Nevėžio lygumų peizažas su Vinco Svirskio kryžiumi. Nuotrauka daryta šeštame– septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Jėzaus Nazariečio ir Jono Nepomuko sergstimi

Jėzaus Nazariečio ir Jono Nepomuko sergstimi

Be senosios sakralinės medžio skulptūros – kryžių, koplytstulpių, dievų ir šventųjų, užsitarnavusių viso pasaulio pripažinimą, Lietuvos tautodailė skambėtų kita – gerokai tylesne gaida.

Dievdirbių palikimas

Ilgus metus viena Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija lankytojams išsamiai pasakojo apie senąsias sakralines medžio skulptūras – meniškiausią ir labiausiai brangintiną tradicinį liaudies meną.

Ekspozicija „Kryždirbystė Aukštaitijoje“ dabar rekonstruojama ir kurį laiką bus paslėpta nuo tautodailės mylėtojų akių. Tačiau šiemet, kaip sako muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė, ekspozicijos sudarytoja Vitalija Vasiliauskaitė, ji vėl atvers savo lobius – papildyta, didesnė ir dar įdomesnė.

Pasakojimus apie krašto tautodailę „Sekundė“ nuo kryždirbystės pradeda ne šiaip sau.

Šis unikalus tautos menas turi ypač senas ir gilias tradicijas. Manoma, kad mediniai stulpai, dar iki krikščionybės įvedimo, būdavo statomi ypatingoms vietoms – šventiems šaltiniams, aukų akmenims ir kitoms pažymėti.

„Tad ir koplytstulpiai, ir stogastulpiai – seniausi kryždirbystės paminklai siejami su archetipine pasaulio centro ašimi, visatos stulpu“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Šioje nuotraukoje prieš kelis dešimtmečius įamžintas panevėžietis kryždirbys Kazimieras Nemanis su Tėvu Stanislovu Paberžėje.

Dažniausiai šie kūriniai būdavo užbaigiami kalvio kalta geležine viršūne – saulute. Naujoje muziejaus ekspozicijoje bus skirta dėmesio dar ir kito amato meistrams – kalviams bei jų kūriniams. Iš praeities mus pasiekusių vertingų medinių šventųjų, dievų skulptūrėlių muziejuje sukaupta apie 150.

Ekspozicijoje buvo ir bus trys žymiausio mūsų krašto kryždirbio Vinco Svirskio kryžiai bei garsių Vidurio Aukštaitijos dievdirbių Igno Bieliausko, Ksavero ir Jono Danauskų, Silvestro Merkelio, Jono Valio, Stanislovo Stankevičiaus ir nežinomų meistrų sakralinės medžio skulptūros.

Priartindavo žmogų prie Dievo

Aukštaitijos meistrai bene dažniausiai globėjais pasirinkdavo ir droždavo Jėzaus Nazariečio bei šv. Jono Nepomuko skulptūrėlės. Gerbti, įamžinti ir kiti globėjai, vadinami šventieji patronai: Juozapas, Jurgis, Antanas, Barbora ir kitos šventos asmenybės.

Į kryžius, stogastulpius keltas ir Nukryžiuotasis, Rūpintojėlis, Kristus, nešantis kryžių, Švč. Mergelė Marija Sopulingoji, Pieta, šventieji Florijonas, Rokas, Izidorius Artojas.

Svarbiausia, jog žmonės tikėjo jų ginamąja ir saugojamąja galia, laukė užtarimo, globos. Tad ir prašydavo meistrų vienokia ar kitokia proga padaryti, išdrožti pasirinktą šventąjį, padaryti jam skirtą koplytstulpį, kryžių, stogastulpį.

Šventųjų skulptūrėlės – labiausiai brangintina tradicinės liaudies skulptūros dalis.

„Šventųjų buvimas namų aplinkoje, kaimo erdvėje tarsi priartindavo Dievą prie žmogaus“, – sako etnologė.

Panevėžio krašte kurtos skulptūrėlės buvo santūrių, lakoniškų formų, drožtos primityviais darbo įrankiais, dažytos ryškiaspalviais dažais. Jos gražiai išsiskirdavo monotoniškame Vidurio Aukštaitijos lygumų peizaže.

1935 metais fotografas Vincas Firinauskas Nainiškių kaime nufotografavo prie kryžiaus sustojusią ūkininko Adomo Juškos šeimą.

Paslaptingi eksponatai

Mačiusieji ekspoziciją „Kryždirbystė Aukštaitijoje“, be abejo, mena joje buvusią atkurtą 19 amžiaus pabaigos – 20 pradžios kryždirbio, dievdirbio dirbtuvėlės aplinką.

Eksponuoti ir autentiški stalių, dailidžių įrankiai, naudoti to laikotarpio meistrų.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – visus paminklus sukūrė savamoksliai meistrai, kurių daugelio net vardai neišliko. Ir muziejaus ekspozicijoje nemažai bevardžių autorių kūrinių, pasiekusių mus iš gana tolimų laikų.

Kaip žinome, medis neturi nei akmens stiprybės, nei granito galybės – laikas jį, kaip ir daugumą šio pasaulio vertybių, paverčia pelenais ir dulkėmis. Daug nuostabių tautodailės darbų – neišsaugotų, nepamatytų, taip ir liko praeityje. Mes galime žinoti tik apie 1912 metais aprašytus ir nupieštus Panevėžio krašto kryžius. Jie puikuojasi tais metais išleistame Lietuvos dailininko, pedagogo Antano Jaroševičiaus albume „Lietuvos kryžiai“. Tai pirmasis didelis leidinys apie liaudies meno paminklus.

1870 metais Panevėžio apskrityje gimęs menininkas 1904–1911-ųjų laikotarpiu kruopščiai piešė lietuviškus kryžius. 1911 metais Penktojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje buvo eksponuoti 48 A. Jaroševičiaus piešti kryžiai.

O kai kurie laiko pagailėti ir išlikę senieji kryžiai, statulėlės į Panevėžio kraštotyros muziejaus fondus pateko ganėtinai seniai – dar prieš karą, apie 1925 metus. Jie, žinoma, kaip ir priklauso, tuomet buvo surašyti, paaiškinant, iš kur kuris į muziejų atkako, kas autorius. Tačiau, kaip pasakoja etnokultūros žinovė, karo metais tos knygos su visais įrašais sudegė. Likę eksponatai tapo gana paslaptingi – apie juos buvo žinoma labai nedaug.

Prieš gerą dešimtmetį panevėžiečiams muziejininkams ėmus medinius šedevrus identifikuoti, teko nuveikti didžiulį darbą. Labai daug tame darbe padėjo Lietuvos dailės instituto Liaudies meno skyriaus dailėtyrininkė Marija Kuodienė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto humanitarinių mokslų daktarė Skaidrė Urbonienė ir kiti specialistai.

Šedevrų sąraše

Pasakojimai apie Lietuvos kryždirbystę – neišsemiama ir jautri tema. Lietuviški, o tarp jų ir aukštaitiškieji, kryžiai – ypatingi. 2001-aisiais UNESCO paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų. Į šį sąrašą buvo įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika. UNESCO pabrėžė, kad kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai keturis šimtmečius ir išliko iki 21 amžiaus.

Regis, kad kryžiai, tokie ir ne tokie, kokius dabar matome, Lietuvoje buvo visada. Juos žmonės statė ir Lietuvai buvus Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Kad ir draudė, griovė, nurodinėjo, kas galima, o ko ne – kryžiai, koplytstulpiai neišnyko. Negana to, lietuviškieji kryžiai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.

Kaip pasakoja V. Vasiliauskaitė, kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti.

Dievdirbys iš Šeduvos Ignas Bieliauskas (1845–1932)

Kitose pasaulio šalyse to nėra. Net kaimyninėje katalikiškojoje Lenkijoje kryžiai kitokie – daugiau akmeniniai, metaliniai, puošiami dirbtinėmis gėlėmis, kaspinais.

Etninės kultūros žinovė pasakoja, kad ir lietuviški kryžiai pagal regionus vieni nuo kitų skiriasi. Štai Žemaitijoje kryžiai žemesni, koplytėlės nekeliamos aukštai, statomos ant akmens, arčiau žemės.

Aukštaitiški – aukšti, o einant į Rytus vis aukštesni. Rokiškio, Zarasų rajonuose galėdavo ir dešimt metrų siekti.

Aukštaitijoje labiausiai paplitę stogastulpiai ir lotyniškos formos kryžiai, rečiau – koplytstulpiai. 18–19 amžiuje šie paminklai pradėti statyti ne tik prie sodybų, bet kryžkelėse, laukuose, prie vandens telkinių, ties kaimų ribomis, miestelių centruose.

„Manoma, kad tik 18 amžiuje stulpinio paminklo funkciją perėmė kryžius. Susiklostė tradicija šiuos paminklus statyti ties dviejų pasaulių sankirtos riba: dievų ir žmonių – šventoms vietoms pažymėti, gyvųjų ir mirusiųjų – laidojimo vietoms“, – pasakoja etnologė.

Nauji vardai

Senieji kryždirbiai, dievdirbiai buvo gabūs, savo darbui pasišventę žmonės, dažnas skaudaus likimo pažymėtas, neturintis nei namų, nei šeimos, o einantis per žmones ir jų pageidavimų drožiantis šedevrus.

Senieji meistrai griežtai laikėsi religinės ikonografijos, retai nukrypdami nuo priimto įsivaizdavimo, nepasitelkdami fantazijų.

Šiais laikais, jau visai kitokiomis galimybėmis ir sąlygomis kryždirbystė tęsiama. „Kai kurie šiandienos tautodailininkai eina į menines paieškas, bando naujas galimybes. Dažnai keičiasi ir formos“, – pažymi muziejininkė.

O kryžiai, laikantis tradicijų, ir toliau puošia Lietuvą – kiek jų pastatyta Baltijos kelyje, kiek įamžino partizanų bunkerių, žūties vietas ir pan. Kryžius, koplytstulpius, stogastulpius matome ir miestų, miestelių aikštėse, prie gyvenamųjų sodybų, žmonių lankomose vietose.

Kazimiero Nemanio stogastulpis ant Kryžių kalno. Nuotr. daryta apie XX a. 8–9 deš.

Išgirstame ir gabių dabarties laikų kryždirbių vardus. Vienas iš jų šviesaus atminimo Kazimieras Nemanis (1923–2002).

Panevėžietis tautodailininkas K. Nemanis net ateistinės propagandos laikais sugrąžino į mūsų krašto peizažą beišnykstančius tradicinių formų stogastulpius, koplytstulpius, gausiai dekoruotus kryžius.

„Kaip 19 amžiaus antroje pusėje Panevėžio kraštą kryžiais dabino garsusis Vincas Svirskis, taip 20 amžiaus pabaigoje bespalvį tarybinį Panevėžio miesto ir rajono bei visos Aukštaitijos peizažą savo darbais gyvino ir gražino liaudies skulptorius Kazimieras Nemanis“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

Šis meistras sukūrė apie 70 koplytstulpių ir stogastulpių, per 30 kryžių, apie 40 sakralinių, daugiau kaip 10 memorialinių medžio skulptūrų, daugybę suvenyrinių skulptūrėlių, bareljefų ir kitokių darbų.

Savamokslis tautodailininkas buvo vienas pirmųjų pripažintų liaudies meistrų Panevėžyje.

Vienas iš jo įgyvendintų sumanymų – memorialas Kaizerlingo miškelyje prie Panevėžio 1941 metais vokiečių sušaudytiems gyventojams atminti.

Šiame memoriale iš dešimties koplytstulpių net keturi sukurti paties K. Nemanio.

Stogastulpis Panevėžyje prie Švč. Trejybės bažnyčios (dabar – Nepriklausomybės a.). Pastatytas apie 1927 m. B. Buračo nuotr. Apie 1934 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų