J. Mikalkevičė: geriau viena juokingo siaubo diena nei siaubas karo zonose

Spalio ir lapkričio sandūra Lietuvoje visada pažymėta ilgesiu, ramybe ir ypatinga pagarba mirusiesiems.

Apie laiką, amžinybę ir pagarbą yra ir panevėžietės fotografės Juditos Mikalkevičės jau ne vienerius metus kuriamas ciklas „Dangaus vartai“.

Idėja įamžinti į užmarštį nueinantį kapinių paveldą – jų vartus – fotomenininkei gimė prieš keletą metų einant pro, regis, jai gerai pažįstamą vietą – vieno miestelio Pasvalio rajone kapinių vartus.

„Jų niekada nepastebėdavau, nors vaikščiojau ten retkarčiais jau gal 25 metus. Bet tąkart į vartus atkreipiau dėmesį, nes buvo pasvirę taip, kad, regis, tuoj tuoj kažką praeinantį užgrius. Tai buvo didžiuliai, trijų arkų, minimaliai dekoruoti, tačiau įspūdingi vartai su, matyt, prastais pamatais. Kai po kelių savaičių sugrįžusi jų neberadau, supratau, kad gali gimti unikali nuotraukų kolekcija. Eidami į kapines su savo mintimis apie pasiilgtus mus jau palikusius artimuosius, dažniausiai nematom, pro ką praeinam. Toks paveldas rajonuose jau nyksta. Architektūriški, dekoratyvūs, tačiau dėl aplinkos poveikio praeiviams pavojingi tampantys vartai tiesiog išmontuojami, pakeičiami paprastais metaliniais varteliais. O tie užmarštin nuėję senieji dažniausiai būną didingi, įspūdingi, tarytum tikri legendomis apipinti Dangaus vartai“, – pasakoja Judita.

Visų šventųjų dienos ir Vėlinių išvakarėse parodą „Dangaus vartai“, savotišką duoklę į užmarštį nueinančiam kapinių paveldui, pristatanti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje J. Mikalkevičė

svarsto, kad jos pastangos įamžinti, ką naikina laikas, irgi yra pagarbos mirusiesiems ženklas.

Judita, kurdama galbūt ne visiems jaukią dokumentinių nuotraukų kolekciją, kiek jau esi aplankiusi kapinaičių? Ar tarp tavo darytų kadrų yra ir daugiau virtusių istorija – tokių, kuriuose užfiksuotų vartų jau nebėra?

Aplankyti teko dešimtis, kol kas ne šimtus kapinaičių. Tačiau mėgstu ilgalaikius kūrybinius projektus. Tokių darbų rezultatai būna sunkiau numatomi ir retai įgyvendinami. O situacija dar nėra tokia bloga, kad per metus vartų visai neliktų. Bet kai kurių būklė keičiasi ir, tikėtina, seniūnijoms gali nelikti nieko kito, kaip juos išmontuoti arba neprofesionaliai remontuoti, kas jau yra įvykę ir dažnai keičia vartų vaizdą.

Ką pajunti atvykusi į kapines?

Neretai nutinka taip, kad atvažiavus į pačias kapinaites įeiti net nėra būtina – iš tolo akivaizdu, jog vartų fasado grožio jokia nuotrauka iš vidaus nekompensuotų. Tad net nedrumsčiu ten besilankančiųjų ramybės.

Tačiau vienokius ar kitokius pojūčius dažniausiai sukelia kamerą prie kapinių pamačiusių ir dėl to kiek sutrikusių žmonių klausimai. O aš atvykusi tiesiog ieškau tinkamesnio kampo nuotraukai, reikiamo atstumo (kas ne visada yra paprasta dėl medžių, infrastruktūros sprendimų, sniego pusnių), galvoju apie kitas technines detales, tad man tai jau savotiškai įprasta.

Tikrai nėra taip, kad nejausčiau pagarbos mirusiųjų atminimo vietoms.

Išdrįsti perlipti per stereotipus, skirti laiko įamžinti vartus, kad vaizdas, kurį dar matome, nuotraukose išliktų kuo ilgiau, manau, ir yra mano savotiškas pagarbos ženklas. Tiesiog turiu tikslą surinkti ir parodyti žiūrovui tam tikra prasme pažįstamą, bet kartu ir nematytą fotografijų kolekciją. Džiaugiuosi, kad daugeliui tai įdomu ir ši kolekcija jau keliauja per Lietuvą.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie pristatomos parodos darbus? Kokių kapinaičių vartai užfiksuoti jai atrinktose nuotraukose? Kokios jų istorijos?

Kadangi paroda organizuojama Panevėžyje, o pagal bibliotekos galimybes tegaliu parodyti 14 darbų, tai didžioji ekspozicijos dalis yra Panevėžio, jo rajono ir apskrities kapinaičių vartų nuotraukos. Tačiau yra keletas ir iš kitų miestų, miestelių, kaimų, turinčių įvairiausias istorijas: restauruotų ir puikiai atrodančių, nerestauruotų ir byrančių, sunykusių ir jau beveik nepastebimų.

