A. Gudo nuotr.

Juozo Miltinio dramos teatro Metų aktoriai: „Iššūkis – nesikartoti“

Tarptautinę teatro dieną apdovanoti Juozo Miltinio dramos teatro Metų aktorė ir Metų aktorius. Šis įvertinimas laureatams ypatingas – metų geriausiuosius iš nemažo kandidatų būrio rinko patys žiūrovai.

Daugiausia simpatijų pelnė Kamilė Galkutė ir Dainius Jankauskas. Jiems įteikti unikalūs panevėžiečio stiklo menininko Remigijaus Kriuko kurti apdovanojimai – „Kūrybiniai brūkštelėjimai“.

Išskirtiniame interviu Kamilė ir Dainius dalijasi praėjusių metų patirtimi, prisiminimais, iššūkiais ir džiaugsmais.

A. Gudo nuotr.

Ką jums reiškia šis apdovanojimas? Kokias mintis ir jausmus jis sukėlė?

Kamilė: Jaučiausi sujaudinta, gavusi šį įvertinimą būtent iš žiūrovų. Priimu tai kaip ženklą, jog keliauju tinkama kūrybine linkme.

Dainius: Jausmas buvo keistas – didelė atsakomybė ir jaudulys, nes ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo yra labai trapus, sukuriamas daugybės teatre dirbančių žmonių dėka. Man atrodo, kartais apie juos per mažai kalbama: šviesų, kostiumų dailininkai, grimuotojai, garso režisieriai, rekvizito kūrėjai, scenos darbuotojai – kiek daug žmonių dirba, kad spektaklis įvyktų. Metų aktoriaus nominacija man reiškia, kad žiūrovai išgirsta, stebi, klausosi ir kalbasi. Kai mes susitinkame scenoje – bendraujame, juk teatras ir yra bendravimas. Jeigu žiūrovai nusprendė man skirti šią nominaciją, mano pastangos pasiteisino.

Apibūdinkite šiuos metus, kuo pasižymėjo jūsų kūrybinis darbas, su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais susidūrėte?

Kamilė: Intensyvūs metai, spektaklių pastatymai sekė vienas po kito, be pertraukų. Vienas iš pagrindinių iššūkių – esant dideliam tempui išlaikyti kūrybinę kokybę ir kartu neperdegti. Pagrindiniai šio sezono džiaugsmai: įgyta neįkainojama profesinė patirtis, dirbant su Agniumi Jankevičiumi, Arturu Bumšteinu, Aleksandru Špilevojumi; užsimezgę kūrybiniai ryšiai su teatre dirbančiais menininkais; vienas didžiausių džiaugsmų – stebėti ir pačiai dalyvauti kiekvieno spektaklio raidoje ir gyvenime. Analizuoti, koks būtent tos dienos spektaklio kvėpavimas, nuotaika, spalva, kur kiekvienas pastatymas keliauja, ką būtų galima dar patobulinti.

Dainius: Beveik visada, kai gaunu vaidmenį ir perskaitau pjesę ar kino scenarijų, dažniausiai pagalvoju: „O, Dieve, kas dabar bus? “ Kokioms dviem dienoms palieku pjesę gulėti ant stalo, jaučiu, kad ji kažkur šalia. Tada pradedu galvoti, kodėl man paskyrė būtent šį vaidmenį, gal būtų geriau kitas… (juokiasi)? Mes nesirenkame vaidmenų patys, juos mums skiria režisieriai. Tokia būna pradžia. Šį sezoną kūriau vaidmenis Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose „Idomenėjas“ (rež. A. Jankevičius) ir „Šv. Speigas“ (rež. A. Špilevojus). Nuolatinis iššūkis man – nesikartoti. Kaip atrasti vis kitą personažo, vaidmens kalbą, analizuojant pjesę, repetuojant, kuriant vis kitokią būseną. Nesinori lipti į sceną pasidemonstruoti (nemanau, kad esu toks įdomus, kad rodyčiau tik save).

A. Gudo nuotr.

Kas pastūmėjo rinktis aktorystės kelią? Ar šiandienos aktoriaus darbas sutampa su tuo, kaip jį įsivaizdavote studijų metais?

Kamilė: Šį pasirinkimą lydėjo kartkartėmis aplankančios nuojautos. Pirmoji aplankė, kai buvau šešerių metų ir dalyvavau šokio dirbtuvėse Vilniuje.

Jose daug judėjom, imitavom drugelius, meškas, vikšriukus, reikėjo įsivaizduoti, kad kūnas įstrigęs stiklainyje.

Visos šios vaizduotę lavinančios užduotys man teikė labai daug laimės, laisvės ir stiprų saugumo jausmą, nuojautą, kad esu namie.

Panašūs jausmai sustiprėjo, kai pradėjau lankyti dramos studiją Šiauliuose „Kompanija šauni“, kurią ir šiandien puoselėja Dalė ir Virginijus Dargiai.

Šie nuostabūs žmonės mums, jauniems paaugliams, tarsi paleisdavo plaukus: su jais diskutuodavome apie visatą, apie savo jausmus, žaisdavome, kurdavome spektaklius mums svarbiomis temomis. Čia vėl aplankė jausmas, kad esu namie, kad esu saugi, kai žaidžiu, įsivaizduoju.

Šių nuojautų vedama ir pasirinkau aktorės profesiją. Nesigailiu. Studijų metais buvo sunku įsivaizduoti, koks bus tolesnis aktoriaus darbas. Matyt, nėra vienos formulės ar apibrėžimo, čia viskas ganėtinai greitai kinta, yra įvairu. Stebina, jog vienintelis dalykas, kurį žinai, yra tai, kad nežinai.

Dainius: Anksčiau maniau, kad aktoriaus profesiją pastūmėjo rinktis giminaitis, kurio dėka jau nuo vaikystės dažnai lankiausi teatre, stebėjau spektaklius.

Net teko dalyvauti vienoje repeticijoje, nepamenu, koks tai buvo spektaklis, bet siaubingai išgąsdino (juokiasi). Daug keistų žmonių laksto, kalba, rėkia, kažkas verkia, scenoje garsi muzika.

Dabar jau prisimenu, kad buvo repetuojama gaisro scena. Nors išgąsdino, bet įspūdis liko ir nepaleido, šis vaizdinys vis dar prieš akis. Kartais paklausiu savęs, kas vis dėlto pastūmėjo? Gal prisidėjo ir ši repeticija.

Tiesą pasakius, neprisimenu, kaip studijų metais įsivaizdavau aktoriaus darbą, tada nežinojau, ką galiu įsivaizduoti.

Akademijoje buvo vienaip, teatre kitaip.

Aktoriaus darbas yra amžinas mokymasis ir ieškojimas.

A. Gudo nuotr.

Koks įvykis teatre ar už jo ribų šiemet įsimintiniausias jums patiems?

Kamilė: Galiu tiksliai atsakyti – 2022 m. kovo 19 d. vykęs performanso „Big Pharma“ rodymas (rež. A. Bumšteinas). Savo užrašuose įsivardijau, kad tai buvo psichodelinis rodymas.

Atrodė, kad išnyko erdvė, laikas, veikė tik mūsų ir žiūrovų kuriama realybė. Labai siūlau visiems pamatyti šį vyksmą.

Dainius: Įvykstančios premjeros. Nelengva kurti sąlygomis, kurias vis dar diktuoja pandemija. Repetuojame, keliaujame link finišo, gyvename priešpremjeriniu jauduliu ir, deja, tenka atšaukti rodymą.

Daugybė žmonių turi įdėti daug darbo, kad spektaklis būtų perkeltas. Tad įsimintiniausias įvykis man šiais metais – pilna salė žiūrovų.