PAVB nuotr.

Išlikusi poezijos skambėjime

Panevėžietė poetė Elena Mezginaitė paskutinę spalio dieną būtų šventusi 81-ąjį gimtadienį.

Ir, greičiausiai, kartu su būriu draugų bei gerbėjų kėlusi taures, kaip ji viename eilėraštyje rašė „už mus – prakeiktus, šventus, laimingus“.

Jau septyniolika metų poetės gimtadieniai švenčiami be jos pačios.

Elenos metas

Visose E. Mezginaitės knygose užtiksi eilėraščių apie rudenį. Gal todėl, kad ruduo buvo jos metas – spalio mėnesį gimusi poetė labai aiškiai jautė šio laiko atnešamas permainas, kai gelstant lapams vieną etapą keičia kitas, ateina laukimas, kad viskas tuoj turėtų stoti į savo vietas jau su naujomis laukimo ir išsipildymų viltimis.

„Dabar trumpėja spalis – kaip voratinklis…“ – Elenos Mezginaitės eilėraščio eilutė. Kaip ji tinka šiam šlapiais lapais pakvipusiam metui nusakyti! Taupiai, taikliai, eleniškai. Taip, ruduo buvo Jos metas“, – sako E. Mezginaitės poezijos gerbėjas, jos kūrybinio palikimo puoselėtojas, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kultūros projektų vadovas Arnoldas Simėnas.

„Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas gera, teisinga.“

A. Simėnas

Šio mėnesio pabaigoje Panevėžio muzikiniame teatre suskambės jo organizuojamas jau vienuoliktasis Elenos Mezginaitės Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas „Mano senas drauge“.

Vienas iš esminių festivalio leitmotyvų – žinia apie E. Mezginaitės kūrybos savitumą, priminimas apie iškiliausią Aukštaitijos regiono poetę, kritikų vertinamą kaip europinio lygio poezijos kūrėją. Juk E. Mezginaitė tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam dainų autoriui ir atlikėjui. Jos tekstus savo dainoms rinkosi kompozitoriai Laimis Vilkončius, Alvydas Jegelevičius, roko grupė „Hiperbolė“, vienas iš dainuojamosios poezijos žanro pradininkų Alfredas Kukaitis ir kt.

Festivaliuose jau dalyvavo 120–130 jaunųjų dainų autorių. Visi jie sukūrė bent po vieną E.

Mezginaitės poezijos dainavimo interpretaciją.

„Nedažnas poetas galėtų pasigirti tokiu jaunųjų kūrėjų dėmesiu! O juk jie pasklinda ne tik Lietuvoje“, – sako A. Simėnas.

Suvedė poezija ir Sąjūdis

Visa šios talentingos moters esybė veriasi skaitant jos eilėraščius. E. Mezginaitė daugeliui sava – ir tiems, kurie ėjo šalia ar tik prasilenkė gyvenimo kelyje, ir tiems, kurie nė karto nesutikę, ją pažinojo iš knygų ar dainų, ir tiems, kuriems atsitiktinai į rankas pateko plonytis eilėraščių tomelis.

Ir A. Simėno pirmasis susitikimas su poete taip pat buvo neakivaizdinis – pirmiausia jis pažino eilėraščius, tik gerokai vėliau ir pačią poetę.

Tuo metu jis gyveno ir mokėsi Šiauliuose. Jis labai domėjosi poezija, muzika, dalyvavo Virgio Stakėno įkurtos Dainuojamosios poezijos studijos veikloje.

Netikėtai paskaičius Šiaulių rajono laikraštyje išspausdintus E. Mezginaitės eilėraščius, jie palietė pačią širdį – nuo tada ši poetė, apie kurią anksčiau nė girdėjęs nebuvo, tapo A. Simėno kūrybos vedle, viena iš mėgstamiausių autorių.

A. Simėnas ir dainas pagal panevėžietės eilėraščius pradėjo kurti, su jomis pasirodyti.

Likimas taip susiklostė, kad šiaulietis 1986 metais persikėlė gyventi į Panevėžį ir tik tada gyvai su mylima poete galėjo susipažinti.

Pasimatydavo renginiuose, literatūriniuose susitikimuose. Vėliau juos artimiau suvedė Sąjūdis – abu buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo nariais.

„Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas gera, teisinga“, – sako A. Simėnas.

Tiesos jausmas poetei visada buvo labai svarbus. Ji pati yra rašiusi, kad ir savo eilėraščius tikrindavo vadovaudamasi principu: ar nesumelavau?

Elena Mezginaitė. PAVB nuotr.

Jaudinančios eilės

Praėjo septyniolika metų, kai Elenos – kuklios, suprantančios, mielos, nesavanaudiškos, draugiškos, jau nebėra.

Tačiau jos kadaise į posmus sudėlioti žodžiai ir mintys niekur nedingo – traukia ir jaudina kaip anksčiau.

Kad ir populiarioje Kastyčio Kerbedžio atliekamoje dainoje „Melodija“ ar kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus „Baltas lino gyvenimas“. Ši daina, atliekama aktorių Kristinos Kazlauskaitės ir Vlado Bagdono, yra tapusi savotiška E. Mezginaitės kūrybos vizitine kortele.

Išleista ir kompaktinė plokštelė tokiu pat pavadinimu – „Baltas lino gyvenimas“. Joje aštuoniolika kompozitoriaus dainų, sukurtų pagal E. Mezginaitės eilėraščius. O svarbiausia jų, „Baltas lino gyvenimas“, poeto V. Kukulo pavadinta savotišku Panevėžio himnu.

Tau ir apie tave

Eilėraščius E. Mezginaitė pradėjo rašyti besimokydama vidurinėje mokykloje. Pirmuosius spausdino Rokiškio rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“. Nuo 1971 metų jie publikuojami rinkiniuose „Poezijos pavasaris“. 1990 metais E. Mezginaitė tapo Poezijos pavasario laureate.

Daug kas dar pamena ją, Panevėžio literatų būrelio vadovę, organizavusią ne vieną literatūrinį renginį.

Kas suskaičiuos, kiek plunksną bandančių jaunų, o ir vyresnių žmonių nedrąsiai siuntė ar nešė E. Mezginaitei savo eilėraščius. Žinojo, kad juos Elenai galima rodyti drąsiai – ji niekada nepasijuoks, neatstums, suras padrąsinantį žodį, patars.

Visiems ji buvo dėmesinga, atidi, draugiška – net ir visai beviltiškiems eiliuotojams. Labai daug laiko poetė atidavė pradedantiesiems – mokė žengti nelengvu kūrybos keliu, ieškoti, nebijoti braukti ir braukti, ir vėl ieškoti iš naujo. O savimi – savo kūrybos publikavimu, knygų leidimu – ji rūpinosi daug mažiau negu kitų.

E. Mezginaitės eilėraščiai – tie, kurie dažnai, regis, būtent tau ir apie tave rašyti, skaitomi ir mėgstami ir šiandien.

„Atsidusk iš giliai, paklausyk iš toli, / o vis tiek neramumo nusmaugt negali. / Nes atodūsis tils – kaip nutyla pūga, / o klausa neišgirs, ar tikrai pabaiga, / ar tikrai pabaiga, / ar toli ir giliai / atklampoja per sniegą šarmoti arkliai“, – paukščiai, augalai, gyvūnai taip pat gana dažnai užklysdavo į Elenos eilėraščius.

Tragiškos lemties nuojauta

E. Mezginaitė nuo 1983-iųjų buvo Rašytojų sąjungos narė.

2005-ųjų vasario 4-ąją poetė ruošėsi dalyvauti Vilniuje vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos neeiliniame suvažiavime.

Tuomet ji darbavosi laikraščio „Panevėžio balsas“ redakcijoje, turėjo įvairių ateities planų. Tačiau, kaip vėliau prisimins bičiuliai, Elenos mintyse tarsi kirbėjo keista nuojauta.

Į suvažiavimą palydėjusių draugų poetė prašė nelinkėti kloties ir, tarsi nujausdama tragediją, prasitarė: „Tikiuosi, kad šiame suvažiavime niekas nemirs.“

Ji turėjo omenyje ankstesnį, 2002-aisiais, vykusį suvažiavimą, per kurį mirė rašytojas Jurgis Kunčinas.

Tačiau vienas poetės žingsnis tapo lemtingu. Ji griuvo ant Rašytojų sąjungos pastate esančių stačių laiptų ir patyrė sunkią galvos traumą.

Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikai, gelbėdami poetės gyvybę, atliko sudėtingą, penkias valandas trukusią galvos operaciją. Deja, jų pastangos laukiamų rezultatų nedavė.

Po kelių dienų E. Mezginaitės gyvybė užgeso. Bet jos mintys ir jausmai pasiliko eilėraščiuose – pilnuose meilės, švelnaus liūdesio, paslaptingos nuojautos, nesuvaidintos tikrovės ir neabejotino poetinio talento: „Nebelaukia gyvenimas, eina / ir pastato žvakelę kalne. / Efemerija. Spalvos ir dainos. / Viskas tikra. Gyvenimas – ne.“

E. Mezginaitė mirė 2005-ųjų vasario 9 dieną.