-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pakruojo rajono pakraštyje netoli Lietuvos ir Latvijos pasienio esantis Gedučių dvaras nė iš tolo neprimena savo kažkada buvusios didybės. O juk čia prieš du šimtmečius gyveno ir kūrė žymiausias Lietuvos išradėjas ir mokslininkas Teodoras Grothusas. Žmogus, pralenkęs laiką, – taip dažnai sakoma apie garsiausią Lietuvos mokslininką. Jo paskelbta elektrolizės teorija ir pagrindiniai gamtos dėsniai tapo pasaulinio mokslo dalimi.
Iš Gedučių dvaro didybės dabar beliko tik baigiantis sugriūti dvaro kumetynas, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad čia galėjo būti garsioji T. Grothuso laboratorija.
Tačiau pirmojo garsiausio Lietuvos mokslininko gimtinė, vos dešimt kilometrų nuo Žeimelio esantis Gedučių dvaras, baigia sunykti. Iš visos jo didybės beliko tik baigiantis griūti kumetynas.
Kaip pasakojo Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ muziejininkas Pranas Ruzgus, Teodoras Grothusas pagal kilmę buvo vokietis. Jo protėviai – didikai iš Vesfalijos žemės, žinomi jau nuo XII a., tačiau tėvai ir seneliai valdė dvarus netoli Latvijos sienos, prie Biržų. Pats T. Grothusas gimė Vokietijoje per vieną kelionę. Mat jo motina lydėjo sunkiai sergantį ir nuolat važinėjantį po įvairias Europos gydymo įstaigas savo vyrą.
Būsimojo išradėjo vaikystė prabėgo Gedučių dvare. Kaip ir kiti kilmingieji, jis gavo visapusišką išsilavinimą, tai padėjo pagrindus mokslinei veiklai. Tėvas mirė anksti, tad jaunasis Teodoras, paveldėjęs nemažą biblioteką, nuo mažumės domėjosi gamtos mokslais, nors motina jį labiau lenkė į humanitarinius. Taip pat labai mėgo piešti. Kadangi dažų nebuvo, jis pats pradėjo eksperimentuoti ir kurti.
„Jis buvo elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikas ir chemikas, daug nuveikęs Lietuvos labui. T. Grothusas tyrinėjo Likėnų mineralinius vandenis ir nustatė, kad jie tinkami gydyti. Tai buvo žmogus, savo darbais ir pažiūromis pralenkęs laiką. Jo tyrimų objektai buvo ir augalai, ir meteoritai, ir šviesa“, – „Sekundei“ pasakojo muziejininkas.
Paaugęs T. Grothusas išvyko mokytis į Leipcigą, vėliau – į Paryžių, Neapolį, kur klausėsi garsių to meto mokslininkų paskaitų, dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų ir tyrinėjo vulkaninius reiškinius. T. Grothusas išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, Turino mokslo ir menų akademijos nariu, garsių Europos universitetų garbės nariu. Talentingas jaunuolis buvo kviečiamas dėstyti į įvairius užsienio universitetus, tačiau grįžo į gimtuosius namus, nuošalų Lietuvos kampelį.
„Galima tik spėlioti, kodėl parvyko į Lietuvą. Gal grįžti pastūmėjo Europoje prasidėję Napaleono karai, o gal kitos priežastys“, – svarstė P. Ruzgus.
Tačiau ir gimtuosiuose namuose nebuvo ramu. Gedučių dvare tuo metu buvo apsistojusi rusų kariuomenė. Per vieną konfliktą su rusų karininku, kai šis užsipuolė jaunojo dvarininko mamą, T. Grothusui buvo sužalota ranka ir jis nebevaldė trijų pirštų. Ši trauma labai paveikė mokslininką, mat nebegalėjo skambinti garsiuoju iš tėvo paveldėtu Silbermano klavikordu, kurio savininku prieš tai buvo didysis K. P. E. Bachas, J. S. Bacho sūnus.
Paskutinė valia nebuvo išpildyta
Mokslininką nuolat kvietė atvykti dirbti Tartu universitetas, tačiau iš Gedučių T. Grothusas niekur nenorėjo važiuoti. Tikėtina, kad profesoriaus darbo jis atsisakė dėl ligos, mat iš tėvo paveldėjo sunkią genetinę ligą ir kentėjo nežmoniškus skausmus.
„Liga progresavo, o užėjus skausmo priepuoliams, jis nežinodavo, kur dėtis. Manoma, kad jis turėjo kasos patologiją. Nebegalėdamas pakelti skausmų, jis, būdamas vos 37-erių, nusišovė iš tėvo paveldėtu šautuvu“, – tragiško likimo vingius atskleidė P. Ruzgus.
Prieš žengdamas lemiamą žingsnį mokslininkas paliko testamentą ir dvarą bei visą savo turtą – vertingas knygas, mokslo rinkinius paliko Jelgavoje veikusiai Kuršo literatūros ir meno draugijai, kuriai pats priklausė. Tiesa, jis palikimo perėmėjams iškėlė ir tam tikras sąlygas: iš jo pinigų kasmet mokėti po 300 sidabro rublių dvaro savininkui mokesčiams padengti ir ten dirbantiems žmonėms išlaikyti. Kita dalis pelno turi būti skirta įsigyti fizikos ir chemijos prietaisams ir suburti autoritetingą fizikos ir chemijos profesūrą. Dalį turto – baldus, medžioklės įrankius, grynuosius pinigus – siūlė pasidalyti savo dviem seserims arba jų vaikams. Tačiau paskutinei T. Grothuso valiai nebuvo lemta išsipildyti.
„Dvaras buvo T. Grothuso mamos nuosavybė, tad ji užprotestavo testamentą. Mokslininko valia buvo kaip iššūkis to meto rašytoms ir nerašytoms taisyklėms“, – kalbėjo muziejininkas.
T. Grothusas buvo paskelbtas net psichikos ligoniu ir visi palikimo dokumentai anuliuoti. Net Jelgavos literatūros ir meno draugija, kuriai buvo užrašęs savo palikimą T. Grothusas, nesiryžo apginti mokslininko garbės.
Atokiame užkampyje – mokslo šventovė
Kas atsitiko su turtinga mokslininko sukaupta knygų ir rinkinių kolekcija, kur dingo archyvas ir dvare buvusios laboratorijos bent kokie pėdsakai, niekas nežino.
„Yra duomenų, kad mokslininkas savo dvare turėjo įsirengęs tais laikais gana modernią laboratoriją, kurioje leisdavo ištisas dienas. Tačiau kur ji buvo, dabar gana sunku pasakyti. Prieš keletą metų su metalo detektoriais buvo jos ieškoma. Nustatytos net kelios galimos vietos, bet tam reikia išsamesnių tyrimų. Deja, tam nėra lėšų, bet galbūt kada nors galėsime atsakyti ir į šį klausimą“, – kalbėjo P. Ruzgus.
Praėjus maždaug devyneriems metams po T. Grothuso mirties jo mama pardavė dvarą ir išsikėlė gyventi kitur. Gedučių dvaras atiteko baronui von Toro. T. Grothusą vietos gyventojai labai mėgo, mat šis gydė ir švietė valstiečius, itin rūpinosi jų gerove, o naujasis dvaro savininkas buvo visiška priešingybė – itin žiaurus ir negailestingas. Tačiau netrukus jis žuvo dvikovoje.
Netoli Gedučių dvaro, lapuočių miškelyje, buvo įkurta Grothusų šeimos kapavietė, joje palaidotas ir T. Grothusas, tačiau 1971 m. vykę kasinėjimai parodė, kad rasti palaikai – ne T. Grothuso, o barono von Toro.
„Manoma, kad motina, pardavusi dvarą, išsivežė ir sūnaus palaikus. Jie galėjo būti perlaidoti Lieporų kaime, kur buvo Grothusų dvaras ir šeimos kapavietė. Iš Lieporių buvo kilęs T. Grothuso tėvas Evaldas Dietrichas fon Grothusas, buvęs Lieporių dvaro savininkas. Tačiau kur gali būti mokslininko palaikai, nėra žinoma“, – pasakojo P. Ruzgus.
Atsisakė aristokratiškos kilmės
T. Grothusas jau nuo mažens išsiskyrė savo imlumu ir domėjimuisi viskuo. Jis garsėjo kaip geras gamtos ir tiksliųjų mokslų žinovas, tačiau tuo pat metu žavėjosi muzika, menu ir literatūra. Jis puikiai piešė, mokėjo keletą kalbų ir puikiai skambino. Būdamas vos dvidešimties 1805 m. Romoje paskelbė pirmąją elektrolizės teoriją, vėliau jo atradimą bandymais patvirtino H. Deivis, J. Berselijus, M. Faradėjus.
