E. Zubienė: džiaugiuosi pamačiusi visas Japonijos spalvas

E. Zubienė: džiaugiuosi pamačiusi visas Japonijos spalvas

Panevėžietė fotografė ir psichologė-psichoterapeutė Eglė Zubienė, kaip ir jos kolegos medikai, stojo į fronto liniją kare su klastingu mirtį sėjančiu virusu.

Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ji teikia nemokamą psichologinę pagalbą ir kolegoms, ir pacientams, jų artimiesiems bei visiems, šiuo metu jaučiantiems didelį nerimą, sunkiai susitvarkantiems su užplūdusiomis emocijomis. Pasak psichologės, nerimą šiuo sunkiu metu išgyvena daugelis, tik skirtingai jį išreiškia. Anot jos, ypač svarbu neužsidaryti savyje ir rasti, kam būtų galima išsikalbėti, o ligoninėje budinti psichologų komanda pasirengusi visuomet padėti. E. Zubienė pripažįsta, kad grįžus į namus už slenksčio palikti darbe susikaupusias emocijas ir pačiai ne visada lengva. Geriausia terapija jai – kelionės su fotoaparatu ant peties. Panevėžietė daug kur keliavusi, tačiau egzotika alsuojanti Tekančios Saulės šalis išties pavergė širdį. Kelionės po Japoniją įspūdžiai sugulė į parodą „Daili darna Japonija“, prieš pat paskelbiant karantiną spėtą atidaryti Bendruomenių rūmuose.

Žinau, kad didžiausia jūsų gyvenimo aistra – kelionės po svečias šalis. Kokie keliai ir aplinkybės nuvedė į tolimąją Japoniją?

Praėjusių metų pradžioje supratau, kad link manęs artėja egzistencinė krizė, susijusi su būsimu gimtadieniu. Pasirūpinau, kad ji neištiktų – išpildžiau savo svajonę ir nuskridau į Japoniją, tuo metu alsavusią naujos eros laukimu. Ją japonai pavadino „Daili darna“ (štai koks atsitiktinis bendrumas su A. Adleriu!). Šio laikotarpio pavadinimas paimtas iš senovinės japonų knygos – prieš vieną tūkstantį ir du šimtus metų sudarytos japoniškų eilėraščių antologijos „Manyoshu“, simbolizuojančios Japonijos ypatingą viešąją kultūrą ir senas tradicijas. Žodis „Reiva“ („Daili darna“) minimas šios knygos dalyje, kurioje rašoma apie slyvų žiedus. Joje užsimenama, kad „kultūra užgimsta ir yra puoselėjama žmonių širdims dailiai buriantis draugėn“. Ir aš, vidinėje darnoje su savimi, išgyvenau bendrumo jausmą su nuostabia žydinčia šalimi. Tą darną norėjau atspindėti ir savo fotografijų parodoje.

Kuo Japonija jus sužavėjo?

Ši šalis visada mane viliojo savo neįprasta egzotika ir kitokiu tvarkos supratimu, disciplina. Tik išlipus Japonijoje nustebino, kad pas juos nėra net šiukšlių dėžių, nors gatvėse nemačiau, kad mėtytųsi nors mažiausias popierėlis. Gal ir keistai skamba, bet šiukšles japonai kraunasi į kišenes. Net prie viešbučio nėra šiukšlių dėžių – visas atliekas galima išmesti tik savo kambaryje. Japonai namuose turi net po aštuonias šiukšliadėžės, kad galėtų tinkamai išrūšiuoti buityje susidarančias atliekas ir jas perdirbti. O pas mus dažnas ir į keturias nepataiko. Ant buvusių šiukšlynų ten statomos salos. Čia apgyvendinami ištisi žmonių kvartalai, taip utilizuojamos visos per dešimtmečius susikaupusios atliekos. Lankiausi per patį sakurų žydėjmą, ten masiškai žmonės nuomojasi kimono kostiumus ir pozuoja prieš objektyvus sakurų fone. Minios žmonių pasitiesę pledus tiesiog mėgaujasi tuo vaizdu ir buvimu. Po tokio pasisėdėjimo aplinka lieka visiškai švari – bandau įsivaizduoti, kas liktų Lietuvoje.

Visą straipsnį skaitykite kovo 27-os dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

Galerija

Komentarai

  • Įdomu, kokios viruso spalvos Japonijoje.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų