Kai 1989-ųjų rugpjūtį per Lietuvą, Latviją ir Estiją nusidriekė gyvasis Baltijos kelias, visas pasaulis jau buvo susipažinęs su neginčijamais sąmokslo trijų šalių atžvilgiu faktais. PB ARCHYVŲ nuotr.

Kai teisingumo siekėme drąsiai

Kai teisingumo siekėme drąsiai

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Apie slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus pasaulis žinojo, tačiau kol sovietai jų egzistavimą neigė, Lietuva buvo bejėgė įrodyti tapusi sąmokslininkų taikiniu.

Viską pakeitė vienas drąsus planas, kurį įgyvendinus pačios komunistų partijos spauda paskelbė publikaciją su oficialiais vokiečių ir rusų sutarties dokumentais. Po to kelio atgal nebebuvo…

Dabar kiekvieną rugpjūčio 23-iąją Lietuva mini Juodojo kaspino dieną. Būtent tądien 1939-aisiais Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo paktą. O papildomais slaptais jo protokolais pasidalino dalį Europos ir taip nulėmė Baltijos šalių likimą.

Po šito sekę okupacijos dešimtmečiai vis stiprino siekį atskleisti pasauliui šio sąmokslo užkulisius ir susigrąžinti klasta atimtą laisvę. Vienu pirmųjų žingsnių link tikslo įgyvendinimo tapo 1979 metų rugpjūčio 23 dieną keturiasdešimt penkių pabaltijiečių (kaip tuomet vadinta) pasirašytas atsišaukimas, smerkiantis Molotovo–Ribentropo paktą ir jo padarinius.

Dar po kelerių metų, 1987-aisiais, įvyko garsusis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Kitąmet ši diena paminėta Sąjūdžio mitinge Vingio parke, o 1989-aisiais ją priminė per Lietuvą, Latviją ir Estiją nusidriekęs gyvas Baltijos kelias.

„Manau, kad jie ten, Maskvoje, gavę tokį prašymą, pasiuto. Akiplėšiškumas buvo nenusakomas!“

V. Kavaliauskas, žurnalistas

Nes Lietuvoje buvo įdomiau

Žurnalistas, kolekcininkas, ne vienos knygos autorius Vilius Kavaliauskas puikiai pamena tų dienų įvykius. Būtent jo publikacija apie slaptuosius protokolus 1988 metų žiemą tapo pirmąja visoje Sovietų Sąjungoje ir sukėlė nemenką sprogimą.

Tuo metu V. Kavaliauskas jau ketverius metus dirbo žurnalistu Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Bet kai prasidėjo pas mus tie įvykiai, nepratęsiau sutarties, – pasakojimą „Panevėžio balsui“ pradėjo istorijos entuziastas. – Pats priėmiau tokį sprendimą – Lietuvoje buvo įdomiau.“

Grįžusiam į gimtinę 1988-ųjų vasarą V. Kavaliauskui buvo pasiūlyta dirbti „Tiesos“ redaktoriumi. Tai vis dar buvo svarbiausias oficialus leidinys šalyje, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybos laikraštis. Tačiau žurnalistas aukštų pareigų atsisakė – norėjo rašyti, tad tapo kolegijos nariu ir vyriausiuoju politikos apžvalgininku.

V. Kavaliausko „arkliuku“ greitai tapo straipsniai apie įvairias istorines mįsles. „Buvo įdomu rašyti apie dalykus, kurių žmonės nežinojo“, – sako jis. Kaip antai apie generolo Konstantino Kleščinskio sušaudymą 1927-aisiais už šnipinėjimą rusams, apie tarpukario Lietuvos aukso likimą ar buvusio nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro tragišką žūtį Maskvos kalėjime. V. Kavaliauskui pavyko sužinoti, kad kaliniui citrinas, šviežius kiaušinius, grietinėlę nešė NKVD veikėjas, vėliau dirbęs Lietuvos SSR saugumo liaudies komisaru, rašytojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. „Bandė gelbėti, bet buvo per vėlu, – sako. – Kalėjime Augustinas Voldemaras praktiškai mirė iš bado.“

Viliaus Kavaliausko manymu, Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Lietuvai buvo be galo svarbu įrodyti Ribentropo-Molotovo paktą buvus slaptu Stalino ir Hitlerio suokalbiu. LCVA, V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Viliaus Kavaliausko manymu, Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Lietuvai buvo be galo svarbu įrodyti Ribentropo-Molotovo paktą buvus slaptu Stalino ir Hitlerio suokalbiu. LCVA, V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Žurnalistinis eksperimentas

Istorija visada buvo didžioji V. Kavaliausko aistra, o JAV archyvuose buvo galima rasti įdomiausių dalykų.

Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta tema, bet pasaulyje, žurnalisto teigimu, apie juos žinojo daugelis. Taip pat ir amerikiečiai.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV paėmė vokiečių archyvus. Ištyrusi dokumentus, vėliau juos grąžino Vakarų Vokietijai, tačiau informacija apie tai liko.

Pasak V. Kavaliausko, slaptieji Molotovo–Ribentropo pakto protokolai pasirašinėti dviem egzemplioriais – sovietams ir naciams. Nacių dokumentai pražuvo karo metais: traukinys, gabenęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, buvo subombarduotas. Tad amerikiečiai rado tik mikrofilmus, padarytus iš originalių dokumentų. Šių mikrofilmų popierines kopijas V. Kavaliauskas slapta ir parsivežė grįždamas į Lietuvą.

Tiesa, panaudoti jų iš karto, pasak žurnalisto, nebuvo galima – reikėjo kažkokio oficialaus patvirtinimo. Tačiau dviejų supervalstybių sąmokslo prieš kitas šalis įrodymai degino delnus, ir V. Kavaliauskas pasakoja ryžęsis akiplėšiškam žingsniui.

Ant oficialių „Tiesos“ redakcijos blankų, kuriuos vis dar puošė sovietinė atributika, 1988 metų rudenį jis išsiuntė du laiškus – Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijoms. Nieko per daug nesitikėdamas – veikiau vykdydamas savotišką žurnalistinį eksperimentą – informavo, kad didžiausias Lietuvos laikraštis nori parašyti apie vadinamuosius Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, ir prašė pateikti turimus dokumentus šiuo klausimu.

Laiškas tuometės Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Laiškas tuometės Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Paliko Maskvą be žado

„Manau, kad jie ten, Maskvoje, gavę tokį prašymą, pasiuto. Akiplėšiškumas buvo nenusakomas!“ – V. Kavaliauskas dabar juokiasi prisiminęs savo drąsų poelgį.

Nieko nuostabaus, kad jokio atsakymo iš Maskvos jis taip ir nesulaukė. Tačiau iš Bonos atkeliavo storas paketas su dokumentais. Jame – Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos raštas ant oficialaus blanko, pasirašytas patarėjo, Sovietų Sąjungos skyriaus vedėjo daktaro Eberhardo fon Heykeno.

„Laiške buvo aprašyta viskas – istorija, kaip sudegė archyvai, vokiečių prarasti dokumentai, bet mikrofilmuose išlikusios sutarčių bei slaptųjų protokolų originalų kopijos.“

Visas šias kopijas V. Kavaliauskas sako gavęs.

Vyriausiajam „Tiesos“ redaktoriui leidus, 1988 metų gruodį, prieš pat Kalėdas, buvo publikuotas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laiškas ir slaptieji protokolai. Oficialiame Lietuvos komunistų partijos laikraštyje, leistame 330 000 egzempliorių tiražu, kai iki Nepriklausomybės paskelbimo dar buvo likę pora metų.

