Iš parašų šviesos

Iš parašų šviesos

Vėlei švenčiam Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Prisimename, kas buvo taip neseniai, taip tikroviškai. O jau prabėgo trisdešimt metų.

Atsirado naujų dalykų, patirčių, žvilgsnių, apie kuriuos nė nesvajojome, nė supratimo neturėjome, kad gali būti kitaip, kad gali būti visaip. Prisimename tą anų dienų virpulį, tą didį džiaugsmą, tą susitelkimą ir norą gyventi ir kurti drauge. Po trijų dešimtmečių, rodos, nė su žiburiu neberasi anų dienų aido, neberasi jokių analogų ir to bandymo susivienyti, žvelgti pirmyn, užmiršti nuoskaudas, nesibaigiančias nuopelnų ir skriaudų dalybas. Galėtume gyventi draugiškai, visko lyg ir užtenka, bet susiskaldę, susipriešinę, įširdę ir nelaimingi esame. Tempiamės be džiugesio. Nevertiname to, ką jau turime. Nepažįstame savęs nei kitų, nesigilinam, nebemokam įsijausti, o ir nenorime keistis, judėti į priekį.

O man vis atrodo, kad galima sutarti, susikalbėti, tik vidinio noro reikėtų, tik mažytės pastangos. Nemačiau jokių baisumų, negyvenau tarybinių laikų košmaruose. Todėl nejaučiu neapykantos niekam, todėl noriu žvelgti pirmyn. Kovo 11-oji yra mano laikų data – šviesi, viltinga, be jokių tamsumos ir pagiežos bei keršto prieskonių. Kovo 11-oji kaip tik ir yra toji vilties ir džiaugsmo šventė, kai nėra ašarų, kai nėra juodos spalvos, kai galima dantimis negriežiant paduoti ranką, nusišypsoti. Tai mūsų šiandiena, ir aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu, kad galiu būti, kurti ir dalintis.

Į Kovo 11-ąją atėjome iš labai toli, iš pačios senovės. Atėjome su tais žmonėmis, kurių nėra, kurių nelikę net mūsų atmintyje. Į šią dieną atvedė šviesuoliai, į šią dieną atvedė kankiniai ir tremtiniai, į šią dieną atvedė tyliai dirbantys, triūsiantys ir besimeldžiantys paprasti mūsų žemės žmonės. Nepriklausomybės vainiką iš kraujo, iš kvapo, iš kenčiančių kūnų, ašarų, džiaugsmų, iš žmonių kasdienybės šiandien audžiame.

Gilindamasis ir norėdamas subtiliau prisiliesti prie Kovo 11-osios tikrovės, žiūrėjau nuotraukas, albumus, skaičiau, kalbėjausi su žmonėmis. Ir man atrodo, kad ši data – ne vien teisiniai aktai, ne vien dokumentai ir kalbos, bet pirmiausia – laisvės ištroškusi mūsų būtis. Chronologiškai dėliojant tų metų, tų dienų ir net valandų įvykius, ima veržtis lyg kokia versmė, lyg didžioji tėkmė, kurios negali sustabdyti. Noras gyventi, noras keisti(s), noras ieškoti vidinės švaros, harmonijos, vidinio, nesumeluoto ir paprasto žmogiško taurumo. Šiuos dalykus regint trokštu tylėti, trokštu žvelgti, trokštu suprasti. Iš pradžių uždengiamas posėdžių salėje kabojęs LTSR herbas ir jo vietoje nuleidžiama tautinė Lietuvos trispalvė. Lauke nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų fasado disidentas Antanas Terleckas su kitais dalyviais, susirinkusiems žmonėms keliant ovacijas, nuplėšia ten kabojusį LTSR herbą. O salėje priėmus dokumentą, giedamas valstybės himnas. Viskas lyg ir gerai, krito svetimi ženklai, svetimi simboliai, bet kiek metų, kiek jėgų dar prireiks, kol pakeisime galvojimą, kol suprasime, kad mes patys turime kurti save ir savo žemę.

Sunkus kelias į dabartį. Kaip ir visuomet – per dykumas, tamsą, nežinią. Į šią dieną. Iš vargų, beprotystės, banalybių, kūrybos, poezijos, tarnavimo, tiesiog iš visko, bandom dėstyti savo dienas lyg kokią mozaiką. Man brangiausia, kad grįžo Vytis, kad atėjo Trispalvė, kad per himną išgiedam save dabarty. Kad po truputį grįžtam prie to, kas mums brangu, šventa, tikra, amžina. Nelengvas kelias ir iki didžiosios Kovo 11-osios. Ilgai ir labai iš toli ėjome, bet atėjome. Aišku, kad dokumente po parašais buvo visko: ir džiaugsmo, ir nežinios, netikrumo ir baimės. Tuos parašus šiandien reikia įgyvendinti. Ir pirmiausia sau pasakyti, kad esu laisvas, kad noriu laisvas būti, kad noriu kurti laisvai, kad noriu gyventi tiesoje. Ir visa tai vyksta, veriasi, skleidžiasi šiandien. Tą brangią dieną nenoriu jokių kalbų, jokių pažadų, nenoriu matyti smailių liežuvių ir kreivų šypsenų. Tą dieną išgersiu puodelį arbatos, suvalgysiu gabalėlį pyrago. Ir pasidžiaugsiu, kad gyvenu, kad gyvenam, kad kuriam, kad žiūrim. Daugiau nieko nereikia.

Sumaišties, nesusipratimų, nesusikalbėjimų buvo ir bus. Vienu metu jaučiamės visaip, patiriame visaip, o ir dviprasmiškai – taip pat. Turbūt natūralu ir žmogiška taip. Perskaitau šventinį skelbimą Naujamiesčio centre „Švęsk, pažink, kurk“. Čia apie renginius Kovo 11-osios proga. Ir iš karto užplūdo didžiulis, kaip koks kalnas, susierzinimas. Ką čia reikėtų švęsti, ką reikėtų pažinti, ką bandyti sukurti, jei net pašto Naujamiestyje – seniūnijos centre – nebeliko? Nusiraminimas Panevėžio pašte. Prieš kelias dienas pasirodė naujas pašto ženklas – kraštelyje Lietuvos vėliavos spalvos ir R. Jurgaičio nuotrauka iš 1990-ųjų. Istorinė fotografija, kai prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato buvo pritvirtintas Lietuvos valstybės herbas Vytis. Visą lakštą nusipirkau, laiškais ir atvirlaiškiais, pažymėtais tuo ženklu, pasveikinsiu savo bičiulius Lietuvoje. Išsiųsiu žodžius, linkėjimus, nuotaikas iš trijų pasienio miestelių – Skaistkalnės, Subatės ir Neretos. Juk ir tokiu būdu galima švęsti, juk ir tokiu būdu galima apsikabinti.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų