-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Turėdama tokį tikslą menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė su bendraminčiais išleido knygą „Olga: Schwede. Švedė. Ra. Deo. Dubeneckienė. Kalpokienė“.
Idėjos autorė naująjį leidinį Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatė su menotyrininku Helmutu Šabasevičiumi.
„Akivaizdu, kad tai sklidina knyga. Ne tik gražiu viršeliu, bet ir visus 10 metų kaupta informacija apie itin ryškią, tačiau mums menkai žinomą XX a. pradžios ir tarpukario Lietuvos meno asmenybę, bohemos atstovę. Žmogų, kuriame susiliejo skirtingi talentai: balerina, šokėja, choreografė, pedagogė, dailininkė, kritikė“, – pažymėjo bibliotekos kultūrinės veiklos organizatorė Elvyra Pažemeckaitė.
„Olga: Schwede. Švedė. Ra. Deo. Dubeneckienė. Kalpokienė“ kūnu tapo ir atkaklumo dėka – atsakingos institucijos ne metus ir net ne penkerius jos leidybai neskyrė finansavimo. Pinigų galiausiai skyrė būtent šokio ekspertai.
„Yra būtinybė perrašyti dar 1982–1984 m. išleistą „Dailės istoriją“. Šis sovietinio laikmečio produktas visiškai atspindi tuometį mąstymą: moterys ir žydai – pačiame gale. Dabar mes didžiuojamės ir garsiais žydų menininkais, ir kūrėjomis moterimis.“
R. Rachlevičiūtė
„Pagaliau O. Dubeneckienė-Kalpokienė meno lauke atgauna poziciją, kurios yra verta: šioje knygoje ji – pagrindinė herojė. Ne tik ir ne tiek kaip Vladimiro Dubeneckio ir Petro Kalpoko gyvenimo dalis. Šį kartą būtent jiems – architektui ir tapytojui – skiriama tik tiek dėmesio, kiek reikia norint atskleisti Olgos gyvenimą ir kūrybą. Tiesa, liko neišaiškintų kai kurių Olgos gyvenimo ir kūrybos paslapčių, dar nesurasta kai kurių jos kūrinių“, – teigia kolektyvinės monografijos sudarytoja R. Rachlevičiūtė.
Baletmeisterė Olga Dubeneckienė. Kaunas. XX a. 3–4 dešimtmečiai. KAUNO MIESTO MUZIEJAUS fondų nuotr.
Sugėrusi didmiesčio kultūros patirtis Peterburge, vokiečių kilmės rusė O. Dubeneckienė (1891–1967) su vyru architektu Vladimiru Dubeneckiu atvyko į Lietuvą ir čia ėmėsi veiklos, įsiliejo į visuomeninį, kultūrinį gyvenimą, savo gebėjimais ir talentais jį praturtino.
Egzotiškai, charizmatiškai, energingai moteriai buvo beveik 40 metų. Kadangi baletui nebūtų tikusi („per sena“), 6 metais pasijaunino.
„O. Dubeneckiene-Kalpokiene esu domėjęsis dar studijų laikais. Rašiau kursinį darbą apie jos kurtus scenovaizdžius. Žinoma, tai ne režisierė, tad visaverčių spektaklių nesukūrė. Todėl yra nedėkingoje pozicijoje – dėl to tik sunkiau tyrinėti Olgos darbus. Sunkiau įsivaizduoti jos talentus. Bet drąsiai galime teigti: lietuviškojo baleto pradininkė, pirmosios lietuvių baleto studijos įkūrėja, šokėja, pedagogė, globojusi ir išugdžiusi garsių mokinių (Bronius Kelbauskas, Marija Juozapaitytė ir kt.). Plataus akiračio teatro dailininkė, išmaniusi teatro ir baleto specifiką, bendradarbiavusi su tokiais garsiais režisieriais kaip Borisas Dauguvietis. Olgą vertino operos dainininkas Kipras Petrauskas. Tai vėlgi turėjo įtakos jos kūrybiniam gyvenimui. Buvo talentinga baleto, teatro kritikė. Ar galėtume ją gretinti su kokia nors dabarties asmenybe? Nemanau. Neturime tokių, kurios turėtų tiek skirtingų talentų. Na, gal nebent prieš kelerius metus mus palikusi Aliodija Ruzgaitė – ši irgi buvo baleto pedagogė, artistė, kritikė, istorikė. Bet Olgos unikalumas – tai, kad jos talentai reiškėsi itin vaisingai. Dabar tokių aukšto lygio asmenybių pasigendame“, – sako menotyrininkas H. Šabasevičius.
Dailininkų karalius Kajetonas Sklėrius. O. Dubeneckienė. KAUNO MIESTO MUZIEJAUS fondų nuotr.
Nepaprastas buvo ir O. Dubeneckienės-Kalpokienės asmeninis gyvenimas.
„Dviem menininkams po vienu stogu labai sunku. Ypač tos pačios srities. O šiuo atveju juk buvo trys, – pasakoja R. Rachlevičiūtė. – Kalpokui kilę jausmai – it „nutikęs gaisras“.
Monografijos sudarytoja tvirtai įsitikinusi – O. Dubeneckienė-Kalpokienė buvo ne tik mūza, bet lygiavertė abiejų menininkų, ypač P. Kalpoko, partnerė.
„Su pastaruoju siejo ir temperamentas, ir interesai. Niekas gražiau už ją nenutapė Kalpoko. O pati jam buvo idealus modelis. Būdama talentinga ir artistiška, žinojo tinkamiausią rakursą, išraišką, apšvietimą. Amazoniška, vyriška, kampuota – visada pabrėždavo kovotojišką prigimtį. Kita vertus, abu tapė tuos pačius garsius modelius – Kiprą Petrauską, operos dainininkę Adelę Galaunienę, M. Juozapaitytę… Ir būtent Olgos tapytas K. Petrausko portretas kabo Kauno muzikiniame teatre. Didelio formato A. Galaunienės portretas keliavo po pasaulį iki pat Amerikos“, – pasakojo monografijos sudarytoja.
Pasak R. Rachlevičiūtės, Olgos istorija svarbi ir kitu aspektu – kaip siekiamybė ir įkvėpimas tautinėms mažumoms: „Abu su V. Dubeneckiu – pavyzdys, kaip įsilieti į vietos kultūrą. Priėmė Lietuvą kaip tėvynę, ją mylėjo ir puoselėjo. Tokiais žmonėmis turime didžiuotis.“
Marijos Juozapaitytės portretas „Gulbių ežere“ su čardašo kostiumu. KAUNO MIESTO MUZIEJAUS fondų nuotr.
Menotyrininkė tvirtina, kad naująja knyga siekia svarbaus tikslo – paskatinti kalbėti apie istorijos šešėlių užklotas asmenybes, susidomėjimą jų kūryba.
„Olgos darbais jau pradeda domėtis kolekcininkai. Turiu svajonę – iš JAV į Lietuvą atvežti jos tapytą A. Galaunienės portretą. Yra ir būtinybė – perrašyti dar 1982–1984 m. išleistą „Dailės istoriją“. Šis sovietinio laikmečio produktas visiškai atspindi tuometį mąstymą: moterys ir žydai – pačiame gale. Dabar mes didžiuojamės ir garsiais žydų menininkais, ir kūrėjomis moterimis. Kolegos šia linkme jau dirba“, – teigia R. Rachlevičiūtė.
Kolektyvinėje monografijoje „Olga: Schwede. Švedė. Ra. Deo. Dubeneckienė. Kalpokienė“ – daug naujų, mažai ar visai negirdėtų menininkės biografijos faktų, iliustracijų. Atskleistas beveik nežinomas peterburgiškas studijų, meninės veiklos pradžios periodas.
