G. Kartano nuotr.

Kalėdoms artėjant – lietuviškų pasakų dovanos

Senojo Lietuvos kaimo vaikai niekada tiek daug tų pasakų negirdėdavo, kaip tuo metu – per adventą. Aukštaitijoje advento vakarais pasakas sekdavo, žaidimus žaisdavo, bet niekas nei grodavo, nei dainuodavo, nei giesmių giedodavo.

Šiais laikais pasakoms keliai atviresni – gausybė spalvotų knygučių, filmai, televizija, kompiuteris, ir, laimei, vis dar tėvų bei senelių pasakojimai padeda pamatyti, atrasti ir suprasti gerokai daugiau.
Tautos išmintį saugančios pasakos praeityje dažniausiai sugrįždavo ir ilgiau užsibūdavo tik ilgais žiemos vakarais, artėjant Kalėdoms.
Senojo Lietuvos kaimo vaikai turbūt niekada tiek daug pasakų negirdėdavo, kaip tuo metu – per adventą.
Tuo labiau kad dažno namuose ne tik saviškiai vakarodavo – sueidavo kaimynai į vieną, kokią erdvesnę, trobą, smulkiais darbais – virvių vijimu, plunksnų plėšymu, vyžų pynimu ar panašiais užsiimdavo, o kad smagiau būtų, įvairiausias istorijas, legendas, pasakas vieni kitiems pasakodavo.
Darbymečiu taip susiburti, laiką gaišti nebūdavo kada – nesibaigiantis, sunkus darbas, o laisvos valandėlės tekdavo poilsiui, miegui – ne pasakoms.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė atkreipia dėmesį, kad tuo laikotarpiu susiburdavusieji dar ir žaidimus įvairius žaisdavo, taip įdomiai ilgus tamsius žiemos vakarus leisdavo.
Populiarus būdavo žiedo dalijimas, jo ieškojimas, tilto tiesimas, fantų išpirkimas ir pan.
„Aukštaitijoje advento vakarais pasakas sekdavo, žaidimus žaisdavo, bet niekas nei grodavo, nei dainuodavo, nei giesmių giedodavo. Kalėdinės giesmės – bažnytinės. Tik Dzūkijoje kitaip – tame krašte būdavo ir išliko šiam laikotarpiui skirtų dainų, giesmių su būdingais besikartojančiais žodžiais – kalėda, leliumai ir kitais“, – pasakoja etnologė.
O štai pasakų prisiklausydavo visų regionų vaikai bei suaugusieji.
Lietuviškų pasakų – gausybė ir jos tokios įvairios: ir apie gyvūnus, ir stebuklinės, ir melų, ir juokų, ir pasakos be galo.
Bet svarbiausia – visos baigiasi laimingai.

Lietuvių pasakose greta stebuklų, fantazijos, išmonių randamas ir tikrasis gyvenimas, su savo situacijomis, įvykiais. Tik reikia atidžiai skaityti ar klausyti ir įsiklausyti. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Kur siaubas ir teisybė

Nors kol iki laimingos pabaigos priartėjama, daug įvairių išbandymų, kančių ir baimių herojams tenka patirti.
Daug baisių pasakų tamsiais žiemos vakarais išgirsdavo klausytojai – jose kapojamos galvos, trykšta kraujai, barstomi kauleliai.
Niekas nedailindavo ir nenutylėdavo pasekmių to, kas gali nutikti neteisingai pasielgusiam, ne tuo keliu pasukusiam, kitus žeminusiam, pasipūtėliui, pavyduoliui, skriaudėjui.
„Tai buvo paruošimas gyvenimui – išminties pamokos, nuorodos į tai, kas galima, o ko ne, ko reikia vengti, kuo pasitikėti. Kokią pasaką paimsi, visose randame prasmę, pamokymus, gyvenimo išmintį“, – sako etnologė.
Svarbu, jog pasakose visada nugali gėris. Išsigelbėti nuskriaustiesiems padeda net gamta – saulė, mėnulis, gyvūnai, augalai. O nedorėlis nubaudžiamas, ir kartais gana žiauriai – sudeginamas, paskandinamas, jo kauleliai išbarstomi laukuose.
Pasakos primena, kad visada reikia žinoti savo vietą ir ją vertinti. Nes gali nutikti kaip tam grybui, kuris prieš ąžuolą pūtėsi, didesnis už jį užaugti žadėjo, gyrėsi, kol susmuko.
Arba kaip meškai, norėjusiai pasirodyti, kad ji ir už arklį, ir už žmogų viršesnė, galingesnė. Tačiau abiejų buvo įveikta ir spruko taip toli, kad Lietuvos miškuose jos jau nebėra. Pasakos moko: nenorėk kito, tau nieko blogo nedarančio, nugalėti, prieš jį pasipuikuoti.

Smagiai pasibūti – juokų pasakos

O kiek įdomybių ir pamokymų galima sužinoti iš stebuklinių pasakų, kur ir karaliai, ir našlaitės, ir trečias brolis, ir slibinai. Kur ir žmonės, ir daiktai turi stebuklingų galių, gali virsti visai kitais pavidalais, skraidyti, tapti nematomi, gyvybės vandens pasisemti ir kt.
Ir viskas vyksta, keičiasi taip, kol patys galingiausi priešai nugalimi gėrio suteikiamomis jėgomis.
„Vaikai išgirsdavo ne tik baisių, bet ir juokingų pasakų, su daug pasikartojimų, situacijų, išgalvojimų“, – sako L. Vilienė.
Pasakų be galo pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti sekti iš naujo, o vaikams išsižiojus klausytis, kol atsibos:
„Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, tik pliumpt ir įkrito. Mirko mirko, rūgo rūgo. Išmirko, išrūgo, išlipo ant kranto ir sėdėjo senelis ant akmenėlio…“, „Buvo senis ir senutė, susitarę bulves skuto. O kai vakaras atėjo, sekti pasakas pradėjo: Buvo senis ir senutė…“
O melų pasakose daugybė absurdiškų situacijų, vienas kitam prieštaraujančių teiginių, nuotykių, kuriuos neva patyręs pats pasakotojas.

Pasakos, sekamos dažniausiai ilgais advento vakarais, pasak L. Vilienės, buvo paruošimas gyvenimui – išminties pamokos, nuorodos į tai, kas galima, o ko ne, ko reikia vengti, kuo pasitikėti. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Iš lūpų į lūpas

Lietuvių pasakose greta stebuklų, fantazijos, išmonių randamas ir tikrasis gyvenimas, su savo situacijomis, įvykiais. Tik reikia atidžiai skaityti ar klausyti ir įsiklausyti.
Etnologė atkreipia dėmesį, kad labai daug pasakų sukurta apie našlaičius, apie juos skriaudžiančias pamotes.
O juk tai tikrasis praeities paveikslas – labai daug jaunų moterų anuomet mirdavo gimdydamos ir palikdavo vaikelius našlaičiais. Be moters rankų ūkyje nebuvo galima išsiversti, tad tėvas parsivesdavo antrą, o tos netekęs – ir trečią žmoną.
Sunki būdavo neturtingų našlaičių dalia, tai nors pasakose jie galėdavo surasti viltį, jog viskas gali pasikeisti, gali ir juos pasiekti lengvesnės dienos, meilė, supratimas.
Labai dažnoje pasakoje galima rasti įrodymų, kad patarlė „Nekask kitam duobės, nes pats į ją įkrisi“ – labai teisinga.

Nėra kvailų ir beprasmių

Šviesaus atminimo pasakų sekėja, Šeduvos baba vadinta Emilija Brajinskienė yra sakiusi, kad nė viena pasaka negali būti kvaila ar nereikšminga.
Iš amžių glūdumos atėjusios ir ilgos, ir visai trumputės jos atskleidžia gyvenimo tiesas.
Daug pasakų mokėjo šviesuolė, sakė, daug jų išgirdusi iš savo mamos. O šioji tas pasakas iš savo mamos girdėjo, ta iš savosios…
Taip per kartas tautos išmintis ir atėjo iki mūsų dienų.
„Niekas taip nepamokys kaip pasakos. Kartais vaikui sakyk nesakęs, nelabai girdės. O pasaka gali sudominti, ateiti į mažylio širdį ir jis supras, kas gerai, kas nelabai, ko, šiukštu, negalima. Juk pasakose teisybė visada nugali, o neteisybė – pralaimi. Pasiklausęs visos pasakos suprasi, kad niekam negalima daryti blogo, nes nedori darbai atsisuks prieš tave patį. O teisingu keliu, kad ir pačiu sunkiausiu, pilnu kliūčių, eidamas būsi laimingas“, – „Sekundei“ yra sakiusi žinoma tautosakos puoselėtoja E. Brajinskienė.
Visi tautos paveldu, jos tradicijomis besidomintys vienu balsu patvirtins, kad nėra įtaigesnės, svarbesnės pasakos nei ta, kurią tėvai ar seneliai savajai atžalai seka, savo vaikystės pasakas, jų sekėjus prisimindami ir dar nuo savęs kokį žodelį pridėdami.
Daug pasakų, istorijų išsaugoję folkloro ansambliai, koks yra L. Vilienės vadovaujamas tradicinę kultūrą puoselėjantis ir jau daugiau kaip 30 metų gyvuojantis panevėžiečių folkloro ansamblis „Raskila“.
Jo repertuare skamba ir autentiškos aukštaičių dainos, ir ratuojami šio krašto rateliai. Ansamblyje dalyvauja ir tėvai, ir vaikai.

Daug pasakų, istorijų saugo tradicinę kultūrą puoselėjantis ir jau daugiau kaip 30 metų gyvuojantis panevėžiečių folkloro ansamblis „Raskila“. G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Paslaptingi laimės nešėjai

Daug yra pasakų apie gyvūnus, ne mažiau apie karalaičius, valstiečius, velniukus ir visokius kitus gyvus padarus.
O kiek jų sukurta apie aitvarus – tikėtinus laimės, turtų nešėjus! Ir kaip tokių pasakų nesudėti, jų nesekti – juk visi norėjo būti turtingi, nebevargti, lengviau duonos kąsnį pelnytis.
Tik gyvenime kažkodėl vieniems gerai sekėsi, o kiti, nuo ryto iki vakaro nugarą lenkdami, vis tiek skurdo. Matyt, todėl, kad pagalbos nesulaukė ir aitvaras juos aplenkė – kas turi aitvarą, tam visada gerai.
Sakoma, kad jį įsigyti buvo galima trimis būdais.
Vienas jų – nusipirkti. Bet aitvaras labai brangus, beprotiškai daug kainavo ir beveik niekas negalėjo jo įsigyti.
Buvo galima išperinti – reikėjo devynerius metus juodą gaidį laikyti ir laukti, kol jis dešimtaisiais padės kiaušinį. Iš tokio kiaušinio, tikėta, geri aitvarai išsirisdavo.
O dar galima aitvarą pasigauti, tik tam reikia gerai pasiruošti.
Nuolat žiūrint į dangų galima pamatyti aitvarą su uodega, kaip kometą skriejantį. Tada reikia ten, kur tuo metu esi, ratą aplink save šermukšnio lazda apsibrėžti ir tame rate stovint tikrą mazgą surišti. Mazgą rišant prašyti aitvaro: „Nešk turtą man, tik nevok iš žmonių.“
Pasakoje sekta, kad vienas, pamatęs aitvarą, nieko po ranka neturėjo, tad kojines nusimovęs, mazgą surišo – taip aitvarą pagavo ir greit praturtėjo.
Bet atrišti to mazgo negalima – paleisi aitvarą ir jis pabėgs.
Dar viena pasakų tema – velniai ir velniukai. Apie juos taip pat daug pripasakota – ir pirtyse, ir jaujose, ir malūnuose jie įsikurdavo.
Ir vis su žmonėmis varžydavosi, jiems visokias apgaules ruošdavo.
Tačiau gudriam, teisingam žmogui pavykdavo pinklių išvengti, tuos velniukus apgauti ir dovanų laimėti. O štai gobšuoliai, pavyduoliai neišsisukdavo – kaipmat į žabangas pakliūdavo ir nuo velnių nukentėdavo.