-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiekvieną savaitę būrelis panevėžiečių – liaudies muzikos mylėtojų skuba į Muzikos mokyklos patalpose vykstantį „Dainų klubo“ susibūrimą. Penktadieniais čia rengiami etnokultūriniai mokymai. Šaltuoju metu į šiuos užsiėmimus susirenka net septynios aštuonios dešimtys įvairaus amžiaus dainininkų. Dalyviai neturi jokių įsipareigojimų – kada tik nori padainuoti ar kitų pasiklausyti, tada ir ateina.
Populiarinant etninę kultūrą, žmonės tiesiog kviečiami pabūti drauge, padainuoti, pasimokyti sutartinių giedojimo.
Kam kitam, jei ne aukštaičiams gali paklusti šis unikalus ir gana sudėtingas dainavimo būdas. Juk sutartinės – archajiškas, išskirtinai aukštaičių dainavimo stilius.
Galime didžiuotis: prieš keletą metų UNESCO oficialiai įtraukė lietuviškas sutartines į reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai buvo atlikta Nairobyje, Kenijoje vykusioje sesijoje.
Lietuva į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją buvo priimta 1991 metais ir iki dabar į Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą yra įrašyti net septyni Lietuvos paveldo objektai. Tarp jų – istorinis Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje ir kt.
Garbingą vietą pasaulinio paveldo sąraše užima ir sutartinės – lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Sutartinių tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų skambesys.
Kiek žinoma, daugiau tokio unikalaus dainavimo žanro beveik niekur kitur nėra. Panašiai dainuojant galima išgirsti nebent viename iš Ispanijos regionų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė sako, kad, ko gero, aukštaičių genuose yra užrašytas sutartinių kodas, juk jas ilgus šimtmečius giedojo mūsų prosenelės. Tad ir dabar, aukštaitei pabandžius taip giedoti, žiūrėk, ir pavyksta. O kitų regionų atstovėms perprasti šį dainavimo būdą kartais būna sudėtingiau.
Lina Vilienė sako, kad, ko gero, aukštaičių genuose yra užrašytas sutartinių kodas, juk jas ilgus šimtmečius giedojo mūsų prosenelės. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Sutartinės išskirtinai moterų giesmės. Sakoma, kad jas pradėti giedoti viešai galėdavo tik ištekėjusios moterys. Vyrai savo sutartines dažniausiai išgrodavo skudučiais, kitais instrumentais.
L.Vilienė pabrėžia, kad kiekvienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų paveldo atžvilgiu yra skirtingas – kitokie tautiniai kostiumai, papročiai ir, žinoma, muzikinis folkloras.
„Šioje srityje aukštaičiai artimesni žemaičiams – abiejuose regionuose vyrauja daugiabalsės dainos. Įdomu, jog pagal atliktus tyrimus aukštaičiai dainuodavo aukštesniais balsais, o žemaičių balsų registras – žemesnis“, – „Sekundei“ teigė etnologė.
Dainavimas vienu balsu yra būdingas dzūkams. Jų dainos taip pat labai gražios, dažniausiai liūdnos. Aukštaitiškas sutartines giedoti nėra taip paprasta, o ir ne visiems jos patinka. Sutartinės ilgos – dvidešimties ar daugiau posmų, bet žodžių jose nedaug, šie vis kartojasi, tad viskas, atrodo, užsitęsia ir tik sukasi ratu. Įdomiausia jose ritmas ir harmonija.
Sutartinės kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės pradėjo nykti su krikščionybės priėmimu, ypač šis procesas sustiprėjo 19–20 amžiuje.
L.Vilienė pasakoja, kad dainuojant sutartines dažnai ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Tad sutartinėse tarsi susivienija daina ir judesys.
Sutartinės dainuotos įvairiais būdais, tos, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę atlieka trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, vadinamos trejinėmis. Tas pats yra ir su ketverinėmis. Tačiau kad ir kokiais būdais būtų dainuojama, visada skamba tik du balsai.
Panevėžio krašte užfiksuotas niekur kitur Aukštaitijoje neužtiktas ypatingas – burdoninis dainavimo būdas, jame girdėti ir trečias, tarsi būgnas pritariantis balsas. L. Vilienė sako, kad toks dainavimo būdas užrašytas Nibragalio kaime iš seserų Kuncyčių bei Kapšyčių.
Nors laikas bei vykstančios permainos ištrynė nemažai praeities papročių, tradicijų, aukštaičiai išsaugojo ir ateities kartoms neša gausybę įvairiausių dainų – nuo lopšinių iki raudų, kurios, ko gero, pats seniausias folkloro žanras, susijęs su laidojimo ir vestuvių apeigomis.
O kiek per amžius būta tų švelnių, lyriškų, kartais liūdnų lietuvių liaudies dainų, niekas tiksliai nepasakys. Dainuodavo žmonės visada – ir kasdienybėje, ir per šventes.
Lietuvių liaudies dainos etniniuose regionuose skirtingos. Svarbiausios tradicijos yra žemaičių, dzūkų, vakarų aukštaičių ir šiaurės rytų aukštaičių dainose. Yra išlikusių daug darbo dainų, kurias anksčiau dainuojant, kaip sako etnologė, „net lempos gesdavusios“.
Ir tikrai ne nuo garsaus rėkimo tos lempos geso, o nuo skambaus, darnaus dainavimo.
„Darbo dainos nebūtinai būdavo dainuojamos tik dirbant, pavyzdžiui, grūdus girnomis malant ar kuliant. Dainuodavo žmonės – ir pjovėjai, ir grėbėjos, sustoję ar susėdę pailsėti“, – sako L. Vilienė.
Darbo dainos – tai ir piemenų, ir artojų, ir verpėjų, audėjų, uogautojų, derliaus nuėmėjų, ir kitokius darbus atliekančiųjų dainos.
O kiek turime vestuvinių dainų! Jos kiekvienai apeigai, kiekvienam papročiui kitokio – ir lyrinės, ir užstalės, ir satyrinės, verkavimai, žaidimai, šokiai. O kur dar jaunimo, meilės dainos, pasakojančios apie mergeles ir bernelius ir daugybe simbolių apipintus jų santykius.
L.Vilienė primena dar esant karo, istorines dainas, kurias dažniau moterys, ne vyrai dainuodavo – ir mylimąjį ar sūnelį į karą išleisdamos, ir jų laukdamos, besiilgėdamos, ir žinią gavusios.
Karo dainos glaudžiai susijusios su liaudies epu. Istoriniai šaltiniai mini dainas, skirtas šlovinti karžygiams ir karo žygiams. Kai kurios išlikusios dainos mena kovas su švedais, totoriais, žygius į Rygą.
Su L. Viliene apie lietuviškas, aukštaitiškas dainas kalbamės ne tik todėl, kad ji yra etninės kultūros specialistė, apie paveldą turinti sukaupusi daug teorinių žinių. Šiai moteriai liaudies dainos žinomos ne tik iš knygų ar užrašų – ji pati ilgametė dainininkė, Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė.
Netrukus 30 metų įkūrimo sukaktį minėsiantis kolektyvas vienija apie keturias dešimtis dainininkų, atliekančių savojo krašto dainas. Ansamblio veikloje dalyvauja net keliolika šeimų. Dainuoja tėvai, vaikai, seneliai.
Tokiose dainininkų šeimose augantys vaikai nuo mažens girdi liaudies dainas, natūraliai perima prosenelių tradicijas.
„Nuo dviejų iki aštuoniasdešimties metų“, – sako apie ansamblio dalyvių amžių paklausta vadovė.
Ji teigia, kad per visus ansamblio gyvavimo metus keitėsi kolektyvo sudėtis, bet tikslas jungtis šeimomis išliko – taip išaugta į didelę ir gražią „Raskilos“ šeimą, dažnai koncertuojančią, o repetuoti besirenkančią kas savaitę.
Didelę kolektyvo dalį sudaro aukštaičiai, todėl repertuare skamba aukštaitiškos, daugiausia Panevėžio krašto dainos bei ratuojami šio krašto rateliai.
Vadovė sako, kad ansamblio repertuare – apie du šimtus dainų. Dažniausiai dainuojamų yra apie septyniasdešimt. Daug dainų užrašyta iš garsių krašto šviesuolių atminties aruodų – ne vieną seną dainą prisiminė ir padainavo Emilija Brajinskienė, Janina Bikinienė, kitos paveldo puoselėtojos.
27 metus kartu su vyru Lioniumi ansamblyje dainuojanti Laima Valterienė sako, kad „Raskila“ – antrieji jų namai, antrasis gyvenimas. Sako, jog be jos šeimos kasdienybę ir šventes jau būna sunku įsivaizduoti.
„Jeigu dėl kokių nors priežasčių praleidžiu repeticiją ar nebūnu koncerte, atrodo, kažkas ne taip. Stinga šito, ir gana“, – sako dainininkė.
Iš Labanoro kilusi aukštaitė dainuoja visą gyvenimą ir savęs nedainuojančios nė neįsivaizduoja. Ir užaugo ji dainingų aukštaičių šeimoje – tėvelio buvo labai stiprus balsas, dainuoja jos broliai, o sesuo net su muzika susijusią profesiją pasirinko. Ji Zarasų kultūros centro vadovo pavaduotoja, pati vadovauja chorui.
L.Valterienei patinka ne tik aukštaitiškas dainas dainuoti, bet ir sutartines giedoti. Iš pradžių, kai pradėjo pirmąsias sutartines repetuoti, sako, jog labai neįprasta, net juokinga buvo. O paskui tas stebuklingas sutartinių ratas įsuko, įtraukė ir, kaip teigia moteris: „Tik įsigilinus ir, kaip sakoma, pagavus kampą, supranti, kas tai yra sutartinės.“
„Raskila“ yra parengusi ne vieną koncertinę programą: „Išjojo brolis į karužę“, „Anoj pusėj vieškelėlia“, „Laisiu laisiu gromatėlą keliu…“, „Nėra laimės šiam pasauly“, „Kam mane meila kankina“ ir kt.
Aukštaitiškas dainas paįvairina ir publikos taip mėgstami romansai. Prieš keliolika metų ansamblio dalyviai savo repertuarą papildė 19 amžiaus pabaigos – 20 amžiaus pradžios lietuviškais romansais.
Tarpukaryje romansai buvo labai populiarūs, vyresni žmonės juos ir garsius jų atlikėjus dar atsimena. Romansų žodžiai buvo jausmingi, dažniausiai išversti iš rusų, vokiečių kalbos, pritaikyti.
Į Lietuvą romansai atkeliavo kartu su atsivežtiniais instrumentais ir tapo savotiška pramogine muzika, iš karto užkariavusia žmonių širdis.
„Tai buvo nepaprastos dainos apie meilę, kartais net žiaurią, kruviną. Senosiose lietuvių liaudies dainose tiesiogiai apie meilę lyg ir nekalbama, daug kas slepiasi po simboliais, pavyzdžiui, vainikėlio. O romansai – visai kitokie“, – pasakoja ansamblio vadovė.
Folkloro kolektyve, kaip ir daugelis dalyvių, ji taip pat dalyvauja su šeima – vyru ir dviem dukromis, viena iš jų griežia smuiku, kita basetle.
„Raskilos“ atliekami romansai skamba ir muzikai pritariant. „Raskilos“ kapelą sudaro smuikai, armonikos, basetlė ir būgnas, savo vietą kolektyvo repertuare randa ir senieji aukštaičių instrumentai: skudučiai, ragai, daudytės, kanklės. Kapela tapo laidos „Duokim garo“ 2012–2013 metų sezono nugalėtoja tradicinių kapelų kategorijoje.
Kolektyvas dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose. Užgavėnių, Joninių, Jurginių šventėse „Raskila“ atstovauja Panevėžiui bei pristato aukštaičių tradicinę kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Čekijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kt.
L.Vilienė sako, kad „Raskilos“ savotiška vizitinė kortelė, jos himnas yra daina „Tyli naktis, rami naktis, tik nerami mano širdis…“, taip pat dažnai atliekamos „Augin motinėla“, „Laisiu laisiu gromatėla“ ir kitos skambios ir jaudinančios aukštaitiškos dainos.
