Panevėžio vardas K. Sajai vaikystėje siejosi su viltimi – onkologine liga serganti mama šiame mieste matė išsigelbėjimą, tik jo taip ir nesulaukė.

Kazio Sajos paslaptys ir atvirumai

Kazio Sajos paslaptys ir atvirumai

 

Panevėžiečius į susitikimą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pakvietusio žinomo rašytojo Kazio Sajos didelė gyvenimo dalis susijusi su Žemaitija, bet prigimtimi jis aukštaitis.

Taip susiklostė, kad Pasvalio rajone prieš 87 metus gimusio vaiko lemties vingiai jį, vos paaugusį, išvedė į kitą kraštą. Būtent tuo metu jam didžiausią viltį teikė žodis „Panevėžys“, net vaikui nelabai ir žinant, kas tai yra.

„Man buvo septyneri, kai mama grįžusi iš Pasvalio gydytojų pasakė: man rado vėžį, bet yra išsigelbėjimas, jis – Panevėžyje. Mama pardavė karvę ir išvažiavo operacijai. Mums su broliu tas Panevėžys atrodė tarsi koks stebuklas, juk jis išgydys mamą“, – pasakojo rašytojas.

Deja, stebuklas neįvyko – mama neilgai trukus mirė ir broliai liko visiški našlaičiai. Tėvo būsimasis rašytojas jau buvo netekęs tesulaukęs trejų metukų, o maždaug aštuonerių liko ir be motinos.

Kartu su broliu Kazys kurį laiką gyveno pas dėdienę Kaune, vėliau buvo išvežtas į Plungės rajone esantį Vaištarų kaimą.

K. Sajos atmintyje išlikę visi pradžios mokyklos mokytojai, draugai – ir geri, ir skriaudėjai, ir atmintinai išmokti eilėraščiai, ir džiaugsmas, kai iš antros klasės buvo iš karto perkeltas į ketvirtąją.

Paskui jo gyvenime buvo Klaipėda, Kaunas, Vilnius – studijos Pedagoginio instituto Lituanistikos fakultete. 1958 metais, kai K. Saja mokslus baigė, jo pjesės jau buvo statomos teatruose. Pirmoji, „Lažybos“, – Klaipėdos dramos teatre.

O po to dramaturgo kūrybinėje biografijoje atsirado ir Panevėžys. Juozo Miltinio dramos teatre K. Sajos „Devynbėdžiai“ statyti net du kartus. Pirmąjį, 1974-aisiais, spektaklį režisavo Vaclovas Blėdis, antrąjį prieš trejetą metų pastatė Velta ir Vytautas Anužiai, režisierius Marius Meilūnas.

Į susitikimą su K. Saja susirinko ir jo pjesėse vaidinę garsūs Panevėžio aktoriai Algirdas Paulavičius, Enrikas Kačinskas, teatro bei rašytojo kūrybos gerbėjai.

Panevėžyje vaidinta ir daugiau K. Sajos pjesių. Tad nenuostabu, kad į susitikimą bibliotekoje su rašytoju atėjo ir jo pjesėse vaidinę garsūs Panevėžio aktoriai Algirdas Paulavičius, Enrikas Kačinskas, teatro bei rašytojo kūrybos gerbėjai.

Naujausia knyga

Šį kartą K. Saja panevėžiečiams pristatė naujausią savo knygą – „Dar ne visos paslaptys“. Tai apsakymų rinkinys, pasakojantis apie vaikus, paauglius, jaunus žmones. Beje, į lietuvių literatūrą talentingas rašytojas taip pat atėjo su kūriniu vaikams – studijuodamas Vilniuje, parašė apsakymų knygelę „Klumpės“.

Naujojoje knygoje „Dar ne visos paslaptys“ rašytojas tarsi sugrįžta į vaikystę ir jaunystę, čia persipina praeitis ir nūdiena, atgaivinama istorinė atmintis, susijusi su dvasiniu visuomenės diagnozavimu. Dramatiški personažų likimai, sudėtingi charakteriai yra įdomūs įvairaus amžiaus skaitytojams.

Knygoje spausdinami apsakymai aktualūs ir šiandien. Juk rašytojui, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui, rūpi Lietuvos ateitis ir jos gerovė. Lietuvai žengiant nepriklausomybės keliu, K. Saja buvo aktyvus dalyvis, jis – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narys, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, signataras.

