P. Židonio nuotr.

Kabintis į gyvenimą trukdo ne tik kalbos barjeras

Po rekordinio praėjusių dvejų metų mirtingumo ir mažėjančio gimstamumo Panevėžio demografinę padėtį gerina karo pabėgėliai iš Ukrainos.

Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad į Aukštaitijos sostinę nuo karo Ukrainoje pradžios jau atvyko 1546 karo pabėgėliai – daugiausia moterys su vaikais ir vyresnio amžiaus tėvais.

Išskėstomis rankomis nebelaukia

Panevėžyje apsistojusiems ukrainiečiams humanitarinę pagalbą teikiančio labdaros ir paramos fondo „Nauja viltis“ vadovė Irina Burkauskienė pasakoja, jog nemaža dalis nuo karo pabėgusių žmonių jau susirado darbus, savanoriauja, mokosi lietuvių kalbos.

Nors didysis pabėgėlių srautas atslūgęs, Panevėžys toliau sulaukia pavienių atvykstančiųjų iš karo zonos.

„Ukrainiečiai puikiai suvokia, kad gyvenant svetimoje šalyje be kalbos sunku, labai stengiasi išmokti nors keletą žodžių, kad bent galėtų pasisveikinti ir padėkoti.“

A. Malčiauskienė

Pasak I. Burkauskienės, dabar didžiausias iššūkis jiems – susirasti pastogę. Nuomojamų butų Panevėžyje praktiškai nebėra, o nuomos kainos dažnai ukrainiečiams neįkandamos.

„Dabar kaip tik sulaukiau žinios, kad į Panevėžį atvyksta mama su vaikučiu iš okupuotos Ukrainos dalies, prašo padėti susirasti gyvenamąją vietą. Bet kaip rasti, neįsivaizduoju. Tiek žmonių jau atvažiavo, natūralu, kad laisvų butų nebeliko. Be to, ne visi nori priimti ukrainiečius, paprastai ieško nuomininkų bent metams, o kiek užsibus ukrainiečiai, nežinia“, – sako I. Burkauskienė.

Anot jos, karo pabėgėlių integraciją Panevėžyje stabdo ir kalbos barjeras, dažnai tampantis didžiausia kliūtimi ieškant darbo. Neretos ukrainiečių šeimos vienintelės pajamos – socialinė pašalpa ir už vaikus gaunami pinigai.

Pasak A. Malčiauskienės, tikėtina, kad dalis karo pabėgėlių įsitvirtins Panevėžyje, įleis čia šaknis, visgi dauguma jų svajoja grįžti į tėvynę. G. Kartano nuotr.

Biurokratinių kliūčių labirinte

Pasak I. Burkauskienės, didelė problema ir tai, kad net registravęsi Užimtumo tarnyboje karo pabėgėliai neturi sveikatos draudimo. Jis suteikiamas tuo atveju, jeigu žmogus turi darbo patirties Lietuvoje. Išimtis taikoma tik skubios pagalbos atvejais.

„Stengiamės padėti vienam vyrui, kuris turi sunkią negalią. Medikai negalės jo priimti, kol neturės sveikatos draudimo. Bet kaip neįgaliam žmogui susirasti darbą, jeigu jis net negali dirbti? Pabėgėliai iš Ukrainos išties susiduria su daugybe biurokratinių kliūčių, kurios apsunkina šių žmonių integraciją“, – pastebi I. Burkauskienė.

Anot jos, dėl tokių kliūčių negalėdami įsitvirtinti svečioje šalyje, dalis ukrainiečių pasirenka kitą išeitį – grįžti į karo siaubiamą gimtinę.

Visgi I. Burkauskienė pasakoja žinanti nemažai atvejų, kai karo pabėgėliai tvirtai apsisprendė įleisti šaknis Panevėžyje ir netgi čia įsigijo namus.

Ateitį mato Panevėžyje

Iš karo siaubiamo Mariupolio pabėgę ir Panevėžyje kūdikio susilaukę 25-erių Ruslanas Mageramovas su mylimąja Angelina tvirtina, kad jų šeima grįžti į Ukrainą net nesvarsto. Ruslanas tvirtina norintis gyventi ten, kur jo sūnui, mylimai moteriai ir pačiam saugu, ir mano, kad Panevėžyje saugumą jie jau suradę.

Greit bus pusmetis, kai šie jauni žmonės Panevėžyje. Ruslanas pabrėžia nesunkiai gavęs darbą statybose, ir darbdaviai, ir darbo draugai dargi apsidžiaugė, kad jis, toks jaunas, įsiliejo į jų gretas. Įdarbinamam jam buvo užsiminta, kad sunkių statybos darbų jauni panevėžiečiai nebesiima dirbti – ieško, kur lengviau. Pats jis teigė darbo keisti neketinantis, važiuoti į kitas, turtingesnes šalis, kur uždirbama daugiau, irgi negalvoja.

Labdaros ir paramos fondo vadovė Irina Burkauskienė pasakoja, jog nemaža dalis nuo karo pabėgusių žmonių jau susirado darbus, savanoriauja, mokosi lietuvių kalbos. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Įsitvirtins nedaugelis

Ukrainiečiai imasi ir tų darbų, kurių panevėžiečiai kratosi, pastebi Panevėžio švietimo centro direktorė Asta Malčiauskienė.

Ieškant geresnio pragyvenimo šaltinio didžiausias barjeras ukrainiečiams – kalba.

Nors karo pabėgėliams Panevėžyje sudarytos sąlygos lankyti nemokamus lietuvių kalbos kursus, daugeliui jų seniausia Europoje kalba – kietas riešutėlis.

Panevėžio švietimo centras organizuoja kalbos kursus tiek pradedantiesiems, tiek jau pažengusiems. Viena grupė renkasi Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, įdarbinusioje 15 karo pabėgėlių. Dalis jų savoje šalyje dirbo medikais ar slaugytojais, bet kol neišlaikys valstybinės lietuvių kalbos egzamino, Lietuvoje negalės dirbti pagal įgytą specialybę.

Nemaža dalis lietuvių kalbos kursų studentų – švietimo įstaigose mokytojų padėjėjais įsidarbinę Ukrainos pedagogai.

Tačiau dauguma lankytojų dėl kalbos barjero ir diplomų legalizavimo problemų dirba mažai kvalifikuotus darbus.

„Ukrainiečiai labai stengiasi. Bet tam, kad galėtų laikyti valstybinės kalbos egzaminą, jiems reikia dar labai daug mokytis, gilinti žinias. Ukrainiečiai puikiai suvokia, kad gyvenant svetimoje šalyje be kalbos sunku, labai stengiasi išmokti nors keletą žodžių, kad bent galėtų pasisveikinti ir padėkoti“, – pasakojo A. Malčiauskienė.

Pasak Panevėžio švietimo centro direktorės, tikėtina, kad dalis karo pabėgėlių įsitvirtins Panevėžyje, čia įleis šaknis.

Visgi Aukštaitijos sostinės demografinei situacijai žymesnės įtakos tai veikiausiai neturės. Dauguma jų, pasak A. Malčiauskienės, svajoja grįžti į tėvynę.

Gimtosios šalies ir artimųjų ilgesys yra labai stiprus.

„Šie žmonės namus paliko, iš tėvynės išvyko ne savo noru, juos kankina didžiulis ilgesys, artimųjų netektys ir netikrumas. Visgi net ir tokioje situacijoje jie nepraranda vilties, optimizmo, o kartu ir mus moko mažiau dejuoti, džiaugtis tuo, ką turime“, – pastebi Švietimo centro direktorė.