-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tuo įsitikinusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidarytos interaktyvios parodos „Jonas Jurašas. Būties kaina“ kuratorė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotoja Liucija Armonaitė.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Režisierius J. Jurašas – išskirtinė asmenybė šalies teatro istorijoje.
„Ir savo kūryba, ir gyvenimu – neišdavusi nei kūrybiškųjų, nei žmogiškųjų nuostatų. Drąsus, principingas, niekada nepataikavo, laužė įsisenėjusią rutiną, ėjo iki galo. Jo kūryba aiški savo pozicija, bendražmogiškumu. Svarbu, kad jau šio amžiaus pradžioje kritikai ryškiausiu XX a. Lietuvos spektakliu išrinko J. Jurašo Kauno valstybiniame dramos teatre 1972 m. pastatytą „Barborą Radvilaitę“. Kartu su J. Jurašu pagal Juozo Grušo pjesę spektaklį kūrę dailininkė Janina Malinauskaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, aktoriai Rūta Staliliūnaitė, Kęstutis Genys, Doloresa Kazragytė, Antanas Gabrėnas ir kiti paliko ryškų pėdsaką mūsų teatro istorijoje. Spektaklis, nors ir stipriai cenzūros sudarkytas, tapo legenda, gyvavo 12 metų, buvo parodytas 196 kartus ir prisimenamas iki šiol“, – sako L. Armonaitė.
Būtent „Barbora Radvilaitė“ tapo ir paskutiniu lašu, perpildžiusiu J. Jurašo kantrybės taurę. Jo kūrybinio ir asmeninio gyvenimo lūžiu. Nebeišlaikęs įtampos dėl cenzūros žalojamų arba išvis uždraudžiamų rodyti savo spektaklių, 1972 m. parašė atvirą protesto laišką LTSR kultūros ministrui, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai, laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijai.
Parodoje „Jonas Jurašas. Būties kaina“ – garsusis šio režisieriaus atviras laiškas, geltonoji Barboros suknelė ir kepuraitė, netgi lemtingasis Aušros vartų Madonos paveikslas.
Išbandymais pažymėtą kelią liudija stendai, nuotraukos ir kt. G. Lukoševičiaus nuotr.
Protesto laiške J. Jurašas teigia: iš 12 spektaklių, pastatytų per 5 metus, tik trys daugmaž atskleidžia jo pasaulėjautą.
„Bet ir juos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. „Tango“ finalas nuimtas, „Mamutų medžioklė“ iškupiūruota. Abu spektakliai uždrausti. Daugelis žiūrovų jų taip ir neišvydo. Itin svarbios „Grasos namų“ scenos iškupiūruotos, kompozicija ir finalas pakeisti.
Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui savo suluošintus kūrinius.[…] Tas kelias – ne man.“
J. Jurašas tvirtina negalįs priimti iš šalies primetamų tiesų, norįs „išreikšti laiko dvasią, žmogiškosios būties sudėtingumą, jos prieštaringumą“.
Dar daugiau: „Man kokti tariama atskirų spektaklių sėkmė. Kompromisai, taktiniai gudravimai, beprasmiškas trypčiojimas biurokratijos koridoriuose, žmogiško orumo žeminimas, niūrios perspektyvos, – visa tai verčia mane ryžtis:
– po ilgų apmąstymų aš pradedu nuo to, kad atsisakau ką nors keisti baigtuose spektakliuose;
– aš atsisakau proginių spektaklių kaina pirkti subrandintų kūrinių viltį;
– aš pripažįstu tik tuos kūrybos vertinimo kriterijus, kurie gimsta aštrioje nuomonių kovoje;
– aš kuriu taip, kaip liepia menininko ir piliečio sąžinė.“
Toks laiškas sovietinėje Lietuvoje negalėjo praeiti be skaudžių pasekmių. J. Jurašas išmestas iš teatro be teisės į šį darbą kituose miestuose. O neoficialiai – ir bet kokį valdišką darbą.
Gelbėjo draugai.
Tarp jų – skulptorius Vladas Vildžiūnas. Jam kuriant „Lietuvišką legendą“ J. Jurašas dirbo juodžiausią akmenskaldžio darbą… 1974 m. gruodį KGB pagaliau leido Jurašų šeimai emigruoti iš Lietuvos.
„Žaviuosi J. Jurašu ir jo žmona Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene kaip asmenybėmis. Jiems teko tiek daug išbandymų, o jie gebėjo atlaikyti“, – sako L. Armonaitė.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Parengti parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“ paprasta nebuvo.
„Domina išskirtiniai kūrėjai-asmenybės – prasminga rengti jų gyvenimą ir kūrybą pristatančias parodas. Todėl Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengiau ekspozicijas apie užsienyje garsius menininkus, kurie primiršti ar visai nežinomi gimtinėje: kino režisierę Nijolę Adomėnaitę, teatro novatorių, plastinės dramos teatro pradininką Giedrių Mackevičių ir kt. Prieš kelerius metus, artėjant J. Jurašo 85-mečiui, atėjo laikas plačiau pristatyti mūsų legendinio teatro režisieriaus gyvenimą ir kūrybą, atskleisti tai, kas ne visiems žinoma. Būta ir daugiau detektyvinių situacijų, sutapimų ar tiesiog likimo piršto“, – pasakoja L. Armonaitė.
Taip Lietuvos karo muziejaus sandėliuose, tarp įvairaus šlamšto ir šiukšlių, rasta originali 1972-aisiais pastatyto spektaklio Barboros Radvilaitės suknelė. Kauno dramos teatre – teatro dailininkės J. Malinauskaitės garsiajam spektakliui sukurtas Aušros vartų Madonos paveikslas. Nors buvo liepta jį sunaikinti, tačiau, matyt, kažkam nepakilusi ranka. Ar neleidusi sąžinė. Apie išsaugotą dekoraciją teatre žinojo vos keli žmonės.
Labai padėjo dabar JAV gyvenantys Jurašai. Jie Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui padovanojo vertingus asmeninio archyvo dokumentus, o A. M. Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ buvo itin vertinga atskleidžiant J. Jurašo kūrybą užsienyje.
Naujienų buvo ir pačiai L. Armonaitei. Viena jų – ta, kad J. Jurašas yra panevėžietis.
Gyveno Sietyno gatvėje. Čia, Panevėžyje, penkiamečio ir jo sesers akyse 1941-aisiais baltaraiščiai sušaudė tėvus Sofiją ir Joną. Kalbama, kad žudikai – mokiniai, supykę dėl principingos mokytojos parašytų dvejetų.
Tėvas žuvo vietoje, kruvina motina dar šliaužusi pagalbos pas kaimynus, tačiau šie jos nesuteikė – pernelyg bijoję patys.
Ta kraujo žymė, be jokios abejonės, turėjo daug įtakos J. Jurašo asmenybei ir kūrybiniam keliui.
„Panevėžys turėtų nepamiršti ir didžiuotis, kad yra ne tik Juozo Miltinio, bet ir Jono Jurašo miestas. Beje, abu kūrėjai iš tiesų galėjo susitikti. Mat netekęs darbo Kaune, J. Jurašas su teatro kritike Irena Veisaite važiavo į Panevėžį pas J. Miltinį. Kaip prisimena I. Veisaitė, šis nepriėmė. Kodėl? Gal bijojo konkurencijos? Kitos stiprios asmenybės šalia?“ – spėlioja L. Armonaitė.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Parodoje „Jonas Jurašas. Būties kaina“ pirmąkart pristatomi visi Lietuvoje ir užsienyje sukurti J. Jurašo spektakliai, atskleidžiami iki šiol nežinomi kūrybos momentai.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje ekspozicija driekiasi per du aukštus.
Turtingoje interaktyvioje parodoje – garsusis atviras laiškas, geltonoji Barboros suknelė ir kepuraitė, netgi lemtingasis Aušros vartų Madonos paveikslas. Išbandymais nubertą kelią liudija stendai, nuotraukos ir kita.
Pakėlę telefono ragelį, lankytojai gali klausytis ištraukų iš J. Jurašo interviu, jo minčių, televizorių ekranuose – fotoakimirkos iš Lietuvoje ir užsienyje pastatytų spektaklių, su režisieriumi dirbusių aktorių prisiminimai.
Yra ir speciali dėžutė, į kurią panevėžiečiai kviečiami įmesti laišką (laiškelį), parašytą gražų žodį, su J. Jurašu susijusį prisiminimą. Ypač – ne anonimiškai. Visa tai bus perduota Jurašams, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvui. Vertinga informacija gali tapti paspirtimi J. Jurašo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojams.
„Maestro aktyviai domisi gyvenimu Lietuvoje. Dabar dėl sveikatos sugrįžti negali, tačiau juk yra internetas, spauda. Jam svarbus Panevėžys, čia vykstanti paroda. Tai tarsi palaikymas, terapija – ir jam, ir mums patiems“, – teigia L. Armonaitė.
Parodos kuratorė turi idėją gimtajam J. Jurašo miestui – imtis iniciatyvos paskelbti jį miesto Panevėžio garbės piliečiu. Šalia tokių asmenybių kaip Arvydas Šliogeris, Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Kazimieras Naruševičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kt.
Šalies mastu J. Jurašo nuopelnai jau įvertinti Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Lietuvos nacionaline premija, Auksiniu scenos kryžiumi.
Dar vieną pasiūlymą miesto valdžiai turi panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas: parodos atidaryme pasiūlė J. Jurašo vardu pervadinti Sietyno gatvę.
„Jonas Jurašas. Būties kaina“ bibliotekoje viešės iki kovo 18 dienos. Planuojamos ekskursijos grupėms. Po ekspoziciją jas lydės L. Armonaitė.
