Kranto g. P. Židonio nuotr.

Kranto gatvės istorijos: nuo saldainių iki degtinės

Kranto gatvėje kadaise tilpo prekyba, pramonė, švietimas, kultūra. Dabar čia nebeliko malūnų, fabrikų, lentpjūvių, ambulatorijos, gimnazijos, užtat tebestovi prieš keturis šimtmečius statytas namas, o burtis ir lavintis kviečia šioje gatvėje esančios kitos kultūros bei švietimo įstaigos.

Kranto gatvė – viena seniausių ir populiariausių mieste – kiekvienam panevėžiečiui gali sietis su visiškai skirtinga patirtimi, įspūdžiais ar prisiminimais.
Vieniems tai tik miesto dalis palei Senvagę, nuo kurios atsiveria graži panorama, kitiems – kelias į renginius Bendruomenių rūmuose ar į „Šviesos“ ugdymo, Jaunuolių dienos centrus, tretiems gatvė – seniausio Panevėžio pastato, garsiojo kalbininko Juozo Balčikonio paminklo vietos.
Kai kam gatvės pavadinimas primins darbo metus ar tik trumpą apsilankymą buvusiame konservų fabrike, ledų skonį kavinėje „Pingvinas“ ar pirkinius gastronome – kadaise didžiausioje maisto prekių parduotuvėje pastate ties sankirta su Vasario 16-osios gatve.
Tik tų, kurie Kranto gatve praeityje – pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ar dar anksčiau vaikščiojo, jau jokioje šio pasaulio gatvėje nebesutiksi.
Nedaug liko ir prieškario miestą menančiųjų, tad senosios gatvės istorijos tenka ieškoti Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvuose.
Per ilgus egzistavimo metus ne kartą keitėsi šios gatvės pavadinimas.
Cariniais laikais ji vadinta Monopolio ar Krantinės gatve. O štai Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžia jai suteikusi Kaizerio Vilhelmo vardą. Kranto gatve ji tapo jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1919 metais.

Aplankė ir Antanas Smetona

Neabejotinai didžiausia Kranto gatvės vertybė – išlikęs seniausias pastatas Panevėžyje,
reikšmingas istorijos paminklas, įrašytas į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Pastato istorija prasidėjo 1614 metais, kai Upytės ir Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu čia pastatytas mūrinis archyvas teismo byloms laikyti.
„Žinoma, per tiek daug metų kai kas pasikeitė. Be to, 1807-aisiais ir gaisras buvo gerokai apgadinęs. Tačiau suremontuotas, atnaujintas pastatas vis dar stovi. Nežinia, koks būtų tolesnis jo likimas, jeigu čia beveik prieš šimtą metų nebūtų buvęs įsteigtas Panevėžio muziejus“, – pasakoja muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Muziejus seniausiame Kranto gatvės pastate atidarytas 1925 metų sausio 18 dieną.
Tai buvo svarbus įvykis ir Panevėžio, ir viso krašto gyvenime.
Dar po poros metų, 1927-ųjų gegužę, šiame muziejuje lankėsi ir svečių knygoje pasirašė pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Ir naujoji sovietų valdžia 1950 metais Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu teismo archyvo pastatą perdavė kraštotyros muziejui.

Neabejotinai didžiausia Kranto gatvės vertybė – išlikęs seniausias pastatas Panevėžyje, reikšmingas istorijos paminklas. Jame yra apsilankęs ir prezidentas Antanas Smetona. P. Židonio nuotr.

