-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Net penkiose mokyklose šokių mokytoju dirbantis Lukas šypsosi, kad toks darbas – nesibaigiantis iššūkių maratonas. Tačiau savęs jis neįsivaizduoja prie kompiuterio barškinant klaviatūrą.
O aistrą, kaip jis juokauja, benzino kvapui išlieja garaže restauruodamas senus automobilius. Tiesa, šiam pomėgiui pastaraisiais metais vis pritrūksta laiko – su bendraminčiais panevėžietis nuolat skuba į pagalbą karo draskomai Ukrainai.
27-erių L. Bakanauską Panevėžyje tikriausiai pažįsta daugelis moksleivių ir pedagogų.
„Po tokios kelionės supranti, kaip gerai mes gyvename. Ukrainoje nerastum šeimos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų nukentėjusi nuo karo – vieni prarado mylimus žmones, kiti liko suluošinti, neteko namų.“
L. Bakanauskas
Vienais metais šokio žingsnelių jis mokė net aštuonių mokyklų moksleivius, šiemet likęs mokytojauti penkiose.
Jaunasis pedagogas šypsosi, kad jo darbotvarkė sudėliota kone minučių tikslumu, o darbo diena baigiasi vėlų vakarą. Kai darbas mėgstamas, net ir toks krūvis nevargina.
„Po vasaros kiek sunkiau vėl priprasti prie to ritmo, kasdien turiu mažiausiai po septynias pamokas. Kartais iš mokyklos išeinu skaudama galva, bet neįsivaizduoju savęs dirbančio kitur“, – sako L. Bakanauskas.
Ateidamas į mokyklą Lukas žinojo, kas laukia. Jo tėvai – Panevėžyje žinomi šokio pedagogai, choreografai, „Pynimėlio“ vadovai Rita ir Ričardas Bakanauskai.
Lukas nuo vaikystės tėvų darbą matė iš labai arti. Tad kai šie išgirdo, kad sūnus pasirinko studijuoti šokio pedagogiką, nebuvo labai patenkinti.
„Tėvai susipyko, kai sužinojo, kad įstojau į šokio pedagogiką. Mama pagalvojo, kad tėtis mane prikalbino, o iš tiesų tai buvo tik mano sprendimas. Aš buvau tiksliukas – puikiai mokiausi matematiką, fiziką, informatiką ir planavau studijuoti inžinerijos mokslus. Bet iki mokyklos baigimo likus trims mėnesiams supratau, kad visą dieną sėdėti prie kompiuterio – ne mano būdui. Į egzaminus ėjau be baimės, jau žinodamas, kad man jų ir nereikės. Bet ir šiaip esu toks, kad manęs niekas neišgąsdins“, – šypsosi L. Bakanauskas.
Meile tautiniam šokiui L. Bakanauskas stengiasi uždegti ir savo mokinius. Jaunasis pedagogas šokio žingsnelių vaikus moko net penkiose mokyklose. P. Židonio nuotrauka
Mokykloje Lukas pradėjo dirbti dar studijuodamas antrame kurse, o šis rugsėjis jaunajam mokytojui jau šeštasis.
L. Bakanauskas šypsosi, kad ilgainiui ir mama atlėgo dėl tokio sūnaus pasirinkimo.
„Tėtis širdyje turbūt apsidžiaugė, o mama dar ilgai pyko. Mamoms įtikti visuomet sunku, bet tikiu, kad tėvai didžiuojasi, jog su broliu užaugome geri žmonės“, – juokiasi Lukas.
Kita vertus, meilę šokiui juk įskiepijo patys tėvai. L. Bakanauskas tautinius šokius šoka nuo pat penkerių.
Anot vaikino, šokti jam visuomet patiko – juk šalia draugai, kelionės po svečias šalis, koncertai. Iš jo klasės „Pynimėlyje“ šoko net septyni draugai, tad mokytojai net pykdavo, kad kai tik pasirodymas, taip kone pusės klasės pamokoje nelieka.
Žinoma, būdavo ir tokių, kurie į šokių salę ateidavo sukąstais dantimis, nes šokti norėję ne jie patys, o tėvai.