Gyvi prisiminimai

Rašytojas į Panevėžį atsivežė ir dokumentinį filmą „Knygnešio duktė“, pasakojantį apie partizanų slaugytoją Mariją Žiliūtę. K. Saja — vienas iš šio filmo sumanytojų ir kūrėjų. Jis puikiai prisiminė, kaip prieš 30 metų gavo laišką, kuriame pasakota apie Vilniuje, Antakalnyje, šaltame bute skurdžiai gyvenančią buvusią medicinos seselę, Lietuvos laisvės kovų dalyvę M. Žiliūtę, slaugiusią miškuose partizanus, tarp jų ir Joną Žemaitį.

Filme kartu su šviesaus atminimo Albertu Zalatoriumi (1932–1999), lietuvių literatūros tyrinėtoju ir kritiku, K. Saja kalbino kuklią moterį – M. Žiliūtę. Filmas, be abejo, buvo kuriamas visai kitokiomis priemonės, galimybėmis, nei būtų galima kurti dabar.

Aplankyta moteris dalijosi prisiminimais apie tuos laikus, kai ji nuo 1945-ųjų gyvendavo kaimuose pas žmones, o gavusi slaptą ženklą, jog miške yra sužeistasis ir reikia jos pagalbos, skubėdavo tvarstyti žaizdų, gydyti, slaugyti.

Sąlygos buvo sudėtingos, stigo net elementariausių medicinos priemonių.

„Kaip išmanėm, taip ir gydėm“, – sakė M. Žiliūtė.

1953 metų pavasarį keletas bunkeryje buvusių partizanų buvo išduoti ir kareivių apsupti. Kartu buvo ir M. Žiliūtė, ir Jonas Žemaitis – partizanas, kuris 1949 m. vasarį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. Vėliau, ištikus insultui, jis gulėjo ir buvo slaugomas vyriausiosios vadavietės bunkeryje Šimkaičių miške, Jurbarko rajone. Čia ir buvo kartu su kitais suimtas, o 1954 metų lapkritį sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. M. Žiliūtė nuteista 25 metams lagerio. Į Lietuvą jai pavyko grįžti anksčiau, bet seselės darbo ji nebegavo, dirbo rūbininke.

K. Saja į Panevėžį atvežė ir dokumentinį filmą „Knygnešio duktė“, pasakojantį apie partizanų slaugytoją Mariją Žiliūtę. Rašytojas yra vienas iš šio filmo sumanytojų ir kūrėjų.

Filmo kūrėjų kalbinama moteris prisiminė ir prieškario metus, kai, įgijusi medicinos seselės profesiją, dirbo Klaipėdoje su vėliau Panevėžyje žiauriai nužudytu gydytoju Juozu Žemguliu (1890–1941). Jis nuo 1935 m. iki 1939 m. balandžio buvo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjas.

M. Žiliūtė taip pat prisiminė ir savo gimtinę Gelgaudiškyje, Šakių rajone, tėvą knygnešį, susitikdavusį su Vincu Kudirka. Jos tėvo namuose caro žandarai ne kartą atliko kratas ir tėvas jau buvo pasirengęs bėgti į Ameriką, bet tuo metu panaikinus spaudos draudimą liko Lietuvoje.

Rašytojo K. Sajos iniciatyva pasaulį išvydęs kuklus filmas apie tokius sudėtingus gyvenimo kelius perėjusią moterį M. Žiliūtę – tarsi paskatinimas daugiau domėtis tais sunkiais laikais gyvenusiais žmonėmis bei jų nuveiktais darbais.

Komentarai

  • KUR SURASTI SKELBIMUS, KADA Į MŪSŲ MIESTĄ ATVAŽIUOJA TOKIE GARSŪS ŽMONĖS IR ĮVYKSTA SU JAIS SUSITIKIMAI ? PASKELBKITE KUR NORS VIEŠAI, O NE LAIKRAŠČIUOSE, JUK JŲ NELABAI KAS GALI UŽSIPRENUMERUOTI. LAUKIAME INFORMACIJOS, GAL GALITE KUR NORS PRIE MOKYKLŲ AR PARDUOTUVIŲ IŠKABINTI SKELBIMUS. ???

    • Atsakyti
    • Internete adresas – pavb.lt. Jei neturite interneto, praeikite pro G.P.-Bitės bibliotekos centrinių rūmų langus. Informacija – juose.

  • Susitikimas buvo tikrai labai įdomus. Visai normalu, kad jei nori informacijos – skaitai laikraštį. Per amžius taip buvo.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų