiesi apgalvoti, ką pati padarei ne taip, analizuoti savo ir komandos žaidimą ir tiesiog žiūrėti į priekį“, – teigia krepšininkė.

V. Andrunavičiūtė neslepia, jog sporte neišvengiamai būna dienų, kai norisi kamuolį ne paleisti į lanką, o iš visų jėgų sviesti į šoną. Tačiau tokia būsena labai greitai praeina, o nusivylimą keičia pakylėjimas.

„Jeigu susitvarkai su savo galva ir neigiamomis mintimis, visi sunkumai dingsta. Būna, kad pratrūkstu, kai viskas atrodo blogai, tačiau apgalvoju ir netrukus vėl viskas stoja į savo vėžes“, – šypteli Viltė.

2019 metų U16 Europos merginų čempionato finale, Lietuvos merginų rinktinė, kurios sudėtyje žaidė V. Andrunavičiūtė, nusileido Rusijai, ir tapo Europos vicečempionėmis.

V. Andrunavičiūtė nė neabejoja, jog krepšinis jai turi be galo didelę įtaką ir kaip asmenybei. Prieš pradėdama treniruotis buvo labai pažeidžiama, itin jautri, nepasitikėjo savimi, o per metus, praleistus žaidžiant krepšinį, treniruojantis pas skirtingus trenerius, gerokai užaugo.

„Esu daug drąsesnė, pasitikiu savimi, nebesu ta, kurią būtų lengva užgauti. Už visa tai krepšiniui būsiu dėkinga visą gyvenimą“, – šypteli sportininkė.

Tėčio svajonė

Krepšinyje itin svarbu ne tik susitvarkyti su kunkuliuojančiomis emocijomis aikštelėje, bet ir pademonstruoti puikią sportinę formą. Viltė džiaugiasi, jog greičiu, jėga, ritmu, ištverme ir daugybe kitų sporte svarbių veiksnių ji buvo apdovanota nuo mažų dienų. Tačiau tobulėjimui nėra ribų.

Nors V. Andrunavičiūtės šeimoje dabar aktyviai sportuoja tik ji, tėtis anksčiau taip pat žaisdavo krepšinį. Vėliau jam pradėjo trukdyti traumos ir galiausiai krepšinis tapo tik didelis gyvenimo pomėgis. Tačiau jis sugebėjo įskiepyti dukrai meilę šiam sportui.

„Juokauju, kad aš esu tėčio neišsipildžiusi svajonė. Jis labai daug dėmesio skiria man ir krepšiniui. Brolis taip pat prijaučia šiai sporto šakai, tačiau savo ateities su tuo nesiejo“, – pasakoja Viltė.

Nors traumos buvo silpnoji V. Andrunavičiūtės tėčio vieta, jauna sportininkė labai džiaugiasi, kad per visus metus, kuriuos žaidžia krepšinį, rimtų sužeidimų jai pačiai pavyko išvengti.

„Tai baisiausias scenarijus kiekviename sporte. Labai tikiuosi, kad traumos manęs nepasivys“, – tokių minčių kratosi pašnekovė.

Aktyvi sirgalė

Laisvo laiko už krepšinio aikštelės ribų V. Andrunavičiūtė tikrai daug neturi, tad stengiasi jį išnaudoti turiningai: eina pasivaikščioti, bendrauja su draugais, žiūri filmus ar tiesiog laiką leidžia su šeima. Žinoma, kaip ir pridera krepšinio šalies patriotei, ji yra ištikima transliuojamų krepšinio rungtynių gerbėja.

„Skirtingose lygose palaikau vis kitas komandas. Lietuvos krepšinio lygoje palaikau Panevėžio ,,Lietkabelio‘‘ komandą, tačiau „Eurolygoje“ vienareikšmiškai sergu už Kauno ,,Žalgirį‘‘, – šypteli krepšininkė.

Pradėjo nuo šokių

V. Andrunavičiūtės šeima ir krepšinis visada buvo neatsiejami dalykai. Jau nuo mažų dienų visi kartu su užsidegimu stebėdavo varžybas, su tėčiu ir broliu daug laiko mergaitė praleisdavo krepšinio aikštelėje. Tačiau pirmiausia jos gyvenime atsirado ne krepšinis, o šokiai. Tiek mamos iniciatyva, tiek ir savo noru šiuolaikinio šokio ritmu ji sukosi gerus penkerius metus. Tačiau tėtis visada sakydavo, kad Viltė nėra ten, kur turėtų būti, kad šokiai – ne jai. Būdama penktokė, mergaitė smalsumo vedama užsirašė į krepšinio būrelį mokykloje, o jau po pirmos treniruotės trenerė ją pakvietė sportuoti rimčiau.

„Į krepšinį atėjau gana vėlai, vienuolikos metų. Daug laiko būdavau kieme aktyviai laiką leisdama su draugais ir tikrai nebuvau tas vaikas, kuris sėdi namuose. Pradėjusi lankyti krepšinį, pradėjau daugiau mokytis, tapau sėslesnė, ėmiau vertinti laiką namuose“, – pastebi Viltė.

Tikslų ir svajonių gyvenime V. Andrunavičiūtė turi išties daug. Viena jų neabejotinai yra žaisti Lietuvos moterų rinktinėje ir garsinti savo šalies vardą.

„Noriu savo ateitį sieti su šiuo sportu ir tapti profesionalia krepšininke. Dabar svarbiausia daug dirbti ir eiti tolyn“, – nusiteikusi Viltė.