Luko meilė šokiui ir dabar likusi stipri – bent kartą per savaitę jis skuba į sostinę, kur vyksta Vilniaus „Pynimėlio“ repeticijos.
„Pašoku ir naktį grįžtu namo. Atrodo, kam to reikia, važiuoti į Vilnių vien tam, kad galėtum pašokti tautinius šokius? Bet man reikia. Ir šokis, ir kolektyvas mane savotiškai pakrauna. O kur dar koncertai, kelionės kartu. Tas jausmas, kai lipi į sceną – nuostabus, tuomet apie nieką negalvoji“, – pasakojo L. Bakanauskas.
Nuo mokyklos šurmulio pedagogas dažniausiai pabėga į garažą, iš kurio grįžta tepaluotais pirštais. Luko aistra – seni automobiliai, kuriuos pats restauruoja, o kartais išrieda ir į gatves. L. Bakanausko asmeninio archyvo nuotrauka
Aistra tautiniam šokiui dabar Lukas stengiasi uždegti ir savo mokinius. Pripažįsta: tai nėra taip paprasta.
Nors į kiekvieną pamoką jis ateina žinodamas, kokių šokio žingsnelių mokys vaikus, tačiau vietoje nenustygstantys pradinukai kartais labiau nori paplepėti nei šokti. Kaip pastebi Lukas, šiuolaikiniai vaikai labiau išsiblaškę, jiems sunkiau sutelkti dėmesį.
„Tėvai turi mažiau laiko bendrauti su atžalomis, tad vaikams labai reikia, kad jie būtų išklausyti, kad turėtų kam pasipasakoti apie savaitgalio nuotykius. O vyresnieji jau nori pabendrauti ir gyvenimiškomis temomis. Kolegos dažnai duoda pastabų, kad aš per artimą ryšį su vaikais palaikau. Pamato mane pradinukai koridoriuose ir ima šaukti: „Lukai“ arba pribėgę duoda „žaibą“ ar penkis. Tik mokytojų kambaryje galiu trumpam atsikvėpti tyloje. Bet kitaip nemoku“, – šypsosi L. Bakanauskas.
O nuo mokyklos šurmulio pedagogas dažniausiai pabėga į garažą, iš kurio grįžta tepaluotais pirštais.
Luko aistra – seni automobiliai, kuriuos pats ir restauruoja. Šiuo metu L. Bakanausko garaže stovi žiguliukas, senas mersas ir linkonas. Kitą kolekcijos dalį jau pardavęs, nes tiesiog nebeužtenka laiko.
„Svajojau studijuoti transporto inžineriją, nes automobiliai traukė nuo vaikystės. Dabar tai liko hobiu. Bet gal daugumą vyru traukia tas benzino kvapas“, – juokiasi jaunasis pedagogas.
Visos jo kolekcijos mašinos – techniškai tvarkingos ir važiuojančios, o įvairiomis progomis ir išriedančios į gatves.
Per Mokytojo dieną ar Paskutinio skambučio šventę savo „karietomis“ Lukas pavėžina ir kolegas.
Iki šiol L. Bakanauskas bent kartą per savaitę skuba į sostinę, kur vyksta Vilniaus „Pynimėlio“ repeticijos. L. Bakanausko asmeninio archyvo nuotrauka
Aistra seniems automobiliams Luką suvedė su panevėžiečiu Artūru Šipeliu. Šis ieškojo detalių žiguliui, bet artimesnė draugystė užsimezgė ne dėl bendros aistros senoms transporto priemonėms, o noro padėti užpultos Ukrainos žmonėms.
„Nuo pat pirmųjų karo dienų Artūras atskubėjo į pagalbą ukrainiečiams. Pakalbėjome, o gal ir aš galėčiau kuo nors prisidėti. Jau po poros dienų sulaukiau jo skambučio, ar pasiruošęs važiuoti į Ukrainą. Buvo ir baisu, daug nežinomybės, bet jeigu reikia, tai reikia. Pasiėmiau atostogų ir išvažiavau“, – pasakojo L. Bakanauskas.
Tą pirmąjį kartą, kai bendraminčiai, susibūrę į organizaciją „Šešios AM“, leidosi į kelionę, okupantų bombos buvo stipriai suniokojusios Kyjivą ir jo apylinkes.
Anot Luko, buvo išties baisu, tačiau pasiekus frontą pasitiko dar labiau sukrečiantys vaizdai ir nuolat kažkur netoliese lekiantys mirtį sėjantys okupanto sviediniai.
„Iki okupantų užimtų teritorijų buvo apie du kilometrai. Iš mašinos krauname paramą, o kažkur netoli girdėti, kaip krenta bombos. Kas kelios minutės – bum bum. Bet ten apie nieką kitą negalvoji, kaip tik padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia. Darai ir tiek. Pirmą kartą buvo išties neramu, bet stengiesi apie blogiausia negalvoti“, – pasakojo L. Bakanauskas.
Anot panevėžiečio, tokios stresinės situacijos geriausiai parodo, koks yra tikrasis žmogus.
Paprastai visi savanoriai, anot Luko, išskirtinės asmenybės. Tokių dėl visko bambančių ar nepatenkintų tarp jų nėra, o nuo pavojaus niekas neapsaugotas.
Praėjusią savaitę lietuvius pasiekė žinia, kad netoli Bachmuto raketa pataikė į automobilį, kuriuo važiavo savanoriai, kaip ir lietuviai, padedantys Ukrainai. Du iš keturių žuvo.
„Ten būdamas negalvoji, ar tau baisu, ar esi saugus. Tėvams neramu, o draugė supranta, kad mane beviltiška perkalbėti. Bet ir važiuoju palyginus retai. Šią veiklą sunku suderinti su darbu mokykloje. Labai nemalonu prašyti atostogų per mokslo metus, bet džiaugiuosi, kad mane kolektyvas palaiko. Juk ne atostogauti į šiltuosius kraštus važiuoju“, – kalbėjo šiuo metu jau Ukrainoje esantis Lukas.
Jau daugiau kaip metus Lukas važiuoja į pagalbą Ukrainos žmonėms. Šio ketvirtadienio vakarą jis ir vėl leidosi į karo draskomą šalį, kad nuvežtų kariškiams ir civiliams taip reikalingos paramos. L. Bakanausko asmeninio archyvo nuotrauka
Pasak jaunojo pedagogo, karo išvarginti ukrainiečiai stengiasi gyventi įprastą gyvenimą. Kyjive ar Lvive, atrodo, gyvenimas teka įprasta vaga – žmonės eina į darbą, veikia kavinės ir viešbučiai. Užkaukia sirenos, bet dažnas jau nebekreipia dėmesio. Nebėra ir kontrolės postų. Bet karo šmėkla visada čia pat – daugybė subombarduotų pastatų, sunaikinta infrastruktūra, išdaužyti ir subjauroti keliai. Kuo arčiau fronto, tuo daugiau apleistų ir ištuštėjusių gyvenviečių.
Vienos jų tiesiog sulygintos su žeme, kitose dar likę kai kurie pastatai ar namai, tačiau juose gyventi nesaugu.
Lukui, be galo mylinčiam gyvūnus, net širdį spaudžia matant, kad tokiuose vaiduokliais virtusiuose miesteliuose tarsi šmėklos būriais slankioja perkarę šunys ir katės.
Pasak vaikino, yra labai daug veislinių ir brangių keturkojų, tačiau karas juos atskyrė nuo kadaise juos lepinusių šeimininkų.
„Po žiemos tokių valkataujančių gyvūnų labai sumažėjo, gal tiesiog neišgyveno. Pats nuperku šunims ėdalo ir visur vežiojuosi dubenėlį. Jeigu matau, kad tuščioje gyvenvietėje esama keturkojų, visur išbarstau ėdesio. Yra tokių miestelių, kurie visiškai tušti, namai subombarduoti, infrastruktūra sunaikinta. Nebelikę nė vieno žmogaus, tik likimo valiai palikti gyvūnai“, – pasakoja L. Bakanauskas.
Tiesa, pasitaiko atvejų, kai žmonės, net ir atsidūrę karo fronte, nenori palikti savo namų. Tad ten nieko nestebina vaizdai, kai krentant bomboms žmonės dviračiais važiuoja į savo daržus ravėti lysvių.
„Atrodo, kad ir civiliai jau baigia priprasti prie karo. Visi jau pavargę, bet nepraranda vilties, o kariškiai motyvuoti ir pasiryžę savo gimtinę nuo okupanto ginti bet kokia kaina“, – teigė L. Bakanauskas.
Nuovargį Lukas sako matantis ir Lietuvoje.
Karo pradžioje lietuviai buvo tie, kurie dosniausiai tiesė pagalbos ranką ukrainiečiams. Dabar norinčiųjų aukoti vis mažėja. Jis pastebi, kad atsiranda netgi savotiškas tautiečių nepasitenkinimas ar net pyktis dėl pagalbos Ukrainai. Dėl tokių L. Bakanauskas jaučiasi išties nesmagiai. Jis džiaugiasi, kad vis dar yra daug verslų, įvairių organizacijų ar pavienių žmonių, suprantančių, kaip svarbu padėti kenčiančiai šaliai, ir pasidalinančių gerumu.
Pats Lukas nemažą dalį atlyginimo atriekia Ukrainai. Pavyzdžiui, kažkas ukrainiečiams padovanojo automobilį, bet kad jis tinkamai tarnautų, L. Bakanauskas pasirūpino pakeisti stabdžius, sutvarkyti pakabą ir kitus buvusius defektus.
Ukrainos žmonėms reikia visko – lietuviai kariškiams veža automobilių, dronų, apsauginių tinklų, apkasų žvakių, į fronto ligonines – medicinos priemonių. O civiliams labiausiai trūksta higienos priemonių, sauskelnių senyviems ligotiems žmonėms, maisto, artėjant žiemai – šiltesnių drabužių ir šildytuvų. Visą surinktą paramą lietuviai atiduoda tik pažįstamiems kariškiams ar organizacijoms, su kuriomis nuolat palaiko ryšį.
„Šįkart išvažiuojame aštuoniomis mašinomis, o grįšime tik su dviem. Darome didelį ratą – Lvivo pabėgėlių centras, Kyjivas, Borodianka, kur lietuviai padeda atstatyti sugriautą mokyklą, Charkivas, link Bachmuto ir iki pat fronto linijos. Paklausite, o kam kariškiams mašinos? Deja, vis dar pasitaiko išdavikų, tad siekiant išvengti didelių žmogiškųjų nuostolių, kariškiai gyvena mažesnėmis grupėmis, tad automobiliai – būtina susisiekimo priemonė“, – pasakoja savanoris.
Luko teigimu, tokios kelionės į Ukrainą išvargina tiek fiziškai, tiek ir emociškai – paprastai per savaitę jis su bendražygiais įveikia apie penkis tūkstančius kilometrų. Tačiau tai padeda perkainoti vertybes, kitaip susidėlioti prioritetus.
„Po tokios kelionės supranti, kaip gerai mes gyvename. Ukrainoje nerastum šeimos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų nukentėjusi nuo karo – vieni prarado mylimus žmones, kiti liko suluošinti, neteko namų. Važiuoji pro kapines – nesibaigiantys plotai, kuriuose palaidota tūkstančiai karių. Ant kiekvieno kapelio plevėsuoja Ukrainos karo vėliavos – tarsi nesibaigianti besiplaikstančių vėliavų jūra. Tad man pyktį, o kartais šypseną kelia tie, kurie nuolat dejuoja ir keikia gyvenimą dėl nereikšmingų smulkmenų ar buities menkniekių“, – sako L. Bakanauskas.
Komentarai
-
- Laima
- 17:14 2023.09.24
Rodyti visus komentarus (1)Didžiulė pagarba ir dėkingumas Lukui už pagalbą Ukrainai. Smagu, kad ir mūsų Panevėžyje yra tokių pasiaukojančių ir drąsių jaunuolių.