-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Velykų išvakarėse šeimose užverda ypatingas darbas – marginami kiaušiniai. Kas dažus, kas spalvas skleidžiančius augalus ar kitokias priemones pasitelkę – visi panyra į šį prasmingą užsiėmimą.
Ir netrukus į dubenis gula svarbiausia Velykų stalo puošmena – įvairiaspalviai margučiai.
Vabalninkietei tautodailininkei Vitenei Repšienei tokių išskirtinių dažymo dienų nebūna – kiaušinius ji margina ištisus metus.
Kitaip argi būtų sukaupusi tokią gausybę vašku margintų, skutinėtų ir kitaip puoštų kiaušinių? Tūkstančiai jų įvairiausiose parodose eksponuota, šimtai namuose dar savo valandos laukia.
Prieš imdamasi marginti tautodailininkė pro ploną skylutę kiaušinio turinį išpučia – dailina tik tuščią lukštą. Sako, jis dar stipresnis: „Pamėginkit mesti kiaušinį ir tuščią jo lukštą – pirmasis ištikš, o lukštas liks sveikas.“
V. Repšienė pasiekė ypatingų aukštumų – viena garsiausių Lietuvoje kiaušinių margintojų apdovanota net keliais aukščiausiais įvertinimais – „Auksiniais vainikais“. Ji ir dviejų tautinio paveldo sertifikatų savininkė.
Vabalninkietė taip pat pina šiaudinius sodus, kuria kitus tautodailės darbus.
Tiesa, šiemet, kiek sutrikus 81 metų tautodailininkės sveikatai, ji kūrybai – kiaušiniams marginti, sodams pinti ir kitai veiklai – skiria mažiau laiko. Dabar moteris laiką leidžia Vilniuje pas dukrą. Tačiau į Vabalninką, kai tik gali, nors trumpam grįžta.
Vabalninkiečiai ir šio miestelio svečiai garsios kraštietės darbus dabar gali pamatyti bendruomenės namuose veikiančioje parodoje. Čia išvysi įvairiausių margučių – juodų ir raudonų, žalsvų ir geltonų, visokiais raštais išrašytų, ornamentais išmargintų.
Vabalninko bendruomenės namuose surengta tautodailininkės Vitenės Repšienės margučių paroda. T. Šiaudinio nuotr.
Pačiai tautodailininkei labiausiai patinka dirbti su neryškiomis spalvomis, rudais, geltonais, žalsvais atspalviais. Tačiau margučių meistrė atkreipė dėmesį, kad daugumai žmonių labiausiai patinka raudona spalva, o marginti tinkamiausia juoda nelabai pageidaujama.
Apie kiaušinius, jų reikšmę, prasmę ir paskirtį tautodailininkė gali ištisą paskaitą paskaityti.
Ji sako, kad įvairiais laikais su kiaušiniais susiję papročiai buvo skirtingi. Vieni jie buvo senovės protėvių, kiti – katalikybei atėjus, o dabartiniais laikais jie vėl kitokie.
„Kadaise kiaušiniai būdavo auka dievams. Bet tam buvo reikalingas specialus pasiruošimas – bet kaip ir bet kada kiaušinio nepaaukosi. Reikėdavo, kad jis ir per ugnį, ir per vandenį pereitų, kad specialiais raštais išrašytas būtų.
Malonės prašantys tikintieji žinodavo, kaip reikia puošti ir kaip aukoti kiekvienu atveju – vienaip būdavo marginama norint, kad grūdai derėtų, kad gyvuliai gerai augtų, kitaip – kad vaikai sveiki būtų, dar kitaip – lengvai mirties valandai.
Pavyzdžiui, daug turtų prikaupęs gobšuolis, bijodamas, kad tų gėrybių Perkūnas neatimtų, jam aukodavo. Į šį dievą kreipdavosi ir pasileidėliai – prašydavo, kad Perkūnas už nedorą elgesį jų nenutrenktų“, – „Sekundei“ pasakojo V. Repšienė.
Ji sako, kad kiaušinis gali būti aukojamas įvairiais būdais – galima jį pačiam suvalgyti, mąstant, ko prašoma. Taip pat galima užkasti į žemę arba sudeginti ir pelenus išbarstyti.
Marginant kiaušinį, kiekvienam dievui būdavo skiriamas savas ženklas. Kaip pasakoja tautodailininkė, dažniausiai buvo aukojama Perkūnui, Žemynai, namų dievams, mirusiųjų deivei Velionai.
Lietuvai tapus katalikišku kraštu, valdžia, aišku, jau nebenorėjo, kad papročiai būtų pagoniški, tad ir kiaušinių marginimui suteikiama visai kita prasmė.
Tad dievams skirtus ženklus anuomet imta slėpti ornamentais, kad niekas nenumanytų, kam kiaušinis skirtas. Tik žinantieji galėjo suprasti, apie ką kalbama ir kam skirtas margutis.
Velykoms kiaušiniai marginami ne vien dėl grožio. Ir dabar yra žmonių, suprantančių ženklų ir ornamentų kalbą. Pavartę kiaušinį jie atskleis, ką norėta pasakyti vienaip ar kitaip jį marginant.
Pavyzdžiui, namų dievams skirti kiaušiniai marginami spiralės ornamentu, Žemynai – augaliniais motyvais. Ant kiaušinių galima pamatyti eglutes, rombus, saulutes, žalčiukus, mėnuliukus, žvaigždes, kryžiukus.
Svastika, vadinamuoju malūnėliu, puoštas margutis gali atnešti įvairių gėrybių. Margutis su pasaga simbolizuoja laimės ir sėkmės linkėjimą, o margutis su koriuko ar šešiakampės akelės simboliu buvo dovanojamas moterims linkint gero gyvenimo.
V. Repšienė sako, kad kol nebuvo išrasti anilininiai dažai, kiaušinius dažydavo tik augalais. Ornamentai piešti vašku arba skutinėti – kaip ir dabar.
Tautodailininkė tikina, kad tik pasirenkant tinkamus augalus ir kruopščiai dirbant galima išgauti bet kokią spalvą: juodą, pilką, ypač lengvai rudą, geltoną. Augalais galima kiaušinius nudažyti net raudonai, tačiau spalva bus nepatvari, bluks.
Gervuogės duos violetinę, vilkauogės – žydrą spalvą. Dažyti tinka rugiagėlės, mėlynės, svogūnų lukštai, ramunėlės ir kt.
Kaip pasakoja V. Repšienė, dažant svarbu ir vandens kokybė, ir kruopščiai parinkti augalai.
Vabalninko bendruomenės pirmininkė Dalia Strautinienė su Vitenės Repšienės margučiais.
„Jeigu vieną kartą pavyko, negali garantuoti, kad pasiseks ir kitąsyk, nors lygiai tokiu pat būdu dažysi. Spalva gali būti visai kitokia“, – tikina V. Repšienė.
Ji pabrėžia, kad dabar ir lietaus, ir vandentiekio, ir šulinių vanduo turi visokių priemaišų, galinčių keisti spalvą. Nebent tik šaltinio vanduo dar gali būti tyras.
Jeigu būtų galima palyginti raugintų kopūstų sunka praeityje ir dabar dažytus kiaušinius, skirtumas būtų akivaizdus. Ypač, jeigu rauginti kopūstai pirkti iš parduotuvės.
Tačiau dabar retai kas kiaušinius augalais dažo, nebent svogūnų lukštais ar kokio nors augalo šakelę įdeda.
„Kas mūsų laikais eis rinkti augalėlių, džiovins juos, kad galėtų kiaušinius dažyti? Dabar visokių dažų pilna. Juk, pavyzdžiui, kai rugiagėlės pradeda žydėti, iki Velykų būna dar labai toli. O rugiagėlėmis norint gražiai nudažyti kad ir penkiolika kiaušinių, reikia bent pusės litro džiovintų žiedų. Surinkti tenka daug, paskui sudžiovinti, išlaikyti. Arba kas eis į mišką specialiai kiaušiniams dažyti vilkauogių rinkti? Mėlynių gal dar kas ir pasirinks, o vilkauogės auga retai. Reikia tikro entuziasto“, – svarsto tautodailininkė.
Vienas mėgstamiausių V. Repšienės kiaušinių marginimo būdų – skutinėjimas. Ji sako, kad toks užsiėmimas labiau patinka vyrams, o moterys raštus mieliau piešia vašku.
Tautodailininkė pati taip pat neretai imasi vaško. Kiaušinius skutinėjantį ji prisimena savo senelį, sako, kad tuo užsiėmė ir jos dėdė, ir brolis.
Skutinėjimas – kruopštus darbas, reikalaujantis kantrybės ir išmanymo. Reikia labai aštraus specialaus peiliuko, labai tam tinka chirurgų instrumentas – skalpelis.
Daug Velykų simbolių V. Repšienė išrašė patefono adatėle. Vyresnio amžiaus žmones prisimena tokį įrankį – muzika iš besisukančios plokštelės liedavosi per ją braukiant specialiai adatėlei. Nusidėvėjusios tos adatėlės būdavo keičiamos. Patefono adatėlę pritvirtinus prie pagaliuko gaunamas labai geras skutinėjimo įrankis.
Prieš pradėdama skutinėti tautodailininkė sako kiaušinį dalijanti į dvi dalis. Arba vertikaliai, paskirdama priekį ir nugarą, arba horizontaliai – viršų ir apačią.
O galima kiaušinį dalyti į keturias, aštuonias ar net dvylika dalių ir kiekvieną dalį marginti vienodai arba skirti jai savus raštus. Sudėtingesniam raštui išskutinėti kartais prireikia net kelių dienų.
Vabalninko bendruomenės namuose galima pamatyti ne tik V. Repšienės margučių. Ant velykinio medžio puikuojasi ir kitos garsios krašto meistrės Zitos Kumpelienės velti margučiai. Moteris sako, kad vilna – nuostabi medžiaga, iš jos ne tik veltinių, bet ir daugybė kitų naudingų bei gražių daiktų galima nuvelti.
Vabalninkas – šių metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė.
„Galime didžiuotis gavę mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardą. Ir tai didelis čia gyvenančių ir kuriančių žmonių nuopelnas“, – sako Vabalninko bendruomenės pirmininkė Dalia Strautinienė.
Ji prisimena, kad pernai kovo mėnesį čia iškilmingai paminėtas V. Repšienės, vienos iš labiausiai nusipelniusių žmonių, 80-asis gimtadienis. Ta proga Vabalninko muziejuje atidaryta personalinė jubiliejinė paroda „Metų kraitis“.
„Mūsų Vitenė… Visi jos bruožai – darbštumas, kruopštumas, išmintis, užsispyrimas ir humoro jausmas – susilieja į vieną nuostabų žmogų. Pusę savo amžiaus pragyvenusi Vabalninke, dėsčiusi technikume, ji tik išėjusi į pensiją parodė savo gebėjimus. Vitenė pirmiausia visus nustebino vašku margintais kiaušiniais. Vėliau pradėjo pinti šiaudinius sodus, žaislus, juostas, verbas, kurti atvirukus“, – „Sekundei“ pasakojo D. Strautinienė.
Gimimo dienos proga visi savo kraštietei V. Repšienei linkėjo daug sveikatos ir jėgų – juk jos galvoje dar kirba įvairių naujų sumanymų.