Sukosi malūnai

Buvo laikas, kai Kranto gatvei būtų labai pritikęs ir Malūnų gatvės pavadinimas – tuo metu čia buvo gana daug malūnų.
Kaip sako istorikas, tuo metu Panevėžys net buvo tapęs malūnininkystės centru Lietuvoje.
Vienas didžiausių Panevėžio malūnų buvo garinis Zelmano Šliomos Rabinovičiaus malūnas, atidarytas apie 1900 metus. Tuomet jo adresas buvo Kranto gatvė 40.
Tam pačiam Rabinovičiui Panevėžyje daug turto priklausė – taip pat ir didelis pastatas miesto centre, Ukmergės g. 2.
Tačiau verslininkas 1933 metais mirė ir verslus perėmė jo įpėdiniai, kuriems tvarkytis sekėsi ne taip gerai, todėl ir didžiulės skolos greitai susidarė.
1935 metais malūnas bankrutavo, jis buvo įkeistas centriniam žydų liaudies bankui ir Panevėžio pirklių savitarpio kredito draugijai.
Kitas garsus Z. Rubinšteino malūnas įsteigtas 1901 metais, Panevėžio miesto dūmai leidus jį statyti Kranto gatvėje.
Malūnas ilgus metus dirbo sėkmingai, o 1940 metais, žinoma, nacionalizuotas.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai visus Panevėžio malūnus susprogdino ir tik šis vienas – Rubinšteino – Kranto gatvėje išliko.
Dabar šią vietą žinome kaip ,,Romantic“ viešbutį.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai visus Panevėžio malūnus susprogdino ir tik šis vienas – Rubinšteino – Kranto gatvėje išliko. Dabar čia įsikūręs viešbutis. P. Židonio nuotr.

Gatvė kvepėjo saldainiais

Kranto gatvėje buvo nemažai kitų verslo įmonių – ir malūnų valcų dirbtuvė, ir net kelios lentpjūvės – Kranto g. 15 Zelmano ir Leibos Giršovičių, Kranto g. 24 – Veiso ir Berulskio.
O štai šios gatvės 46-ame name buvo atidaryta Jokūbo Loperto vatos dirbtuvė, kuri 1948 metais tapo vatos fabriku „Nevėžis“. Kita vatos dirbtuvė veikė Kranto g. 11.
Kranto gatvėje galėjai užuosti ir labai malonių kvapų – čia buvo verdami saldainiai – ir ne vienoje vietoje. Gatvės pradžioje – „Tilkos“ saldainių dirbtuvėje, o jos viduryje – Giršos Lichto saldainių fabrikėlyje.
Visų tautybių panevėžiečiams užteko vietos Kranto gatvėje.
Ketvirtu numeriu pažymėtame name veikė tarpukario metais svarbiausia žydų draugija „Knesset Izrael“.
Taip pat gatvės istorija susijusi su Panevėžyje gyvenusia vokiečių bendruomene. Žinoma, kad 1933 metais mieste gyveno apie dvidešimt vokiečių šeimų.
Kranto gatvėje veikė ir vokiečių vaikų darželis, kurį valdė gydytojo Richardo Gerneto dukra.
Pats gydytojas dar 1911 metais Panevėžyje atidarė akių kliniką.
Nuo 1929 metų Kranto gatvės 20-ajame pastate pradėjo veikti Panevėžio ambulatorija, vadovaujama daktaro Juozo Vileišio.
Dar vienas svarbus gatvės akcentas – lenkų gimnazija, egzistavusi Panevėžyje nuo 1919 iki 1940 metų.
Dabar buvusiame lenkų gimnazijos pastate įsikūręs Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras.

Dar vienas svarbus gatvės akcentas – lenkų gimnazija, egzistavusi Panevėžyje nuo 1919 iki 1940 metų. Dabar jos pastate įsikūręs Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras. P. Židonio nuotr.

Nauja gimnazija

Nors įsteigta1919-aisiais, į Kranto gatvės18-ąjį namą lenkų gimnazija persikėlė gerokai vėliau – tik 1930 metais.
Iki tol ji veikė privačiuose būstuose.
Gimnazijos adresas būdavo nurodomas inžinieriaus Konstantino Birulio namuose Marijos gatvėje (dabar A. Smetonos).
Augant mokinių skaičiui buvo išnuomotos dar vienos patalpos – Andžejevskio name Ramygalos gatvėje, vėliau ir kitos. Tačiau ir to buvo maža.
„Gimnazija bandė pretenduoti į buvusios pijorų mokyklos pastatus Klaipėdos gatvės trečiajame name. Tačiau tuo metu ten veikė Raudonojo Kryžiaus ligoninė, be to, į tas pačias patalpas pretendavo ir Panevėžio mokytojų seminarija. Pastarajai jos ir atiteko, o lenkų gimnazijos viltys galutinai žlugo“, – pasakoja istorikas.
Naujos mokyklos atsiradimu rūpinosi lenkų švietimo draugija „Oswiata“, specialiai tam sudarytas komitetas.
Iš Konstancijos Rusteikaitės įsigijus sklypą Kranto gatvėje, pastato projektą parengus Jonui Krasauskui, o 1929 metų birželio 9 d. lenkų gimnazijos kapelionui J. Dirginčiui pašventinus pamatus, bendrovė „Dempol“ pradėjo statybos darbus.
1930-ųjų birželis – lenkų gimnazijos įsikūrimo naujuose rūmuose Kranto g. pradžia.
Tačiau po dešimtmečio, prasidėjus lemtingiems įvykiams, lenkų gimnazija uždaryta, apkaltinus, kad dalis mokytojų neturi mokytojo cenzo ir pažeidžiamas įstatymus.
Nacių okupacijos metais šiose patalpose veikė iš Klaipėdos atkelta prekybos mokykla. O 1945 metų kovo 7 dieną į buvusią lenkų gimnaziją įkelta Panevėžio mokytojų seminarija.

