-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Planavęs siekti profesionalaus imtynininko ar kariškio karjeros, netikėtai ir sau pačiam pasirinko pedagogo kelią.
Paklaustas, kaip švenčia Mokytojų dieną, V. Gutauskas šypsosi: jis – ne pedagogas, o „fizrukas“ – kitaip jo mokykloje nevadina ir vaikai.
Sportas Vytautą lydėjo nuo mažų dienų. Baigęs Šiaulių sporto internatinę mokyklą, planavo ateitį toliau sieti su sportu – ruošėsi vykti į armiją, vadinamąjį sporto batalioną. Tuo metu garsus karininkas, tris kartus pasaulio sambo čempionas Česlovas Jezerskas kaip tik rinko naują kursą.
„Bet atsitiko taip, kad nuėjau klystkeliais – pavėlavau pateikti dokumentus, todėl profesinėje mokykloje teko mokytis lituoti televizorius“, – juokiasi pedagogas.
Gabų jaunuolį dėstytojai ėmė skatinti stoti į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą.
„Labiausiai stebina, kai su gėlėmis atvažiuoja mokinys, bet ne tas, kuris tapo čempionu ir kuriam atidaviau daugiausia savo laiko ir energijos, o tas, kuris niekada nemėgo sporto. Net širdį suspaudžia: gal ne visada tam vaikui daug dėmesio skirdavau, ne patį geriausią kamuolį paduodavau.“
V. Gutauskas
V. Gutauskas taip ir padarė: pedagoginės studijos pasirodė geresnė alternatyva nei tarnavimas tarybinėje armijoje.
Tuo metu pedagoginį institutą baigę jaunuoliai privalėjo trejus metus atidirbti kaimo mokykloje.
Taip V. Gutauskas atsidūrė Biržų rajono atokaus Geidžiūnų kaimo mokykloje – čia vaikams ne tik skiepijo meilę sportui, bet ir dėstė istoriją. Mokytojas šypsosi, kad kartu su mokiniais skaitė istorijos vadovėlius.
„Atsitiko taip, kad pablogėjo mokyklos direktorės sveikata ir Švietimo skyrius mane, kaip jauniausią mokytoją, paskyrė mokyklos direktoriumi“, – pasakoja Vytautas.
Gal ir būtų jaunasis pedagogas likęs Geidžiūnuose, jeigu ne kortas sumaišiusi meilė.
Pakviestam į draugo vestuves, V. Gutauskui į akį iš karto krito žavi panevėžietė, netrukus tapusi jo žmona.
Kadangi privalomus trejus metus kaime jau buvo atidirbęs, nieko nelaukęs susikrovė daiktus ir išskubėjo į Aukštaitijos sostinę.
„Tuo metu Paįstrio gimnazija pagal sporto rezultatus rajone buvo penkioliktoje vietoje iš penkiolikos. Čia vaikus kūno kultūros mokė logopedas ir fizikas. Nuėjau į rajono Švietimo skyrių ir pasakiau, kad noriu būti „fizruku“ būtent Paįstryje. Man pasiūlė rinktis, kurioje mokykloje noriu direktoriauti, bet direktoriauti nenorėjau, todėl už tą nenorą buvau ištremtas į Ėriškius“, – juokiasi V. Gutauskas.
Anot jo, tuo metu Ėriškiuose buvo vienas didžiausių ir garsiausių kolūkių rajone, tad ir mokykla gana nemaža. Vėl teko vaikus mokyti ne tik fizinio ugdymo, bet ir istorijos.
„Po metų Švietimo skyrius mane vėl išsikvietė ir darkart pasiūlė eiti direktoriauti, nes labai trūko mokyklų vadovų. Ir vėl pasakiau griežtą ne. Galiausiai nusileido ir leido pradėti dirbti Paįstrio vidurinėje mokykloje“, – kalbėjo V. Gutauskas.
Kitąmet bus jau keturi dešimtmečiai, kai jis dirba mokytojo darbą. Kaip pelnyti mokinių pasitikėjimą ir pagarbą, anot pedagogo, vieno recepto nėra.
Kaip mokytojas jis yra labiau reiklus nei griežtas, visuomet stengiasi su mokiniais rasti bendrą kalbą.
„Kai esi teisingas, vaikai tai vertina ir gerbia. Mėgstu susitarti ir laikytis susitarimų. Vaikams labai svarbu, kad mokytojas laikytųsi duoto žodžio“, – pabrėžia V. Gutauskas.
Mokytojas Vytautas Gutauskas per karantiną atrado naują aistrą – antram gyvenimui prikelti senutėles, nuo konteinerių parsivežtas kėdes. P. Židonio nuotr.
