Kai Panevėžį garsino spiritas

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• Aktualijos
• Kultūra
• 2024.02.11 15:14

Laikas iš panevėžiečių atminties trina vaizdą, kai Respublikos gatvėje, ant Nevėžio kranto stūksojo raudonplytė „Semos“ gamykla, daugelio miestiečių keikta dėl iš jos sklisdavusių nosį riečiančių kvapų.

Į miesto pramonės istoriją „Semai“ buvo lemta patekti ne tik kaip vienai didžiausių, bet ir vienai ilgiausiai veikusių miesto įmonių.
Prieš penkiolika metų nuo žemės nušlavus šio unikalaus, nors ir grubaus, architektūrinio akcento pastatus, palikti du senoliai namukai, menantys alkoholio pramonės suklestėjimo Panevėžyje pradžią. Jiedu, buvusios spirito ir mielių gamyklos „perliukai“, Aukštaitijos sostinėje yra savo istorija vieni įdomiausių pastatų, nors ir užkaltais langais bei apaugę kiečiais.

Trąšos ūkininkų nesudomino

Kas dabar atsakys, gal tvaikas panevėžiečiams nosis riesdavo ne tik sovietmečiu, bet ir gerokai anksčiau, dar XIX amžiuje, kai sumanus ir turtingas verslininkas Stanislovas Montvila, įžvelgęs galimybes gaminti spiritą ir mieles, tam pasirinko vietą ant Nevėžio kranto.
Vis dėlto ne jis buvo pastatų, vėliau tapusių gamykla, pirmasis šeimininkas.
Spirito ir mielių fabriko istorija prasideda nuo kito žymaus ir kilmingo panevėžiečio – apskrities bajorų vadovo Povilo Puzino.
Šiuo vardu dabar mieste pavadinta gatvė, kurioje stūkso Panevėžio kalėjimas.
Taigi, P. Puzinas XIX a. pabaigoje ant Nevėžio kranto, Bajorų gatvės (dabar – Respublikos gatvė) pabaigoje pastatė raudonplytį mūrą ir 1885 m. atidarė gamyklą.
Joje buvo gaminami klijai, aliejus, tačiau didžiausią produkcijos dalį sudarė kaulamilčiai – fosfatinės trąšos.
Tuo metu Lietuvos žemės ūkyje tik pradėtos naudoti mineralinės trąšos, o P. Puzino gamykla Panevėžyje buvo viena iš pirmųjų jų gamintojų. Taigi, pasak Panevėžio savivaldybės paveldosaugininkės Loretos Paškevičienės, turbūt nesuklystume pasakę, kad miestą prie Nevėžio išgarsino trąšos.
Nors dabar atrodo, kad toks verslo planas – labai novatoriškas ir protingas, visgi anais laikais ūkininkai, matyt, tokia trąša ne itin susidomėjo.
Kaulamilčių gamybos verslas jau po kelerių metų baigėsi bankrotu.

Buvusią pramonę šioje vietoje dabar mena tik 2008 m. į Kultūros vertybių registrą įtrauktas S. Montvilos fabriko pastato savotiškas reliktas – raudonų plytų mūras su istorizmo stilistikos fasadų architektūra.

Ne tik verslininkas

Kaulų malimo fabriką 1890 m. nusipirko Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila.
Jis buvo sumanus ūkininkas, Troškūnų dvare veikė pieninė, malūnas, spirito varykla.
S. Montvilai ne tik rūpėjo, kaip padidinti pelną, bet ir kitų gerovė.
Kartu su broliu Juozapu sudaręs 100 tūkst. aukso rublių fondą, skatino labdaringą veiklą, palaikė brolio organizuojamą pirmųjų gyvenamųjų namų bendrijų kūrimą Vilniuje. O Troškūnų dvare veikė S. Montvilos įkurta vargšų vaikų mokykla. Joje mokėsi apie 200 vaikų.
Į Panevėžio istoriją šis dvarininkas įėjo ne tik kaip išmintingas verslininkas, bet ir kaip mecenatas, jam priklausantį dirbtuvių pastatą pritaikęs ir atidavęs miesto teatrui. Šiose patalpose Panevėžio teatras veikė daugiau kaip 60 metų. Tai šio pastato Respublikos gatvėje salėje suvaidinti Panevėžiui šlovę Lietuvoje ir užsienyje pelnę garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio sukurti spektakliai.

„Sema“, griovimo darbai 2009 m.