Po vienu stogu – tautų mišinys

Iš tiesų lenkų gimnazija Panevėžyje suteikdavo puikų išsilavinimą, todėl ir mokinių joje vis daugėjo.
1919 metais joje buvo ugdomi 80, o 1929 metais – jau 436 mokiniai.
Panevėžio apskrities viršininkas savo rašte vidaus reikalų ministrui rašė, kad Panevėžio lenkų gimnazijoje mokosi mokiniai iš visos Lietuvos.
Gimnaziją lankė ne tik lenkų, bet ir rusų, vokiečių, žydų šeimų vaikai, o lietuvių, ypač iki 1925-ųjų, čia mokėsi gana daug – nemažai miesto gyventojų tuo metu mokėjo lenkų kalbą.
„Kitų tautybių mokinius viliojo mažesnis mokestis už mokslą, neturtingi vaikai visai būdavo atleidžiami nuo to mokesčio. Dalis gaudavo net nemokamus drabužius“, – pasakoja muziejininkas.
Tačiau 1936 metais priėmus įstatymą, kad lenkų gimnazijos negali lankyti vaikai, kurių nors vienas tėvų lietuvis, mokinių skaičius ėmė mažėti.
Įdomu, jog Panevėžio lenkų gimnaziją baigė žymus poetas, vertėjas, žurnalų leidėjas Zigmundas Lavrinovičius, į lenkų kalbą išvertęs K. Donelaičio „Metus“.
Čia mokėsi ir choro dirigentas Boleslovas Piekarskis – garsus pedagogas, vienas iš dainų švenčių organizatorių Lietuvoje.
Lenkų gimnazijoje mokėsi ir garsios Panevėžyje Moigių šeimos atžalos – Zigmanto Moigio dukros Irena ir Halina.
1933 metais lenkų gimnaziją baigė būsimoji žinoma prancūzų kalbos mokytoja Irena Moigytė, daug metų pedagoge mokytoja Panevėžyje.
Lenkų gimnazijoje mokytojavo entomologas Valerijonas Straševičius.
Jo surinkta unikali vabzdžių iš viso pasaulio kolekcija tebesaugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Šokiai iki vėlumos

Daug įdomaus galėtų papasakoti buvę lenkų gimnazijos mokiniai.
Juk anuomet jiems būdavo siūlomos įvairios veiklos – gimnazijoje aktyviai veikė ugniagesių būrelis, padėdavęs miesto ugniagesiams.
Gimnazistai burti į pučiamųjų instrumentų orkestrą, vadovaujamą I. Domarko, į sporto – gimnastikos būrelius, futbolo sekcijas.
1936 metais čia veiklą pradėjo mergaičių Raudonojo Kryžiaus būrelis, sutraukęs daugiau kaip šešiasdešimt narių.
„Tuomet tarp mokinių buvo populiarios ekskursijos. Gimnazistai mėgdavo važiuoti traukiniu į Berčiūnų pušyną, dažnai keliaudavo į Burbiškio dvarą, net buvo surengta didelė ekskursija į Palangą“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Be abejo, moksleivius labai traukdavo ir gimnazijoje šeštadieniais vykdavę šokiai – tomis dienomis Kranto gatvėje muzika skambėdavo iki pat 23 valandos.

Degtinė iš Panevėžio

Dar viena Kranto gatvės įžymybė – raudonų plytų mūro pastatas, vyresniems panevėžiečiams žinomas kaip konservų fabrikas.
Tačiau ne dėl daržovių ar vaisių konservavimo tas pastatas šioje gatvėje atsirado, o visai kitais tikslais.
1880 metais statytuose mūruose dar caro laikais veikė valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kartais vadinama sandėliu.
Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs daug sumaišties ir permainų, pakoregavo ir kai kurių pastatų paskirtį.
Taip ir raudoname mūre Kranto gatvėje kurį laiką nebepilstyta degtinė. Jame įsikūrė kariškiai, veikė karinė intendantūra ir bazavosi pėstininkų pulkas.
1923 metais nepriklausomoje Lietuvoje atkūrus degtinės monopolį, nuspręsta Kranto g. atgaivinti degtinės pilstymo įmonę. Metus vyko jos įrengimo darbai ir valstybės monopolio degtinės pilstykla pradėjo veikti.
„Pilstykloje veikė butelių plovimo, pilstymo ir filtravimo skyriai. Ši Panevėžio įmonė spiritu ir degtine aprūpino net 14 Lietuvos apskričių, tarp jų ir tolimesnes Šilalės, Kretingos, Raseinių bei kitas apskritis“, – vardija muziejininkas.
1941 metais gamykla pavadinta valstybės spirito ir degtinės trestu.
Nacių okupacijos metais šis pervadintas degtinės gamykla. Degtinė tose patalpose pilstyta iki pat 1955 metų, kol čia atkelti konservų gamintojai.

Dar viena Kranto gatvės įžymybė – raudonų plytų mūro pastatas, žinomas kaip konservų fabrikas. Tačiau ne dėl daržovių ar vaisių konservavimo tas pastatas šioje gatvėje atsirado, o visai kitais tikslais. P. Židonio nuotr.

Buvusiame sode – Tulpių kvartalas

Konservų fabriko atsiradimo istorija susijusi su kitomis Panevėžio gatvėmis – iki persikeldamas į Kranto, jis veikė Ramygalos, Respublikos bei dar kitur.
„Fabriko pradžia – 1944 metų rugpjūtį įkurtas Lietuvos konditerijos ir vaisių-daržovių perdirbimo tresto „Skanėstas“ Panevėžio skyrius. Netrukus įmonė buvo pervadinta Panevėžio konditerijos, vaisių ir daržovių kombinatu“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Tuo metu kolūkių dar nebuvo ir produkcija supirkinėta iš ūkininkų – buvo net agentai, kurie važinėjo po Panevėžio apylinkes ir ieškojo vaisių bei daržovių tiekėjų.
1949 metais kombinato reikmėms perduotas nacionalizuotas Aleksandros ir Vytauto Gasiūnų ūkis su didžiuliais sodais.
Dabar toje vietoje, kur plytėjo Gasiūnų ūkio sodai, plyti Tulpių gyvenamasis kvartalas.
Tais pačiais metais įmonė pavadinta Panevėžio daržovių kombinatu ir pertvarkyta į struktūrinius padalinius: taros cechą, vaisvandenių, tyrių, raugyklos cechus, pagalbinį ūkį.
Be to, Panevėžyje buvo gaminamas ir populiarusis limonadas „Gaiva“ – jį išvežiodavo arklio traukiamu vežimu.

Degtinę pakeitė konservai

1955 metais visi Panevėžio daržovių kombinato skyriai persikėlė į Kranto gatvę. Nuo 1975-ųjų įmonė vadinta Panevėžio konservų kombinatu, o nuo 1986-ųjų – Panevėžio konservų fabriku.
Gaminęs 86 pavadinimų vaisių ir daržovių konservus, fabrikas dirbo iki 1994 metų.
Nuo tada jo veikla pasibaigė, pastatus įsigijo privatūs asmenys, o pats fabriko statinių kompleksas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Ilgą istoriją turintis raudonplyčių pastatų kompleksas dabar – vienas didžiausių miesto skaudulių. Daug metų iš rankų į rankas ėjęs kultūros paveldo objektas laukia savojo atgimimo, o dabartiniai jo savininkai tvirtina jau parengę ir rekonstrukcijos projektą. Čia, kur kadaise pilstyta degtinė ar konservuoti žirneliai, projektuojamos administracinės patalpos ir būstai.