-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir tai ne šiaip sau reginys, o unikali iš praeities atėjusi tradicija, entuziastų dėka išliksianti ir ateičiai. Metams nepavaldaus būgno garsas Vadokliuose ir jo apylinkėse aidės ir šiandien.
Kiekvienas Aukštaitijos miestelis, nors daug kuo ir panašus į kitus, turi savo išskirtinių bruožų bei tradicijų.
Prakalbus apie Panevėžio rajone esantį vieną iš seniūnijos centrų – Vadoklius, dažnas prisimena ypatingą jų ženklą – Velykų rytą Švč. Jėzaus širdies bažnyčios šventoriuje mušamą senovinį būgną.
Ne dabarties vadokliečiai tą šventiškai trankų veiksmą sumanė – tai tolimoje praeityje buvusi ir beveik visur jau pamiršta tradicija. Tik ne Vadokliuose.
Čia su būgno garsais, kaip metai iš metų, bus pasitiktas ir šių neramių 2022-ųjų Velykų rytas.
„Mušime būtinai. Juk net griežčiausio karantino metais Velykų rytą Vadoklių būgnas dundėjo – dundės ir šiemet“, – tvirtina Vadoklių kultūros centro, puoselėjančio ir populiarinančio šią unikalią tradiciją, vadovė Eugenija Zakarkienė.
Vadoklių kultūros centro, taip pat ir Panevėžio kraštotyros muziejaus rūpesčiu šventų Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tame sąvade lietuvių širdims brangios ir svarbios tradicijos – kryždirbystė, sutartinės, šiaudiniai sodai, dainų šventės, lopšinės ir daugelis kitų.
G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.
E. Zakarkienė prisimena, kiek buvo Vadoklių žmonėms džiaugsmo, kai ir Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje buvo įtraukta į tokį ypatingą sąrašą.
Tuomet, prieš porą metų, ir delegacija iš Vadoklių važiavo į Vilnių, kur rotušėje vyko sertifikatų įteikimo ceremonija.
O dar kultūros centras, rūpindamasis šios tradicijos saugojimu ir išlikimu, pateikė projektą, jį laimėjo, gavo lėšų ir jas panaudojo būgno populiarinimui bei saugojimui.
Mūsų laukė ypatingas atradimas: Vadoklių miestelyje užfiksuotas unikalus paprotys – Velykų rytą tekant saulei mušti būgną.
L. Vilienė
Užtat dabar Vadokliai turi meistro – tautodailininko, etnografo Alberto Martinaičio padarytą senovinio būgno kopiją, kurią gali naudoti edukacinei veiklai.
Be to, senąjį originalų būgną visus metus dabar jau galima saugoti deramai, po specialiai jam sumeistrautu gaubtu, nesibaiminant jautriai odai gresiančios pelių atakos, drėgmės ar kitų pavojų.
G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.
Prieš porą dešimtmečių sužinoję apie tokią gražią Vadoklių tradiciją, Aukštaitijos žmonės ja susidomėjo. O Etninės kultūros skyriaus darbuotojų surinktos medžiagos pagrindu buvo sukurtas dokumentinis filmas „Velykų būgnai“ (D. Snicoriūtė, 1996 m.).
Kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė, yra žinoma, kad nuo 19 amžiaus, su pertrūkiais įvairiose Aukštaitijos regiono parapijose: Pašvitinyje, Vadokliuose, Raguvoje, Rokiškyje ir kitur šventų Velykų rytą vieno ar dviejų būgnų garsai pasveikindavo saulę, žadindavo vietos žmones, iškilmingai kviesdavo juos į mišias.
Taip pat simboliškai būgnai sveikindavo ir pavasario gamtą, ir žemę.
„Nuo 1991 metų vykdome gyvųjų etninės kultūros paveldo židinių fiksavimą Aukštaitijos regione. Tuomet mūsų ir laukė ypatingas atradimas, Vadoklių miestelyje užfiksuotas unikalus paprotys – Velykų rytą tekant saulei mušti būgną“, – prisimena muziejininkė.
G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.
Tas į šventorių vieną kartą metuose atkeliaujantis būgnas yra katilo formos.
Oda ant jo būdavo užtempiama tik prieš Velykas, o po mušimo nuimama ir saugiai padedama. Pats būgno rėmas likdavo bažnyčios sandėliuke.
Vienas iš būgno mušėjų, vadoklietis Albertas Kisielis kiekvienais metais dar iš vakaro vėl uždėdavo, įtempdavo odą ir paruošdavo būgną šventei.
Būgnas mušamas kuokelės formos mušikliais, kuriuos vyrai pasigamino patys, tokius, kokius matė anksčiau.
Velykų rytą, 7 valandą, Vadoklius perskrodžia pirmieji būgno garsai. Parapijiečiai pasikeisdami muša jį valandą, iki pat šv. Mišių.
Mušama greitais judesiais tai dešine, tai kaire ranka. Ritmas greitas ir tikslus.
Velykų būgno mušėjai sako, kad „būgną mušti reikia taip, kad jis ūžtų“, nepertraukiant ir nelėtinant ritmo.
Būgnas nenutyla ir skambant varpams.
Taip pat netyli, kol šventinė procesija tris kartus apeina bažnyčią. Tik pasibaigus procesijai, būgnas nutyla – iki kitų Velykų.
Pasak L. Vilienės, dar 1995 metais muziejininkams renkant medžiagą vadoklietis Stasys Samsonas pasakojo, kad čia Velykų būgnas būdavo mušamas ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
O jį mušti pradėjo Pranas Jarmulka, po jo būgnijimo tradiciją tęsė tėvas ir sūnus Antanas ir Algis Ilekiai.
Kurį laiką Vadoklių Velykų simbolis buvo nutilęs, tačiau tradiciją atgaivino Stasys Samėnas, ją tęsė Albertas Kisielis, Sigitas Liobikas, kiti vadokliečiai.
A. Kisielis ir S. Liobikas prie būgno stos ir šį rytą.
Albertas Kisielis ruošia būgną. Apie 2001 metus. Gvido Vilio nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejus Etninės kultūros skyriaus archyvo.
Gražios tradicijos puoselėtoja E. Zakarkienė sako, kad šiemet pirmasis būgno mušiklius į rankas paims ir pirmaisiais garsiais prisikėlimą skelbs Vadoklių klebonas lic. Ričardas Banys.
Paskui jau ritmą perims vyrai, mušantys būgną daugelį metų.
O kaip pasakoja etnologė L. Vilienė, garsusis Vadoklių būgnas datuotas 19 amžiumi ir pagamintas ne vienu metu. Jam oda jau buvo pakeista ir šiais laikais.
Būgno korpusas pagamintas dailiai sujungus žalvario ar vario skardas ir pridėjus, manoma, vietinio kalvio padarytas kojas.
Ant būgno viršaus užtempta šuns arba ne jaunesnio kaip penkerių metų ožio oda.
Ji pritvirtinta prie lanko, šis uždedamas ant būgno, tada uždedamas dar vienas lankas, kuris ir prispaudžia odą. Viršutinį lanką veržiant, oda tempiasi ir taip išgaunamas reikiamas būgno ūžesys.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus darbuotojai ne tik stebėjo tradicijos įgyvendinimą Vadokliuose, bet taip pat ieškojo bei fiksavo ir kitose Aukštaitijos parapijose išlikusias Velykų būgnų mušimo tradicijas.
Štai Pakruojo rajone, Pašvitinyje, užfiksuota dviejų būgnų mušimo tradicija Velykų rytą.
Renkant medžiagą, kai kuriose Aukštaitijos parapijose rasti tik būgno-katilo rėmai – Ramygaloje, Kėdainių rajone Pagiriuose.
O Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje išlikę būgno-katilo rėmai naudojami šv. Velykų apeigoje šventinant ugnį.
Apie Velykų rytą Šeduvos bažnyčioje muštą dvipusį, didelį būgną pasakojo ir šviesaus atminimo Šeduvos baba Emilija Brajinskienė.
Daugiau negu 100 metų senumo būgnas restauruotas ir 2013-aisiais atgaivinta būgnų mušimo tradicija šventų Velykų rytą Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje.
Mušami Velykų būgnai Pašvitinyje, Pakruojo rajone. 2004 metai. Gvido Vilio nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejus Etninės kultūros skyriaus archyvo.
O kada ši tradicija pradėta Vadokliuose, tiksliai nė nežinoma.
Patys būgnininkai svarsto, kad pirmą kartą būgnai galėjo sutratėti pastačius bažnytėlę 1876-aisiais.
Ir pats būgnas slepia savo atsiradimo paslaptį – kas jį užsakė pagaminti ar iš kur kitur čia atvežė, galima tik spėlioti. Tikėtina, kad ši tradicija – tai pirmojo žinomo būgno mušėjo Prano Jarmulkos nuopelnas.
Vietiniai pasakoja, kad P. Jarmulka buvęs garsus Rygos cirko artistas. Grįžęs gyventi į Vadoklius, galėjęs atsivežti ir būgną.
Kaip ten buvo ar nebuvo, visgi ir būgnas, ir jo mušimo tradicija išsaugoti iki šių dienų.
O nuo šių metų turėdami antrąjį būgną – senojo kopiją, vadokliškiai gali ji naudoti edukaciniuose užsiėmimuose.
Susidomėjimas naujuoju būgnu nemenkas – krašto mokyklų mokiniai, bendruomenių nariai atvažiuoja į užsiėmimus, klauso pasakojimų, patys bando mušti.
Pažintis su būgnu ir jo paskirtimi įvyko net sostinėje, vasario pabaigoje šurmuliavusioje 22-oje Vilniaus knygų mugėje.
Joje Lietuvos kultūros centrų alėjoje savo stendą turėjo ir Panevėžio rajonas, pasakojęs apie gražiausias rajono tradicijas, tarp jų ir Velykų būgno mušimo.
Vietiniai net neabejoja, jog iš jaunųjų vadokliečių tikrai užaugs ne vienas to ypatingojo būgno mušėjas, toks, kokie yra dabar tuo užsiimantys vyrai.
Mokytis mušti jie gali naujuoju būgnu. O senasis, paskelbęs šventų Velykas pradžią, vėl ilsėsis bažnyčioje po gaubtu ir lauks kitų metų pavasario.
