-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasaulyje Lietuvos vardas siejamas ne tik su nuostabia gamta, darbščiais žmonėmis, bet ir vienais stipriausių ugniagesių gelbėtojų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose praėjusią savaitę vykusiame stipriausio ugniagesio gelbėtojo pasaulio čempionate Lietuvos komanda nusileido tik amerikiečiams.
Sidabrą į Lietuvą parvežusioje komandoje – ir Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys gelbėtojas Karolis Gražinis.
Jau daugiau nei dvylika metų žmonių gyvybes ir turtą gelbstintis K. Gražinis neslepia: sportas – didžioji jo gyvenimo aistra, bet visuomet smagu, kai laiko ir energijos investicijos yra vainikuojamos apdovanojimais.
K. Gražinis savęs nebeįsivaizduoja kitur nei Priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.
Tačiau taip buvo toli gražu ne visada.
Šie metai K. Gražiniui buvo itin dosnūs pergalių, o triūsą vainikavo pasaulio geriausio ugniagesio gelbėtojo čempionatas JAV – lietuvių komanda nusileido tik amerikiečiams. K. Gražinio asmeninio albumo nuotrauka
Baigęs mokyklą Karolis nusprendė eiti tėčio pėdomis – pasirinko studijuoti statybos inžineriją.
Visgi gyvenimas kartais ima ir surežisuoja kitaip – patyręs traumą, K. Gražinis buvo priverstas imti akademines atostogas.
Po jų į statybos inžineriją nebegrįžo – nusprendė mokytis ugniagesių gelbėtojų mokykloje.
„Nežinau, ko tikėjausi ateidamas mokytis ugniagesiu gelbėtoju, bet supratau, kad šis darbas man patinka. O kad nebaigiau statybos inžinerijos, tai dar nevėlu“, – šypsosi K. Gražinis.
Ugniagesiai Karolį žavėjo nuo vaikystės, tačiau tik pradėjęs mokytis suprato, kad už didvyriškumo slepiasi daug sunkaus darbo ir slegiančių emocijų.
„Darbas tikrai nėra monotoniškas, niekada nebūna vienodo gaisro ar tokių pačių avarijų. Psichologiškai čia nelengva, tačiau jau ugniagesių gelbėtojų mokykloje tam buvome gerai paruošti. Kai važiuoji į įvykį ir supranti, kad jis pareikalaus maksimalių pastangų, tam nusiteiki, užprogramuoji save, per tiek metų išmoksti su savimi susitvarkyti. Šis darbas man patinka ir tuo, kad galiu padėti žmonėms“, – kalbėjo K. Gražinis.
Per daugiau kaip dvylika darbo metų jam teko dalyvauti ne viename įvykyje gelbstint žmonių gyvybes, bet į pasąmonę visuomet įsirėžia pirmieji kartai.
Tą pirmąjį kartą, kai teko iš arti susidurti su mirtimi, Karolis iki šiol prisimena.
Tai buvo dar tik antrasis jo budėjimas, kai Panevėžio aplinkkelyje kaktomuša susidūrė du sunkiasvoriai automobiliai ir mikroautobusas.
Kone visą parą aplinkkelis buvo uždarytas, kad būtų galima likviduoti avarijos pasekmes.
Pasak ugniagesio gelbėtojo, tokiais atvejais sunkiausia matyti ne pačią mirtį, o artimųjų skausmą ir ašaras.
Įprasta manyti, kad ugniagesiai gelbėtojai dažniausiai skuba malšinti gaisrų, tačiau praktika rodo, kad kur kas dažniau jų pagalbos prireikia ištikus skaudžioms eismo nelaimėms, kai iš nuolaužomis virtusių automobilių tenka vaduoti prispaustus žmones.
Tokiose situacijose reikia kliautis protu, o jausmus palikti nuošaly.
„Stengiuosi paleisti visas blogas emocijas, nes kitaip būtų neįmanoma dirbti. Net ir ekstremaliausiose situacijoje svarbu išlaikyti blaivų protą. Jeigu į stiklainį dėsime po akmenėlį, jis galiausiai prisipildys. Neturėjau, ačiū Dievui, nelaimingų atsitikimų, per kuriuos būtų tekę gelbėti mažus vaikus. Net nežinau, kaip tokiu atveju sureaguočiau“, – atsidūsta Karolis, pats auginantis du vaikučius.
Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos ugniagesio gelbėtojo K. Gražinio darbe daug iššūkių ir sunkių emocijų, tačiau jame mato didžiulę prasmę – padėti kitiems.
Ugniagesio darbe daug rizikos, gelbėdamas kitus, jis turi saugoti ir savo gyvybę, kritiškai vertinti kiekvieną situaciją. Baimė – gana dažnas palydovas, bet ji, pasak Karolio, yra savotiškas saugiklis.
O kartais gelbėtojai sulaukia ir kiek keistų pagalbos prašymų.
Vienas tokių dažnesnių – iš medžio iškelti kokį miauklį.
„Vienas mūsų dėstytojas yra paklausęs, ar kada teko matyti katės griaučius medyje. Katė iš medžio išlips bet kokiu atveju, o kuo aktyviau bandysi ją iš ten iškrapštyti, tuo aukščiau ji lips. Kol mes žaisime su katinu medyje, mūsų pagalbos gali prireikti laukti kitur, kur kiekviena minutė svarbi“, – sako K. Gražinis.
Panevėžiečiams į pagalbą skubančiam Karoliui dėl tokio darbo tenka nuvažiuoti daug kilometrų.
Jis – pasvalietis. Ugniagesio gelbėtojo praktiką atlikęs gimtajame mieste, čia planavo ir toliau dirbti, tačiau jam vieta buvo numatyta Panevėžyje.
„Nepajutau, kaip „įsipatoginau“. Čia atmosfera puiki, o atsikelti pusvalandžiu anksčiau tikrai nėra sudėtinga. Nuo Panevėžio iki Pasvalio – vos apie 40 kilometrų“, – šypsosi Karolis, jau metų metus važinėjantis iš vieno miesto į kitą.
Net ir didesni atstumai jam nėra kliūtis.
Kone kiekvieną savaitgalį Karolis skuba į Šiaulius, kur įrengta speciali ugniagesių gelbėtojų treniruočių aikštelė – kartu su kitais kolegomis iš įvairių Lietuvos miestų ruošiasi įvairioms stipriausio ugniagesio varžyboms.
O jų išties vyksta nemažai.
Vien šiemet K. Gražinis su komanda tapo Lietuvos čempionu, Europos čempionate Vokietijoje tandemų kategorijoje laimėjo antrąją vietą, o komandinėse estafetėse su Lietuvos komanda iškovojo trečiąją vietą. Tarptautiniame turnyre Berlyne taip pat su Lietuvos rinktine iškovojo pirmąją vietą, o tandemų kategorijoje – trečiąją.
Karolis šypsosi, kad šis sportas jam tapęs savotiška liga.
O visą Lietuvos ugniagesių triūsą vainikavo pasaulio čempionatas Amerikoje, Jutos valstijoje, Solt Leik Sičio mieste – čia su Lietuvos komanda pelnė antrąją vietą komandinėje estafetėje bei geriausios komandos kategorijoje.
„Visą laiką aktyviai sportavau, nuo mokyklos laikų žaidžiau rankinį. O prieš maždaug septynerius metus pradėjau dalyvauti stipriausio ugniagesio gelbėtojo varžybose. Kuo daugiau varžybų, tuo labiau tobulėji. Lietuvoje daug stiprių kolegų, nors visi labai draugiški, tačiau konkurencija patekti į Lietuvos rinktinę išties didelė. Visi stengiasi pasirodyti kiek galima geriau“, – pasakojo K. Gražinis.
Į Lietuvos rinktinę Karolis pateko 2019 m. ir jau tais pačiais metais taip pat iš JAV vykusio pasaulio čempionato parsivežė sidabro medalius.
Dėl pandemijos dvejus metus čempionatai nebuvo organizuojami, tad šiemet stipruoliai ugniagesiai savotiškai atsigriebė.
„Praktiškai kiekvieną savaitgalį tam aktyviai ruošiamės. Būtų kiek liūdna, jei įdėję tiek pastangų grįžtume be medalių. Būtų sunku rasti motyvacijos toliau sportuoti. Visuomet į tokias varžybas važiuoji tikėdamasis geriausių rezultatų“, – svarsto K. Gražinis.
Lietuvos rinktinė – Andrius Ašmontas, Rokas Lindenis, Gintautas Samauskis, Romualdas Vilimas, Regina Bartkutė ir Karolis Gražinis – iš pasaulio čempionato grįžo pasipuošę sidabro medaliais.
Šie metai ugniagesiui buvo itin dosnūs pergalių. Rodydamas į savo trofėjus, Karolis labiausiai džiaugiasi Lietuvos čempionate su komanda iškovota pereinamąja taure – kirviu.
Ne todėl, kad šis apdovanojimas įspūdingiausias, o todėl, kad jo labiausiai norėta ir siekta.
„Kai grįžtu iš varžybų ir vyresnioji dukra padovanoja piešinį, kuriame tėtis nupieštas su medaliu, tai suteikia daug daugiau džiaugsmo nei tikras medalis. Pasaulio čempionate teko pasistengti abiem vaikams lauktuvių atvežti po medalį, jog nesusipeštų“, – šypsosi stipriausias ugniagesys gelbėtojas.
O pastangų ir jėgų rungiantis su stipriausiomis komandomis iš viso pasaulio tikrai reikėjo.
Rungtys visur būna tokios pat: apsirengus visą ugniagesio gelbėtojo ekipuotę ir užsidėjus kvėpavimo aparatą į ketvirtą aukštą užtempti dvi dešimtis kilogramų sveriantį žarnų ryšulį.
Po to skubiai, nepraleidžiant nė vieno laiptelio nubėgti į apačią ir kūju pastumti į stakles įdėtą 75 kilogramų metalo gabalą, liaudiškai vadinamą kaizeriu.
Tuomet laukia slalomas ir užduotis su vandens čiurkšle numušti taikinį. Ir galiausiai atbulomis apie 30 metrų nutempti 80 kilogramų sveriantį manekeną.
„Trasos pabaigoje kojas pakerta visiems. Joje atiduodu visas jėgas. Bet atsigaunu ir vėl laukiu naujo bėgimo. Čempionate visa tai padariau per 1.28 min., pasiekdamas savo asmeninį rekordą. Pasaulio čempiono rekordas – 1.16 min. Taigi, tobulėti dar yra kur. Žinoma, galima ruoštis, bet daug ką lemia ir genetika. Daug yra ir psichologinių dalykų“, – pasakojo K. Gražinis.
Didžiausias iššūkis lietuviams buvo ir aklimatizacija: teko greitai prisitaikyti ne tik prie devynių valandų laiko skirtumo, bet ir pasikeitusių klimato sąlygų.
Kadangi Solt Leik Sitis iškilęs virš jūros lygio 1 288 metrus, o drėgmės lygis tik apie 20 proc., pirmąsias dienas visi susidūrė su kvėpavimo bėdomis, nuolat kimšosi nosis.
O laiko tokiai adaptacijai nebuvo: pirmąsias keturias dienas vyko atrankos varžybos, o kitas dvi jau rungėsi finalininkai.
Karolis džiaugiasi, kad nepaisant iššūkių, Lietuvos ugniagesiai nusileido tik amerikiečiams, kurių šalyje ir atsirado šis sportas.
„Su kolegomis juokaujame, kad turi būti fanatiku, jog savo jėgas, laiką aukotum tokiam sportui, pasiektum aukščiausių rezultatų. Kita vertus, šios varžybos atspindi kasdienį mūsų darbą – juk reikia sunkias vandens žarnas tampyti, kopti laiptais, gelbėti žmones. Esu be galo dėkingas šeimai, kuri supranta šią mano aistrą ir visuomet palaiko“, – sako K. Gražinis.
