E. Butrimo nuotraukos.

Kare kovoja ir pensininkai, ir šventikai

Specialiai „Sekundei” iš Kijevo

Kijeve dieną ir naktį kas kelias valandas skamba oro pavojus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, jog iš namų draudžiama išeiti net kelias paras.

Netikėjo priešų žiaurumu

Oro pavojaus pranešimai ypač gaudžia naktį, tačiau labiausiai stresą kelia girdimi bombardavimų dundėjimai iš Kijevo priemiesčių. Į sostinę bandantis prasiveržti priešas penktadienį neturėjo kuo pasigirti, aršiausi mūšiai verda priemiestinėse Irpinės, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse.

Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio, stačiatikių cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku. Šis papasakojo, jog mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo ne tik todėl, jog ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kijevą.

Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpinės upę ir užtvankas, kad pakiltų vanduo ir rusams būtų sudėtinga statyti pontoninius tiltus. Atkariavę vieną kaimą, ukrainiečių kariai pakraupo išvydę, jog rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters.“

O. Kasianenko

Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, jog užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Nepaisydamas pavojaus, šventikas vis tiek važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio ganytojo pareigų. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjusi, išdužę tik dalis jos langų, o sienos nusėtos skeveldrų.

„Rusija nori atkurti Sovietų Sąjungą. Užgrobusi Ukrainą, manau, pultų ir Baltijos šalis. Jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą“, – mano I. Palejčukas.

Taikė į karinę gamyklą

Sužinojęs, jog Kijeve, už pusantro kilometro nuo nakvynės namų, yra namas, kurį apgriovė raketos sprogimas, nuskubėjau ten.

Prie namo sutiktas vienas jo gyventojas papasakojo, jog trys rusų paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoliese esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos bei optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena jų nukrito šalia kiek toliau esančios vaistinės, antra netoli buvusios gamyklos, o trečioji pataikė į vieną keturiolikos aukštų daugiabučio viršutinį butą.

„Žuvo mano kaimynas, 84 metų pasiligojęs pensininkas. Paskelbus oro pavojų, jis atsisakė leistis į slėptuvę. Jei būčiau tada likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – kalbėjo kijevietis.

Suskilus namo sienoms, visi jo gyventojai prisiglaudė gretimos mokyklos sporto salėje.

Krisdama raketa skilo į dvi dalis. Mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvėsiais, bet gaisrininkai išmušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti“, – aiškino apgadinto namo gyventojas.

Buvusio gyvenimo liekanos

Norint patekti į laiptinę, visų pirma tenka praeiti pro kieme styrančią griuvėsių krūvą, paskandinusią keturias prie namo stovėjusias mašinas. Du viršutiniai laiptinės aukštai nusėti plytų bei cemento nuolaužomis, kaip ir koridorius prie žuvusio pensininko buto.

Į jį įžengus pagauna šaltas vėjo gūsis, turbūt dėl skersvėjo išgriuvus visiems langams. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nuriedėjęs lygintuvas, nukritę marškiniai.

Virtuvėje ant grindų įkritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, mikrobangė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puodelis, puskepalis duonos, arbatos pakelis, šiukšlių kibiras – visa tai liudija, kad dar visai neseniai čia būta gyvybės.

Butas pilnas stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, mėtosi drabužiai, knygos, sujaukta patalynė.

Užtat ant sienos tebekaba įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą.

Savanoris Aleksejus Prochorovas

Stojo ginti Kijevo

Vaikščiojant po Kijevą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės pasirinktinai stabdomi ir tikrinami, prie kitų apžiūrimi visi be išimčių.

Šiltą įspūdį palieka pažintis su Teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu. Šis 36 metų kijevietis Aleksejus Prochorovas panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Jis – trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikos metų dukrą, o žmona Irina netrukus pagimdys dar vieną dukrelę.

Jau pirmą karo dieną A. Prochorovas šeimą išgabeno į Lvovą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP ir sostinėje ėmė statyti barikadas.

Po mūsų pokalbio Aleksejus pasisiūlė pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant padėkojo lietuviams.

„Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, tačiau tokiu mums sunkiu metu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, tikrus draugus pažinsi nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, ginklų, ginklų. Mes nepasiduosime, kausimės už kiekvieną Kijevo centimetrą. Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo, ir nugalėsime. Slava Ukrainie!“ – užtikrintai kalbėjo A. Prochorovas.

Verda sriubą gynėjams

Kijevo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, su kuria pokalbis tapo atsakymu, kodėl žymiai gausesni agresoriai negali įveikti ukrainiečių tautos.

73 metų Olgai Kasianenko būtina skubi operacija – jai reikia šuntuoti širdį ir keisti du vožtuvus, tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę. Pensininkė prisijungė prie savanorių ir ėmė ruošti karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems gynėjams.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – pasakoja Olga.

Jos sutuoktinis diplomatas pernai mirė po keletą metų trukusios sunkios ligos, o Malaizijoje konsule dirbusią dukrą ištiko insultas.

„Mirti aš nebijau. Žinau, kad ligota širdis ilgai neatlaikys, bet nematau prasmės per karą jos operuoti. Privalau padėti gynėjams, nors ir nedidelė mano pagalba juos labai džiugina“, – net ir tokiomis aplinkybėmis nusišypsoti sugeba O. Kasianenko.

Atsisveikindama pensininkė paprašo būtinai parašyti, kad neabejotume Ukrainos pergale.