Bombos sprogimui prilygęs 1988 metų gruodžio 22-osios „Tiesos“ numeris. Jeigu ne Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos patvirtinantis laiškas su dokumentais, publikaciją apie slaptuosius protokolus, Viliaus Kavaliausko spėjimu, sovietinėje spaudoje jam vargu ar būtų pavykę išspausdinti. V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Bombos sprogimui prilygęs 1988 metų gruodžio 22-osios „Tiesos“ numeris. Jeigu ne Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos patvirtinantis laiškas su dokumentais, publikaciją apie slaptuosius protokolus, Viliaus Kavaliausko spėjimu, sovietinėje spaudoje jam vargu ar būtų pavykę išspausdinti. V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Paprašė kopijų Gorbačiovui

Reakcijos, pasak V. Kavaliausko, ilgai laukti neteko. Jau publikacijos dieną paskambino tuometis LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas, teiravosi, „ką čia spausdina“. Žurnalistas paaiškino dokumentus gavęs iš Vokietijos – viskas oficialu – ir jų tiek daug, kad skelbs dar ne viename numeryje. Baigęs išgirdo prašymą parūpinti kopijas, kurias A. M. Brazauskas galėtų nuvežti į Maskvą Michailui Gorbačiovui.

Tuo metu, pasak V. Kavaliausko, publikacija jau buvo spėjusi plačiai pasklisti. Ją perspausdino „Sovietskaja Litva“, „Czerwony sztandar“. Straipsnis pasiekė ir Varšuvą – „Kurjer Polski“, anglų kalba leidžiamą mėnraštį „The Warsaw Voice“, pasirodė Rygos savaitraštyje „Dzimtenes Balss“. Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“ išspausdino savo didelį straipsnį su antrašte „Vokietijos užsienio reikalų ministerija padeda Lietuvos komunistams“.

„Šio laikraščio korespondentas Horstas Šreiter-Švarcenfeldas teigė, kad toks tarybinio laikraščio kreipimasis į Vakarų Vokietijos valstybinę organizaciją buvo bene pirmas pokario istorijoje, o Bonos užsienio reikalų ministerijoje jam patvirtino, jog dokumentai komunistinio leidinio redakcijai buvo siunčiami tikrai pirmą kartą“, – pasakoja V. Kavaliauskas.

1987-ieji, garsusis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. LCVA nuotr.

1987-ieji, garsusis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. LCVA nuotr.

Kliuvo ir vokiečiams

Bet, kaip juokauja žurnalistas, net tokios „bombos“ jam buvo negana – profesinė nuojauta kuždėjo, kad šioje istorijoje dar yra ką papasakoti. Todėl paskambinęs į Vakarų Vokietijos ambasadą Maskvoje – papasakoti apie projektą ir paprašyti leidimo padirbėti Vakarų Vokietijos archyvuose. Sulaukė ambasadoriaus kvietimo atvykti ir pabendrauti.

„Sėdau į traukinį, nupyliau į Maskvą, atsistojau į eilutę, milicininkui parodžiau pasą, užrašė, kad įėjau į Vakarų Vokietijos ambasadą, bet niekur iš jos nebeišėjau“, – juokiasi V. Kavaliauskas.

Mat diplomatinės misijos vadovas pakvietė svečią papietauti, paskui išvyko jie kartu ambasados automobiliu, tad oficialiai žurnalistas taip ir liko už jos sienų.

Bendraujant su ambasadoriumi paaiškėjo, kad lietuvio publikacija turėjo atgarsių ir čia.

„Maskvos pareigūnai neoficialiai kaltino Vakarų Vokietijos institucijas neva tos sąmoningai suteikė Lietuvos spaudai pagalbą, kad paskatintų separatistines tendencijas“, – sako V. Kavaliauskas.

Eitynės į Sąjūdžio suorganizuotą mitingą Vingio parke, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto 49-osioms metinėms pažymėti. LCVA (V. Kapočiaus) nuotr.

Eitynės į Sąjūdžio suorganizuotą mitingą Vingio parke, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto 49-osioms metinėms pažymėti. LCVA (V. Kapočiaus) nuotr.