Panevėžio spiritą žinojo ir Maskva

Panevėžyje įsigijęs kaulų malimo įmonę, ją S. Montvila, pačioje vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbiamos blaivybės eroje, pertvarkė į mielių ir spirito fabriką.
Kaip parodė laikas, spirito ir mielių gamybos verslui sekėsi kur kas geriau nei trąšų gamintojams.
Fabrikui žaliavą tiekdavo artimiausi dvarai. Jame buvo gaminami alkoholiniai gėrimai, mielės, angliarūgštė, buities chemijos prekės, odekolonas, netgi 95 laipsnių spiritas.
Iš distiliuoto etilo alkoholio būdavo pašalinamos priemaišos – švarus spiritas buvo reikalingas medicinai.
Greta veikė malūnas ir šaltkalvių dirbtuvė.
Panevėžys spiritu aprūpindavo visą tuometę Kauno guberniją, o S. Montvilos fabrike pagamintos mielės pasiekdavo netgi Rusijos didmiesčius – Maskvą, Peterburgą.
Tuo metu tai buvo vienas didžiausių fabrikų Kauno gubernijoje.
Pats savininkas gyveno savo dvare Troškūnuose.
Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas, gamyklai vadovavo samdyti darbuotojai, daugiausia vokiečių tautybės. Šie gana šiurkščiai elgėsi su vietiniais darbininkais. Iš pradžių fabrike dirbo kelios dešimtys žmonių. Nenuolatinių būdavo ir daugiau.
Fabriko darbininkų alga siekdavo nuo 6–8 iki 12–15 rublių per mėnesį.
Istorikų surinkti duomenys liudija, kad darbininkai už mažą atlygį sunkiai triūsė po 12 valandų. Tarp jų buvo net vaikų.

S. Montvilos fabrikas 1928 m.

Perėmė įpėdiniai

Pirmojo pasaulinio karo metais fabrikas nebeveikė. Vokiečiai išgrobstė žaliavas ir produkciją, visi vario aparatai ir jų dalys išgabenti į Vokietiją. O pats fabriko savininkas S. Montvila dingo, išsiskirstė ir darbuotojai.
1919 m. sausio pradžioje vokiečiai pasitraukė iš Panevėžio ir į miestą įsiveržė Raudonoji armija. Tų pačių metų gegužę Lietuvos kariuomenei išvadavus Panevėžį, fabrike vėl atsirado gyvybė.
S. Montvilos užkurto verslo reikalus ėmėsi tvarkyti įpėdiniai. Po karo susirinkę giminės ir artimieji 1921 m. spalį įsteigė akcinę bendrovę „St. Montvilo įpėdiniai ir Ko“.
Steigėjais tapo Martynas Yčas, Vladas Komaras, Edvardas Kudrevičius, Volfas Frenkelis ir Vladas Montvila. Bendrovės valdybai vadovauti išrinktas žymus teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas Martynas Yčas, vicepirmininkas – sūnus Stanislovas Montvila. Dauguma bendrovės steigėjų buvo dvarininkai.
Atgaivinta gamykla vėl suklestėjo, 1922 m. kovą pakeitė ir pavadinimą.
Mielių ir spirito fabrikas tapo mielių ir spirito rektifikacijos fabriku.
Čia toliau gamintos mielės ir spiritas. Mielėms gaminti naudoti iš įvairių vietovių suvežami miežiai ir rugiai, o nedideliais kiekiais iš atliekų varytas spiritas.
Mielės buvo realizuojamos Lietuvos teritorijoje. Dažnai jas tekdavo gaminti pagal užsakymus. Kaip liudija Panevėžio kraštotyros muziejaus saugoma medžiaga, 1924 m. įmonė išleido produkcijos už 1109,9 tūkst. litų.
O 1926 m. surašius ir apskaičiavus visą įmonės turtą, suma sudarė vieną milijoną aštuonis šimtus tūkstančių litų.

Atostogų – 12 dienų per metus

Visgi 1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė nepraėjo be pasekmių ir Panevėžio spirito bei mielių gamintojams.
Gamybos apimtims mažėjant, kilo finansinių problemų, pelnas krito keliasdešimt procentų.
Kaip ir kitas įmones, S. Montvilos fabriką tikrindavo Panevėžio apygardos darbo inspekcija.
1938 m. patikrinimo duomenimis, įmonėje dirbo 12 tarnautojų: 11 vyrų ir moteris, taip pat 58 darbininkai: 13 kvalifikuotų ir 45 nekvalifikuoti.
Darbininkams buvo suteikiamos 12 dienų atostogos per metus – šiais laikais, kai atostogos trunka dvigubai ilgiau, tai sunkiai suvokiamas skaičius.
Įmonėje darbininkai galėdavo atsigerti gėlo vandens, veikė valgykla, įrengta ventiliacija, bet nebuvo spintelių rūbams ir vaistams. Per patikrinimą nustatyta, kad darbininkai dirbo viršvalandžius, visgi už juos buvo mokama papildomai.
1940 m. fabrikas dirbo vos 50 proc. pajėgumu, o prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, nacionalizuotas.

Dirbo ištisą parą

Po nacionalizacijos spirito ir mielių gamykla pradėjo dirbti ištisą parą.
Pasitaikydavo, kad gamybos procese sugedusius aparatus, mašinas tučtuojau reikėdavo taisyti, kad nebūtų sustabdyta gamyba.
Specialistų nuolatinės priežiūros reikėjo ir maišant mieles.
Tad fabriko administracija buvo tos nuomonės, jog būtina dirbti viršvalandžius. Per pusę metų vienas darbininkas galėjo dirbti ne daugiau kaip 60 viršvalandžių.
„Už juos apmokama taip: už pirmąsias dvi valandas 50 proc. brangiau, už sekančias 100 proc.“, – rašoma išlikusiame įmonės dokumente.
O 1941-aisiais sovietus pakeitė naciai.
Istoriniai kataklizmai vėlgi negalėjo nepaliesti ir verslo.
1941-ųjų liepą pramonės ministro įsakymu fabriko direktorium paskiriamas Mečys Kareiva, o
krašto ūkio generalinio tarėjo įsakymu pakeistas fabriko pavadinimas. Jis tapo Panevėžio valstybiniu mielių fabriku.

Atsilaikė per bombardavimą

Pasak D. Pilkausko, iš stambesnių miesto įmonių Panevėžio spirito ir mielių fabrikas per karą nukentėjo bene mažiausiai.
1944 metais per bombardavimą išdužo 120 kubinių metrų langų, sulaužyta keletas langų rėmų, išbyrėjo tinkas. Traukdamiesi vokiečiai pasiėmė tik transporto priemones.
Muziejininko žiniomis, po karo gamyklą pirmą kartą bandyta paleisti 1944-ųjų rugpjūtį.
Tačiau jai dirbti labai trukdė kuro stoka. Buvo kūrenama ir malkomis.
1945 metais įrengtas žalio spirito varymo cechas, o dar po metų – nauji mielių separatoriai. 1947 metais atliktas kapitalinis įmonės remontas.
Dar po keleto metų, apie 1951-uosius, fabrikas pervadintas Panevėžio spirito kombinatu.

Užbaigė šimtametę istoriją

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. kombinatas tapo Panevėžio valstybine spirito ir mielių gamybos įmone, o dar po metų šioji įregistruota kaip valstybinė akcinė įmonė „Sema“.
Su šiuo vardu gamyklai buvo lemta užbaigti daugiau nei 100 metų trukusią istoriją.
2005 m. įmonei paskelbtas bankrotas.
Daugiau nei 2 ha užėmusios gamyklos pastatai ilgą laiką buvo pardavinėjami.
Nedaug trūko, kad galop absoliučiai visa ši teritorija, bylojanti Panevėžio pramonės pradžią, būtų sulyginta su žeme.
Supratusi, kad svarbiam miesto istorijos etapui gresia išnykti panevėžiečiams iš akių, miesto Savivaldybės paveldosaugininkė Loreta Paškevičienė kreipėsi į kultūros paveldo ekspertus. Šie, atvykę į Panevėžį, įvertino „Semos“ pastatų istorinę reikšmę ir paskelbė, jog gamyklos pačią pradžią žymintis raudonplytis mūrinukas ant Nevėžio kranto privalo būti išsaugotas.
Kai bankrutavusios „Semos“ statinius nupirkus naujam savinininkui, 2009-aisiais į gamyklos teritoriją atvažiavo galinga technika, buvo nugriauti sovietmečiu statyti pastatai.
Buvusią pramonę šioje vietoje dabar mena išsaugotas, 2008 m. į Kultūros vertybių registrą įtrauktas S. Montvilos fabriko pastato savotiškas reliktas – raudonų plytų mūras su istorizmo stilistikos fasadų architektūra.

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