Kasdienybės lengvumą fiksuoja potėpiuose

Sekundė
Rasa Karvelytė
Kultūra
2019.01.04 12:22

Panevėžietė dailininkė 34-erių Rūta Povilaitytė net šešerius metus ieškojo naujų spalvų. Savęs į lengvai atpažįstamo braižo rėmus niekuomet nebandžiusi sprausti tapytoja ir dabar nenori rinktis iš anksto suplanuoto tvarkaraščio. Atsisakydama tam tikrų taisyklių, Rūta savo dėmesį skiria ne perspektyvai į ateitį ar žvalgymuisi į praeitį, bet gyvena dabartimi, kuri dažniausiai ir atsispindi jos darbuose.

Rūta, pradėjote nuo menotyros, vėliau perėjote į tapybą. O ar nebuvo spaudimo susidomėti fotografija iš tėčio, puikiai ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje žinomo fotografo Stasio Povilaičio?

Tėvai iš viso manęs niekur nekreipė. Nebuvo vienokių ar kitokių pasiūlymų – man suteikė laisvę. Galbūt tas spaudimas kiek labiau pasijautė tada, kai palikau menotyrą. Neva kam naują ką pradėti.

Ar Jus visada traukė meno pasaulis?

Visuomet žinojau, jog jis bus mano gyvenime, nors tikslios krypties, pavyzdžiui, kad stosiu į tapybą ar menotyrą, neturėjau. Tik žinojau, jog kas nors panašaus bus. Vienu metu galvojau apie kostiumų dizainą, netgi architektūrą. O štai fotografija niekuomet netraukė.

Kaip dažnai būdavote pati pastatyta priešais objektyvą?

Kol buvau maža, kokių penkerių, turiu kalnus albumų, o vėliau nuslopo tas tėvų noras viską fiksuoti (šypteli).

Kaip kito pačios požiūris į meno pasaulį, kuris, galima sakyti, yra ir fantasmagoriškas, ir kartu pilnas romantikos?

Tikriausiai visi išgyvena tą būseną, kai mokosi dailės mokykloje. Vos ne chronologiškai perėjau modernaus meno istoriją. O, galvoju, kaip gražu impresionizmas! Vėliau dar kas.

Mano požiūris nuo to, kas patiko mokykloje, kai dar buvo romantizuotas, dabar visiškai pasikeitęs. Yra tam tikra specifika, kurios keistumo, būdamas tame kūrybiniame rate, tiesiog nebepastebi. Kai tame būni, viską priimi kaip darbą. Nors jis turi įvairių džiaugsmų ir priedų, bet vis tiek yra darbas.

Kas Jums pačiai yra tapyba: darbas, hobis, verslas ar slaptas pasaulis, už kurio durų gali pasislėpti ir nuošaly palikti dramas, negandas, nerimą ir liūdesį?

Negyvenu iš tapybos, todėl drąsiai sakyti, jog tai yra mano darbas, negaliu. Nors paskutinį pusmetį man sekasi visai neblogai paversti tapymą darbu.

Žiūrėjau filmą „The price of everything“ – apie meno pasaulį ir pinigus jame. Ten pasakojama, kaip paskutinį dešimtmetį kilo kainos, pavyzdžiui, kad ir paveikslo, verto 30 milijonų.

Menininkų, meno kritikų rate vyrauja požiūris, jog viskas dabar yra smarkiai iškreipta. Pats požiūris į meną taip pat, nes labai dažnai laikoma, jog perkamiausias darbas yra ir geriausias.

Filme svarstoma ir tai, kaip būtų pakrypę įvykiai, jeigu tapytojas Gerhardas Richteris būtų praturtėjęs jaunystėje.

Tad nežinau, ar reikia guostis, jog mano charakteris šiuo atveju nesugadintas (juokiasi).

Paskutiniu metu neskyriau tiek laiko, kad dabar galėčiau turėti nuoskaudų, jog kas nors nepasisekė. Pati taip pasirinkau – buvau užsiėmusi kitais reikalais.

Tai reiškia, jog tapant niekuomet didžiausiu tikslu nebuvo parduoti darbo? Ar visgi visuomet norisi būti įvertintai pinigine išraiška?

