Kantrybė ir nusimestas kuklumas – per muziką

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• Aktualijos
• 2019.05.31 13:59

Dvidešimtmetis panevėžietis Džiugas Juzėnas vaikystėje rengdavo pasirodymus namuose ant stalo, o dabar jaunasis gitaristas ne tik pritaria garsiems šalies atlikėjams, bet ir skina pirmąsias muzikinių konkursų vietas.

Prieš porą savaičių Džiugas iš Vilniuje vykusio gitaristų konkurso „Gitarų šėlsmas 2019“ į gimtąjį Panevėžį parvežė pirmosios vietos apdovanojimą roko kategorijoje.

Tai jau nebe pirmasis jo bandymas užkariauti komisijos ir publikos dėmesį. Pirmą kartą jėgas konkurse Džiugas išbandė 2016-aisiais. Tąsyk liko antras. Vaikinas svarsto, jog tąsyk veikiausiai koją pakišo per didelis pasitikėjimas savimi ir noras laimėti.

O šįmet panevėžietis vyko trokšdamas pasidalyti tuo, ką geba geriausiai, – savo kuriama muzika. Toks požiūris jam pasiteisino su kaupu. Visgi pelnytais laurais jis tik kukliai pasidžiaugia – sako girtis nemėgstantis. Džiugo vardas dažnai skamba muzikantų kompanijoje, tik pats jis sunkiai atranda priežastį, kodėl yra mėgstamas.

„Galbūt kitiems muzikantams suteikiu tam tikrą prieskonį, kurio jiems trūksta, ko jie ieško – gerą emociją, jausmą, kaip malonu groti“, – svarsto D. Juzėnas.

O jis pats yra tikras nenuorama – emocingas, impulsyvus ir neretai tai atsispindi ir kuriamoje muzikoje.

Prieš porą savaičių Džiugas iš Vilniuje vykusio gitaristų konkurso „Gitarų šėlsmas 2019“ į gimtąjį Panevėžį parvežė pirmosios vietos apdovanojimą roko kategorijoje.

Didžioji įkvėpėja – gamta

Kad šiek tiek nuramintų mintis, Džiugas prisipažįsta kartkartėmis besiimantis tam tikros minčių higienos.

„Esu tikras gamtos žmogus. Labai mėgstu sėsti vakare į automobilį ir kur nors važiuoti, pavyzdžiui, pasižiūrėti saulėlydžio. Tai man kažką duoda, primena, o viduje ima skambėti naujos melodijos“, – sako panevėžietis.

Gitara grojantį ir muziką rašantį jaunuolį įkvepia ne tik gamta, žmonės, bet ir įvairios situacijos. Ir kiekvieną sykį Džiugas sako mintyse vis kuriantis viziją, kokia muzika galėtų nuskambėti konkrečiomis aplinkybėmis.

„Vis dėlto didžiausią įtaką mano kūrybai turi gamta. Esu didelis romantikas ir gamta muzikoje man labai padeda“, – teigia dvidešimtmetis.

Džiugą jau tiek kartų įkvėpė gamtos vaizdiniai, jog jaunasis kūrėjas net galėtų išleisti albumą. Ir tai nėra tik viltingos ar naivios kalbos – juodraštinis variantas jau vaikino rankose.

Užsienis lūkesčių nepateisino

Kad išsipildytų savo albumo vizija, Džiugui buvo reikalinga viena sąlyga – grįžti iš Jungtinės Karalystės. Ten jis pusmetį studijavo gitaros specialybę Populiariosios muzikos akademijoje.

„Nors galimybės išleisti albumą buvo kone pasiekiamos ranka, iki galutinio varianto trūko kažko lietuviško. Ten gamta svetima, o čia grįžti – viskas sava, tad ir paskutiniai darbai turi būti užbaigti čia, Lietuvoje“, – įsitikinęs kūrybingas jaunuolis.

Išvykti į Jungtinę Karalystę panevėžietis svajojo jau paskutiniais mokslo metais. Jis visuomet norėjo būti universalus muzikantas, o Didžiojoje Britanijoje būtent tokias galimybes ir pamatė.

Akademijoje muzikantai buvo rengiami ne tik groti kuriuo vienu instrumentu, bet drauge įgyti ir muzikos prodiusavimo, tekstų rašymo bei kitų žinių.

Būtent platus mokomų dalykų spektras ir pakerėjo jaunąjį muzikantą. Visgi išvažiavęs Džiugas labiau nusivylė nei apsidžiaugė tuo, ką rado.

Dž. Juzėnas pusmetį studijavo gitaros specialybę Populiariosios muzikos akademijoje Jungtinėje Karalystėje. Visgi ten Džiugas labiau nusivylė nei apsidžiaugė tuo, ką rado.

„Pasigedau aukštesnio lygio. Tikėjausi, jog nuskridęs tęsiu tai, prie ko esu sustojęs. Pasirodo, teko viską pradėti nuo pradžių. Praėjo pusė metų, bet niekas nepasikeitė. Šį tą gavau, bet ne tai, ko norėjo mano širdis, o ir nežinojau, ar laikui bėgant tai gausiu“, – apmaudo neslepia Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją baigęs panevėžietis.

Pajutęs, kad svetur žengė žingsnį atgal, Dž. Juzėnas ėmė svarstyti apie grįžimą į Lietuvą.

„Man labai trūko laisvės. Svarstydavau: jeigu čia nesėdėčiau, kiek visko galėčiau nevaržomas nuveikti? Neprivalėčiau duoti ataskaitų, būti egzaminuojamas. Galiu ir pats sau atsiskaityti“, – pasakoja Džiugas.

Pasiėmęs akademines atostogas, panevėžietis kovą grįžo į gimtąjį miestą.

„Dėliok nedėliojęs, kelk nekėlęs tikslus, vis tiek būsi ten, kur turi būti, kada turi būti. Anksčiau labai išgyvendavau: kas? kaip? o jeigu nepavyks? Dabar leidžiu viskam tekėti sava vaga“, – sako jaunuolis.

Diplomo nesivaiko

D. Juzėnas įsitikinęs: kad būtum geras muzikantas, diplomas nėra svarbiausia sąlyga. Anot jo, dabar tokie laikai, kai muzikos paslapčių galima mokytis ir interneto platybėse.

Net jeigu ir nuspręstų pats žiniomis dalytis su kitais, Džiugas patikina niekada nesuksiantis į muzikos mokyklas. Pasak jo, akademinė aplinka varžo kūrėjų laisvę ir fantaziją.

„Tik tuomet, kai esi laisvas, nejauti ribų ir kurdamas“, – atkreipia dėmesį jaunasis muzikantas.

Anot jo, kūryba nėra daiktas ir visi kūrybiniai procesai turi ateiti natūraliai, savęs nebrukant į rėmus. Geriau, jo nuomone, laukti net ir metus, tačiau sulaukti to vienintelio reikiamo akcento.

Nuolat kūrybinės laisvės siekiantis Džiugas turi savo ritualą – kuria išskirtinai vakarais. Ryte, anot jo, gitara niekad nesuskambės taip gerai kaip apgaubus sutemai.

Padėjo išsilaisvinti

Energijos nestokojantis D. Juzėnas svarsto, jog savo charakterį greičiausiai paveldėjo iš kūrybiškos prigimties tėvų – panevėžiečių aktorių Sandros ir Donato Juzėnų.

Džiugo pažintis su muzika prasidėjo šeimoje – gamindami šeimai pietus, kartu su tėčiu – aktoriumi, o šiuo metu Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininku Donatu Juzėnu – klausydavo ir šokdavo pagal trankias melodijas.

Džiugui ne kartą ir pačiam teko išbandyti jėgas lipant ant scenos ar stojant prieš filmavimo kameras. Vaikinas kurį laiką norėjo sekti tėvų pėdomis.

„Jie manęs niekad nespaudė – ką nuspręsdavau, dėl visko palaikydavo sakydami, jog jeigu man gerai, tai gerai ir jiems“, – pasakoja Džiugas.

Taip į vaikino gyvenimą atėjo įvairios savęs paieškos, kaip antai, ilgi metai pramoginių šokių aikštelėje ar kovos menų ringe. Visgi nugalėjo muzika.

Ja Dž. Juzėnas susidomėjo dar būdamas visai mažas: tėtis ypač mėgęs klasikinį roką – „Def Leppard“, „Scorpions“ ir pan.

Gamindami šeimai pietus, Džiugas kartu su tėčiu klausydavo ir šokdavo pagal trankias melodijas. Ritmai nusėdo vaiko kraujyje ir ilgainiui pats ėmęs juos atkartoti grodamas samčiais.

„Vėliau man nupirko žaislinę elektrinę gitarą. Namuose turėjome didelį apvalų stalą, užsidėdavau kaukę, akinius ir įsivaizduodavau, jog rengiu koncertą“, – šypsosi prisiminęs pašnekovas.

Po kiek laiko, pradinėse klasėse, tėvai sūnui padovanojo klasikinę gitarą.

„Nežinojau, nei kaip ji veikia, nei kaip derinti stygas, bet labai traukė. Kai nieko neišėjo, padėjau ją į šalį“, – sako Džiugas.

Penktą klasę jis lankė jau V. Mikalausko menų gimnazijoje. Joje pasirinko mokytis groti elektrine gitara ir nenusivylė – mokytoju tapo Juozas Balčiūnas, kurį panevėžietis vadina savo kumyru.

„Mokytojui pagrojus vos keletą kūrinių, man akys ant kaktos išdygo. Suvokiau, jog noriu groti tik pas jį. Jeigu ne šis žmogus, nebūčiau čia, kur esu dabar, nebūčiau tiek daug pamatęs, susipažinęs su pasauliniais atlikėjais, jų muzika“, – mokytojui dėkingas jaunuolis.

J. Balčiūnas auklėtinį visuomet skatino nebijoti suklysti, o suklydus – bandyti dar ir dar kartą.

„Nebuvo nė vieno atvejo, kai nepavykus norėtųsi atidėti gitarą į šalį. Muzika padėjo man išsilaisvinti, išsivaduoti iš kuklumo, bet labiausiai išmokė kantrybės“, – sako D. Juzėnas.

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• #Džiugas Juzėnas
• #gitara
• #Muzika
• #Profilis Jauni