Gal tarp tavo aplankytų kapinaičių būta tokių, kurių vartai paliko išties didelį įspūdį?

Didžiausias įspūdis, greičiausiai kaip ir kitų architektūros kūrinių, susijęs su vartų kitoniškumu: vieni lengvi, kiti masyvūs, vieni puošti arkomis, kiti – koloniniai, vienuose apsigyvenę būtybės ar personažai, kitus puošia tik lengvas minimalistinis dekoras. Dar kartais būna laiptai ar atskiras įėjimas šalia vartų. Negaliu patvirtinti, bet žmonės sakė, kad tai skirta nekrikštytiems.

Ar turi autoritetų fotografijos pasaulyje?

Žinoma, autoritetų turiu. Bet nemėgstu kopijuoti jų darbų. Mane žavi originalūs, kūrybiški vaizdai. Tokius gali sukurti nebūtinai fotografijos guru, tad seku ir mėgstu daug įvairiausias technikas naudojančių kūrėjų, ir lietuvių, ir užsieniečių. Labai džiaugiuosi, kad išties originalių fotografijos kūrinių sukuriama ir pas mus, Panevėžyje.

Parodai turbūt neatsitiktinai pasirinkai Vėlinių išvakares. Kiek tau reikšminga ši diena, tas visuotinis mirusiųjų paminėjimas? Ar tądien lankai kapinaites?

Tik dabar supratau, kad antrosios parodos atidarymo dieną sueina lygiai dveji metai nuo pirmosios „Dangaus vartų“ nuotraukos nufotografavimo. Visai neplanuotai ir netikėtas sutapimas!

O data parodai išties pasirinkta neatsitiktinai. Pamaniau, kad jai turėtų labai tikti šių dienų kontekstas. Taip pamanė ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos žmonės.

Šiomis dienomis kapinaites, žinoma, lankysiu ir aš. Būtinai važiuosiu į Anykščius. Jei spėsiu, galbūt pasieksiu ir Pasvalio rajoną.

Prisiminti žmones, kurių nebeturime, jų gyvenimus ir pamokas man atrodo labai svarbu. Be to, kapines užliejanti žvakelių jūra tomis dienomis yra tiesiog magiška. Nors visai norėčiau, kad po šios šventės liktų mažiau atliekų. Tikiu, kad ateityje rasime sprendimų.

O kokia tavo nuomonė apie Helovyną? Ar jį šventi?

Aš pati nešvenčiu Helovyno, tačiau manęs šita šventė neveikia kažkaip neigiamai. Matau dvi žmonių stovyklas: vieni visiškai jai priešiški, kiti švenčia ir savotiškai atranda save personažuose. Galbūt kai kam tai yra vienintelė proga metuose pasidaryti ryškų, labiau nei įprastai dėmesį atkreipiantį makiažą.

Teko girdėti nuomonių, kad jauni tėvai persistengia su Helovyno parkais, kas gali paveikti vaikų psichiką, tad gal tai irgi reikėtų įvertinti.

Ir visgi geriau viena imituoto ir dažnai labiau juokingo siaubo diena nei, pavyzdžiui, tikras siaubas, šiuo metu tebetvyrantis karo zonose.

Kaip manai, ar ciklą „Dangaus vartai“ jau užbaigei?

Tos keliasdešimt „Dangaus vartų“ nuotraukų, kurias jau esu padariusi, tėra tik pradžia. Kol kas dar neturiu vartų nuotraukų iš kitų didžiųjų šalies miestų. Vis nesuplanuoju ten užsukti. Matyt, kiti prioritetai. O pasiūlymų aplankyti įdomus, mano dar nelankytus objektus žmonės man į mesendžerį atsiunčia iš įvairiausių rajonų.

Jei žiūrovai domisi ir nori matyti parodose sau svarbias vietas, vadinasi, reikia tęsti. Taigi, turiu ką veikt dar labai labai ilgai.

Kokios naujos kūrybinės mintys sukasi tavo galvoje?

Turiu dar ne vieną fotografijų ciklų idėją, tik jos irgi nėra taip paprastai įgyvendinamos. Neįdomu daryti tai, ką gali padaryti visi. Be to, rodos, kartais pastebiu dalykus truputį kitaip nei dalis mano pažįstamų. Tad labai smagu nustebinti, sukelti kažkokių kitokių minčių, kurių, jei ne mano nuotraukos, galbūt žiūrovui nė nebūtų kilę.

Tikiu, kad jei dar bent vieną iš tų sudėtingai įgyvendinamų idėjų visgi pavyktų realizuoti, jūs būtinai apie tai išgirsite.

Viliuosi, kad visi mes turėsime pakankamai laiko, laisvės ir saugios erdvės, kokią turime dabar, kad galėtume įgyvendinti viską, ką esame sumanę.