V. Gutauskui su jaunais žmonėmis visada įdomu dirbti. Nemažą darbo stažą turintis mokytojas pastebi, kad kartos labai skiriasi.
Tokių vaikų, kurie būtų visiškai nemotyvuoti, turėtų elgesio problemų, prieš du dešimtmečius sutikdavo labai nedaug.
„Kaip ūkininkai sako, būna labai derlingų metų, kai džiaugiesi viena po kitos skinamomis pergalėmis. Nors atrodo, su visais dirbi vienodai, bet kartais pasitaiko labai talentingų vaikų. Bet iš esmės tai, ką kalba sveikatos specialistai, yra tiesa: dabar vaikai prastesnės sveikatos, mažiau juda, sportuoja, dėl ko atsiranda įvairių problemų“, – pastebi V. Gutauskas.
Nors mokytojo sąskaitoje – net keli išugdyti sporto meistrai, su moksleivių komandomis išmaišyta Europa, pelnyta daugybė medalių ir apdovanojimų, labiausiai širdį paglosto, kad itin daug buvusių jo mokinių taip pat pasirinko fizinio ugdymo mokytojo kelią.
Ir Paįstrio J. Zikaro gimnazijoje pats dirba tik su berniukais, o mergaitėms fizinio ugdymo pamokas vedanti buvusi jo mokinė.
„Labiausiai stebina, kai su gėlėmis atvažiuoja mokinys, bet ne tas, kuris tapo čempionu ir kuriam atidaviau daugiausia savo laiko ir energijos, o tas, kuris niekada nemėgo sporto. Net širdį suspaudžia: gal ne visada tam vaikui daug dėmesio skirdavau, ne patį geriausią kamuolį paduodavau, bet atvažiuoja ir atveža švilpuką mano kolekcijai“, – atvirauja Vytautas.
Paįstryje jau visi žino, kad „fizrukas“ – aistringas švilpukų kolekcininkas.
V. Gutauskas šypsosi per keturis dešimtmečius mokykloje ne vieną dešimtį švilpukų „sugraužęs“. Neveikiančius ar nepatikusius sumesdavo į stiklainį, kol į vienas varžybas atvykęs Panevėžio kolekcininkų klubo pirmininkas pasiūlęs sutaupytą „lobį“ paversti kolekcija.
„Manęs paklausė, kodėl taip nepagarbiai metu į stiklainį – pakabinus ant sienos atrodys daug gražiau. Taip ir užsikabinau – jeigu važiuoju atostogauti, ieškau ne magnetukų ant šaldytuvo, o švilpukų. Jų labai dažnai dovanų sulaukiu ir iš kolegų ar buvusių mokinių“, – pasakojo kone keturių šimtų švilpukų kolekciją surinkęs V. Gutauskas.
V. Gutauskas, paklaustas, kaip mini profesinę šventę, šypsosi: aš ne mokytojas, aš – „fizrukas“. P. Židonio nuotr.
Nors pedagogo darbas prasmingas, visgi vienas sunkiausių.
Anot mokytojo, dar prieš keturis dešimtmečius, kai jis pravėrė mokyklos duris, jau buvo kalbama apie švietimo reformų būtinybę, tačiau ir iki šiol tos reformos tęsiasi. Kaip ir kalbos, kad mokytojo profesija turi tapti prestižine.
„Vieni pirmųjų geriausių mokytojų apdovanojimai buvo suorganizuoti Vilniuje. Turbūt nebuvo kam važiuoti, tai nusiuntė mane. Kadangi apdovanojimus finansavo Amerikos lietuviai, nominantams įteikė po šimtą dolerių – tiek, kiek uždirbdavau per keturis mėnesius. Jau tuomet kalbėjo, kaip reikia reformų, atnaujinti programas, semtis gerosios patirties iš užsienio. Praėjo keturiasdešimt metų – o tos pačios kalbos nesibaigia“, – apgailestauja pašnekovas.
Tačiau didžiausias iššūkis pedagogui buvo ne nesibaigiančios reformos, o karantinas, kai kūno kultūros pamokas teko vesti per kompiuterio ekraną.
„Vienas sau straksi prie ekrano ir nematai, ar ten vaikai išties kartu sportuoja, ar juokiasi iš kvailai atrodančio mokytojo. Tai buvo kažkas nesuvokiamai sunkus. Po tokios pamokos širdyje jokio pasitenkinimo“, – kalbėjo V. Gutauskas.
Vėliau jis atrado, kaip ir be kontakto paskatinti vaikus sportuoti – miške padarydavo orientavimosi punktus, vaikams nusiųsdavo žemėlapius ir šie, pasiekę kiekvieną stotelę, nusifotografuodavo ir atsiųsdavo nuotraukas. Nepaisant to, spaudimas vesti pamokas per „zoomą“ niekur nedingo. Vienintelė paguoda po tokių alinančių pamokų būdavo knygos, tačiau pusdienį praleidus prie kompiuterio nebenorėdavo klausyti ir akys.
Karantinas mokytoją savotiškai paskatino prisiminti kitus savo talentus.
Kolega, Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyrius vadovas Tomas Rudokas kartą pasigyrė, kad prie konteinerio radęs dvi kėdes – senutėles ir labai suvargusias, bet dar tvirtas ąžuolines. Po menininko prisilietimo jos virto namų puošmena.
Ši istorija gal būtų pasimiršusi, jeigu ne atsitiktinumas.
Atlaisvinus karantino gniaužtus, V. Gutauskas su žmona išvyko į Palangą, kur netikėtai jo dėmesį atkreipusi prie konteinerio palikta sena kėdė.
Nieko nelaukęs mokytojas pasičiupo ją ir įsigrūdęs į mašinos bagažinę parsivežė namo.
Taip prasidėjo Vytauto karantininiai darbai – naujam gyvenimui prikelti senas kėdes.
„Per karantiną žmonės sėdėjo namuose ir tvarkėsi. Kiek nuvažiuodavau į Panevėžį apsipirkti, tiek prie konteinerių rasdavau pririkiuotų kėdžių. Tarsi man paliktos. Pasiėmiau vieną, kitą, taip ir pradėjau. Baigiasi nuotolinės pamokos ir tiesiai į garažą šveisti kėdžių. Man tai būdavo didžiulė atgaiva“, – pasakojo pedagogas.
Auksines rankas turintis vyras ne tik nušveičia ir perdažo senutėles kėdes, bet, jeigu reikia, paklijuoja, pakeičia kojas ar kitas detales. Taip jo kolekcija išaugo iki kone keturių dešimčių kėdžių – tikslų skaičių jau net pametęs.
Žaismingos kėdės dabar puošia ne tik pedagogo namus, bet ir daugiabučio kiemą: čia mokytojas įrengęs tikrą poilsio oazę kaimynams.
Jo paties sumeistrautoje lauko terasoje ant naujam gyvenimui prikeltų kėdžių visiems daug smagiau besišnekučiuojant gurkšnoti kavą.
Visos kėdės – unikalios, išskirtinės, turinčios savito žavesio. Kai kurios jų – su užrašytais vardais. Tačiau ant jų vargu ar kas besėdės – jos skirtos pandemijos pabaigos taip ir nesulaukusiems kaimynams.
Žaismingos kėdės dabar puošia ne tik pedagogo namus, bet ir daugiabučio kiemą: čia mokytojas įrengęs tikrą poilsio oazę visiems kaimynams. P. Židonio nuotr.
Nors pažįstami vis siūlosi padovanoti senų kėdžių, V. Gutauskas jų neima.
Mokytojas šypsosi: kėdės pačios jį susirandančios. Pavyzdžiui, dvi tvirtos ąžuolinės kėdės atkeliavo iš Užpalių, kai su žmona nusprendė pasivaikštinėti po Zarasų apylinkes. Tą dieną kaip tik gyventojai galėjo „legaliai“ atsikratyti didžiagabaričių atliekų. Paįstrietis buvo greitesnis už šiukšliavežius.
„Arba mylimą uošvienę per karantiną į Juodupę atvažiuoju aplankyti, žiūriu, prie konteinerio dvi kėdės paliktos. Viena labai pavargusi, kita mažiau. Pasiėmiau sveikesnę. Po dviejų savaičių nuvažiuoju, ta kita kėdė kaip našlaitė tebestovi. Taip gaila pasidarė – ir tą priglaudžiau. Dabar mūsų balkoną puošia“, – šypsosi V. Gutauskas.
Pasibaigus karantinui, kėdžių prie konteinerių aptikti vis sunkiau. Bet dabar ir laisvo laiko mokytojui sudėtingiau rasti. Bent dvi dienas per savaitę „fizrukas“ vakaroja sporto salėje – čia gali sportuoti ne tik vaikai, bet ir visi paįstriečiai, neabejingi aktyviam gyvenimo būdui.
„Didžioji mano gyvenimo dalis bėga sporto salėje, bet kartais labai smagu prakaito kvapą iškeisti į dažų. Aš nei menininkas, nei stalius, tik savamokslis. Man tai kaip terapija“, – sako V. Gutauskas.