Kai tapai, niekada negalvoji, kaip ten bus su tuo paveikslu, kas jį pirks, ar pirks iš viso. Žinoma, kai nuperka, yra malonu.

Bet aš visuomet turėdavau kokį nors kitą darbą, tik dabar ir vėl save galiu vadinti studente. Dabar tapau daugiau: mokausi magistrantūroje, vyksta peržiūros.

Kas yra sėkmingas paveikslas, sėkmingas tapytojas? Girdėjau, jog atlikti tyrimai, kokius kriterijus darbas turi atlikti, jeigu norima greičiau parduoti.

Teko girdėti ir man, jog atliktos apklausos ir nustatyta, kokie atspalviai ar spalvos turėtų būti pavaizduoti, kokios formos, kokie žmonės. Pavyzdžiui, jeigu vaizduojama žuvis ar višta – tokį paveikslą nupirks ne taip greitai nei tą, kuriame vaizduojama karvė. Atitinkamai ir su gėlėmis, šiltomis, rausvomis spalvomis.

Man tokie dalykai visai neįdomūs. Juk vis tiek svarbiausia yra mintis. Žinoma, ji kartais susiformuoja betapant, bet juk dažniausiai nori tuo darbu ką nors pasakyti. Spalvos ar motyvai yra tik priemonė išreikšti idėjai, o ne iš anksto sugalvotam grožio objektui.

Kur pirmiausia gimsta paveikslas: galvoje ar atsistojus priešais drobę, pradėjus piešti, kai net nežinai, kur visa tai nuves?

Galvoje. Sugalvoji, pasipaišai, jeigu nori pamatyti tikslesnę detalę – nusifotografuoji. Tik tuomet tapai. Žinoma, būna pokyčių betapant, bet kompozicija retai keičiasi, dažniausiai kinta spalvos.

Kaip suprantu, nedažnai pasitaiko, jog keistumėt pradinę idėją?

Ne, tuomet greičiau pradėsiu kitą darbą, nei taisysiu – labai nepatinka tai daryti.

Esat labiau kantri kūrybinio proceso metu ar linkusi darbą kuriam laikui padėti į šalį ir grįžti pajutusi įkvėpimą?

Nemėgstu ilgai dirbti prie vieno paveikslo: patapyti, pavalyti, vėl tapyti. Daug geriau jaučiuosi pradėdama viską šviežiai.

Kas jums, kaip tapytojai, svarbiau: perteikti realybę tokią, kokia ši yra, ar ją pateikti savaip?

Labai dažnai galvoju, koks idealiu atveju būtų mano kūrybos poveikis. Ir nežinau.

Mane ir pačią labai skirtingai veikia meno kūriniai. Vienas jų gali būti visiškas intelektualinis malonumas, o kitas nekelia jokių minčių. Arba socialinis menas, kuris gali tapti net tam tikru moksliniu tyrimu.

Greičiausiai svarbu viskas. Ir labai gerai, jog menas nėra vien tik ant sienos pakabinamas grožis.

Man patinka, kai žiūri į paveikslą ar kitą meno kūrinį ir apima jausmas, jog yra ir gražu, ir įdomu, gali nukeliauti kažkur ir į save, surasti gyvybę ir kažkokį paslapties turintį faktorių.

Ar pati narpliojat savo kūrybinę seką, savo augimą?

Žinoma, jog pagalvoji, kaip pakreipti viską tam tikra linkme, ko norėtum dabar. Žiūri, ką darei ir kokia buvo idėja, temos, ar tau vis tai dar yra svarbu, ar jos svarbios ne tik tau.

Manau, jog reikalinga karts nuo karto taip pareflektuoti.

Menotyrininkė Karolina Tomkevičiūtė, lygindama jūsų pirmuosius ir paskutiniuosius darbus, gimusius po kelerių metų pertraukos, pabrėžia, jog jūsų stilius įgavo kitą formą, koloritą, drobės užpildymą. Suprantu, jog tai yra natūralus menininko augimas, bet galbūt įvyko esminių pokyčių, dėl ko Rūtai teko pakeisti savo vilkėtą rūbą?

Tarp minimalistinės ir paskutiniosios mano tapybos buvo tarpas, kai labai epizodiškai ką nors padarydavau – vieną ar kelis darbus.

Jeigu būčiau nuolat ką nors kūrusi, galbūt tai būtų pasikeitę palengva. Per tą laiką, kai nieko nedariau, vis dėlto galvodavau, ką norėčiau nutapyti – mintyse procesas veikė.

Galbūt atrodo, jog viskas žymiai skiriasi, bet, mano pačios galva, ryšių visgi yra.

Mane domina tie patys dalykai, tiesiog manau, jog dabar turiu kitokių patirčių ir apie tuos pačius dalykus galiu kalbėti kitaip.

Maždaug 5–6 metus truko jūsų kūrybinė pertrauka. Ar kuriant laikas turi ypatingą prasmę? Iš šalies žiūrint, atrodo, jog praeities neromantizuojate, o daugiau dėmesio skiriate tam, kas jūsų gyvenime vyksta dabar.

Teisingas pastebėjimas. Man svarbu žinoti. Istorijų žinojimas yra ne tik meno, bet ir pačios, kaip žmogaus, kaip visuomenės dalies, būties ir progreso sąlyga.

Man praeitis neatrodo tokia svarbi, nors ir įdomi.

Man svarbi ne ateitis, o dabartis. Man pačiai patinka ir kitų kūryba, kuri pagauna „dabartybę“ – tai, kas vyksta dabar. Idealiu atveju norėčiau, jog kas nors žiūrėdamas į mano darbą taip pat pajustų to laiko jausmą.

O kiek savo darbuose užfiksuojate realaus gyvenimo, istorijos, kuri vyksta dabar? Dažnai autoriai nemėgsta visko išpažinti apie save, o jums ar drąsu išsakyti tai, kas vyksta su pačia?

Pati sau neturiu cenzūros, nesvarstau. Ką norisi daryti – tą ir darau. Vėliau savo darbus vertinu kaip atskirą dalyką, nesusietą su manimi.

Ar susimąstot, kokį gyvenimą gyvena jūsų darbai?

Kartais, kai pamatai pas ką nors namuose savo paveikslą, gali į jį pažiūrėti kaip ne į savo. Žinoma, labai įdomu po kurio laiko pažvelgti į savo darbus.

Nutapiau vieną darbą prieš metus. Praėjo koks pusmetis ir nusprendžiau pasikabinti namuose – pagalvojau, jog labai gerai nutapytas.

Kas apskritai įaudrina tuos kūrybinius receptorius?

Kitas geras menas. Gali skambėti pragmatiškai, tačiau kai kažką darai, tai ir padarai. Kitu atveju, kai lauki idėjos, įkvėpimo, gali ir nelabai pataikyti.

Apskritai pats galvojimo procesas yra įdomus. Kai apie tai mąstai, tai ir pačiam pasidaro įdomu, norisi užbaigti darbą.

Kas formavo ir iki šiol formuoja jūsų estetinį suvokimą, kas daro įtaką?

Labai daug kas: dailė, muzika, kinas, knygos – viskas. Kartais būna, jog įkvepia ne tik tam tikro menininko kūryba, bet ir viskas, kas susiję su jo gyvenimu, o kartais atrodo, jog įtaką padaro visai nereikšminga, smulkmeniška detalė, kuri suveikia tik tau vienam. O pačiam menininkui ji gali atrodyti nesvarbi.

Įvairūs dalykai suveikia kaip impulsas kitokiai minčių eigai.

Tapote namuose ar galėtumėt tą daryti bet kur?

Namuose iš viso negaliu tapyti. Kažkada bandžiau, bet labai greitai sugalvoju kažką kito.

Tapau studijoje. Ji nėra visai mano, norėčiau turėti savo, kurią susitvarkyčiau pagal save.

Man ten sekasi, nes toje patalpoje nėra ką kitą daryti. Iš karto gali susikoncentruoti. Čia taip pat, kaip miegamajame – ten reikia tik miegoti, o ne televizorių žiūrėti.

Kokia yra jūsų nešama kūrybinė žinutė?

Man būtų malonu, jog bežiūrint į mano paveikslus gyvenimiška buitis ir problemos įgautų lengvumo. Kad žmogus atitrūktų, galėtų į tą pačią buitį žiūrėti ne kaip į vargą, o džiaugsmą. Labai dažnai pagalvoju, jog norisi paprasčiausio požiūrio lengvumo.