T. Grothusas pirmasis atskleidė pagrindinius fotochemijos dėsnius, išsiaiškino, kad reakciją gali sukelti medžiagos sugerta šviesa. Mokslo istorijoje šis dėsnis vadinamas Grothuso ir Dreiperio dėsniu. Prie dvaro įrengtoje laboratorijoje T. Grothusas tyrė grandinines reakcijas, suformulavo fosforoscencijos dėsnį, sukūrė pirmąjį pasaulyje fotometrą.
„Tai buvo be galo gabus žmogus, bet gal dėl to, kad gyveno užkampyje, toli nuo didžiųjų Europos mokslo centrų, buvo mažiau žinomas. Nežinia, galbūt jeigu ne jo liga ir susiklosčiusios istorinės aplinkybės, dabar kalbėtume apie šį žmogų ne kaip apie garsiausią Lietuvos, o visos Europos ar pasaulio mokslininką“, – svarsto muziejininkas.
T. Grothusas buvo labai paprastas ir mielai bendravo su valstiečiais. Jaunasis dvarininkas daug dėmesio skyrė Gedučių ūkio reikalams, siekė pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, savo laboratorijoje gamino vaistus dvaro tarnams. Dar besimokydamas Prancūzijoje sąmoningai atsisakė savo aristokratišką kilmę pabrėžiančios dalelytės „von“ ir vietoj tėvų jam suteiktų Christiano Johano Dietricho vardų pasirinko daug paprastesnį – Teodoro.
Gaila, kad tokio žymaus žmogaus gimtinė baigia nykti. Iš visos dvarvietės belikęs tik kumetynas išdaužytais langais, išdraskytomis krosnimis. Tačiau kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad išlikęs pastatas gali būti ir visai kitos paskirties, mat niekur kumečiams nebuvo statomos baltų koklių krosnys, o sienų nepuošdavo pusapvaliais piliastraia. Profesoriaus Liberto Klimkos teigimu, tai galėjo būti net T. Grothuso laboratorija arba vėliau, po jo tragiškos žūties, dvaro karčema.
„Apie čia gyvenusį mokslininką liudija tik jo bendraamžis ąžuolas, po kuriuo mėgdavo sėdėti mokslininkas, ir bebaigiantis griūti dvaro kumetynas. Minint T. Grothuso 200-ąsias gimimo metines buvo atidengtas paminklinis akmuo su T. Grothuso bareljefu ir užrašu „Nėra nieko tamsesnio už šviesą, nors ji ir švyti tamsoje“, tačiau ilgapirščiai netrukus pavogė metalines dalis“, – apgailestavo P. Ruzgus.
Paslaptingi sutapimai
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Dvarvietės vienintelį išlikusį kumetyną atgavusi tolima Grothusų šeimos giminaitė Marijona Čiurlienė tikisi atstatyti garsiojo mokslininko namus, renka tam reikalingas lėšas, tačiau, P. Ruzgaus teigimu, dvaras turi kažkokią neigiamą energiją – kas tik arčiau prisiliečia prie T. Grothuso palikimo, vienaip ar kitaip nukenčia.
„Latvių mokslininkas Janis Stradinis yra prasitaręs, kad kai pradėjo tyrinėti T. Grothuso gyvenimo vingius, prasidėjo negerumai. Maskvos ir Leningrado archyvuose pradėjus ieškoti informacijos, mirė tėvas, išleidus knygą apie T. Grothusą, iš gyvenimo pasitraukė sesuo.
Kai 200-ųjų T. Grothuso gimimo metinių proga J. Stradiniui buvo įteikta T. Grothuso premija, šeimoje iškilo sunkumų. Todėl kai buvo pasiūlyta išleisti knygą apie žymųjį mokslininką ir lietuvių kalba, jis sutiko, bet leidime dalyvauti nenorėjo. Pagaliau kraštotyrininkas Juozas Šliavas, daug nuveikęs, kad Gedučiai nebūtų tik užmirštas užkampis, tragiškai užduso dūmuose, nors gaisro ir nebuvo. Kumetyną atgavusi tolima T. Grothuso giminaitė M. Čiurlienė atidarė sąskaitą paramai, kad galėtų atstatyti dvarą, tačiau ją ištiko insultas. Kai atsigavo ir pradėjo tvarkyti dokumentus – ir vėl insultas. Gal tai tik sutapimai, o gal kas nors ir daugiau“, – svarsto P. Ruzgus.
Lina DRANSEIKAITĖ