Lauktos permainos

Bet tai nesutrukdė žurnalistui gauti vizą, kitus reikiamus dokumentus ir išsiruošti į Vokietiją.

„1989 metų ankstyvą pavasarį sėdau į savo „Žigulius“, nublerbiau į Boną“, – pasakoja V. Kavaliauskas.

Tačiau ten laukė nemaloni staigmena: net ir turinčiam visus leidimus, įėjimas į archyvą jam buvo užkirstas.

„Pasakė, kad skaitykloje nėra vietų. Jūs ką, juokaujate? Atvažiavau du tūkstančius kilometrų, kad išgirsčiau tai?“ – žurnalistas sako vis tiek nenuleidęs rankų ir išsireikalavęs susitikimo su archyvo vadovybe.

Kai V. Kavaliauskas galiausiai buvo įleistas į skaityklą, paaiškėjo, jog ten jis buvo vienintelis lankytojas. O kadangi apie slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus daugiau medžiagos nebuvo įmanoma surasti, ėmėsi studijuoti Vokietijos pasiuntinybės Kaune 1939–1940 metų dokumentus. Pasidarė apie 300 kopijų, tačiau jų praktiškai niekur neskelbė.

„Kai grįžau, prasidėjo kiti dalykai, tad istorinis susidomėjimas truputį atlėgo“, – gūžteli.

Straipsnis dienraštyje „Frankfurter Rundschau“ pripažino faktą, kad tarybinio laikraščio kreipimasis į Vakarų Vokietijos valstybinę organizaciją buvo bene pirmas pokario istorijoje. V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Straipsnis dienraštyje „Frankfurter Rundschau“ pripažino faktą, kad tarybinio laikraščio kreipimasis į Vakarų Vokietijos valstybinę organizaciją buvo bene pirmas pokario istorijoje. V. KAVALIAUSKO ARCHYVO nuotr.

Misija įvykdyta

V. Kavaliausko manymu, Michailas Gorbačiovas neigė slaptųjų protokolų egzistavimą, nes buvo suklaidintas savo patarėjo Valentino Falino, savo laiku buvusio ambasadoriumi Vakarų Vokietijoje. Tik vėliau paskutinysis Sovietų Sąjungos lyderis atrado rusų turimus dokumentus savo archyve, bet, užuot nuslėpęs ar įsakęs sunaikinti, nurodė taip pat publikuoti.

„Tie dokumentai truputį skiriasi, nes buvo rašomi ne per kalkinį popierių, o kiekvienas egzempliorius atskirai – truputį kitaip spausdinta, nes eilutės kitaip persimuša“, – pasakoja V. Kavaliauskas. Tačiau tai esą vieninteliai nesutapimai.

Žurnalisto žiniomis, M. Gorbačiovas, lankydamasis Bonoje, pats irgi domėjosi vokiečių turimais dokumentais. Jam buvo papasakota ta pati istorija, kaip ir laiške V. Kavaliauskui, ir parodytas likęs originalus žemėlapis, kurį dviejose vietose pasirašė Stalinas ir J. Ribentropas.

Pasak žurnalisto, buvo paprašyta dešimties faksimilinių žemėlapio kopijų. Vėliau tris jų V. Kavaliauskui atidavė Vakarų Vokietijos ambasadorius Maskvoje. Vieną žemėlapio kopiją žurnalistas šiuo metu paskolinęs prezidentūrai.

1989 metais V. Kavaliauskas išleido ir knygelę „Suokalbis“ su gautaisiais dokumentais.

„Šimto tūkstančių tiražas per vieną dieną buvo parduotas Baltijos kelyje. Dabar tikriausiai ir šimto egzempliorių neparduosi, o čia – šimtas tūkstančių“, – sako žurnalistas, manantis, jog svarbiausia, kad lietuviams pavyko atskleisti pasauliui Stalino ir Hitlerio suokalbio neteisėtumą.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų