P. Židonio nuotr.

Iš arti. MONIKA KLIMAITĖ

Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovės ir režisierės Monikos Klimaitės kūrybinis kelias driekiasi nuo Lietuvos pajūrio iki pasaulio sostine vadinamo Niujorko.

Teatro režisūros studijos Klaipėdos universitete, vėliau – Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje Didžiojoje Britanijoje įgytas teatro praktikos magistro laipsnis, unikali stažuotė režisierių laboratorijoje Niujorke su Brodvėjaus teatro aktoriais, dabar – doktorantūros studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daugybė kūrybinių projektų Vilniuje.

Kai prieš porą metų sulaukė kvietimo atvykti dirbti į Panevėžio teatrą „Menas“, Moniką sudomino ne miestas, o pats teatras.

Visgi dabar menininkė neslepia susižavėjimo tuo, kas vyksta kultūriniame Panevėžio lauke.

„Tai yra visiškas rokenrolas“, – šypsosi M. Klimaitė.

Kalbame dar nesibaigus pirmajai naujų metų savaitei, tad natūralus klausimas: ką jums reiškia Naujieji? Ar tai simbolinė pradžia, ar tiesiog pakeistas kalendorius? Gal turite savo Naujųjų šventimo tradicijų?

Labai nesureikšminu šios datos. Aišku, artėjant metų pabaigai norisi pasidėti kokį nors tašką. Bet ne tam, kad užbaigčiau ir nubraukčiau, o priešingai – kad būtų nuo ko atsispirti ir judėti toliau. Šventimo tradicijų neturiu, bet viena, ką dažniausiai darau šią dieną, – skiriu sau tostą (šypsosi).

P. Židonio nuotr.

Tai koks per šiuos Naujuosius buvo tostas sau?

Kaip dainavo Alphaville „Forever young!“ (amžinai jaunas).

Monika, kas jums pačiai yra teatras? Kokią misiją jis atlieka šiandien?

Prigavote, pastaruoju metu mano tikėjimas teatru yra šiek tiek sudrebėjęs.

Nesakau, kad juo netikiu visai, bet vyksta gilusis skenavimas, kvestionavimas ir tiesų perrikiavimas. Galvoju, kad šiandien teatras man yra vieta dialogui ir pažinčiai. Spektaklį (tiek jo kūrimo procesą, tiek atskirą gyvenimą ir sąveikavimą su žiūrovais) suvokiu kaip tam tikrą impulsą dialogui. Dialogas, kuris kviečia susitikti, pažinti, ginčytis, suprasti, atsakyti arba dar daugiau užduoti klausimų. Dialogas, kuris vienaip ar kitaip mus išjudina iš dabarties taško ir kažkur nukreipia arba tiesiog leidžia geriau pažinti save. Tad dialogas ir pažintis – toks man šiandien teatras, tokia man atrodo jo misija.

Panevėžio teatre „Menas“ baigiantis metams buvo parodytas jūsų režisuotas spektaklis „Pykšt pokšt tratata“. Šiandienos karo Ukrainoje kontekste jis ypač aktualus, visgi pastatytas dar iki šio karo. Kas jums tapo postūmiu režisuoti šį spektaklį dar tuomet, kai niekas nesitikėjo tokių įvykių Ukrainoje?

Šio spektaklio atsiradimo istorija gana ilga ir daugiasluoksnė. Man atrodo, kad su spektaklio choreografe Pheadra Soutou pradėjome ją vystyti dar 2018–2019 m. O tais metais išgyvenau didelę grėsmės nuojautą. Atsimenu, tais metais visi mano kūrybiniai pasirinkimai, medžiagos sukosi tik apie tai, kad kažkas įvyks ar kažkas turi įvykti, nes atrodė, kad yra pasiektas bendras pasaulio dugnas moralės, vertybių ir kultūros kontekste.

Tais metais Liepojos dramos teatre kaip tik pastatėme spektaklį ,,Tamsioji mėnulio pusė“, kuris tiesiogiai kalbėjo apie tuo metu distopinį trečiąjį pasaulinį karą Europoje, kuris neturi nei aiškios strategijos, nei aiškių tikslų ar juo labiau prasmės, tai veikiau atskirų individų karas prieš vienas kitą, bandant įrodyti savo tiesą, savo legitimumą ir galią. Taigi, kažkoks debesis tikrai sukiojosi jau tuo metu.

Taip pat didelę įtaką kalbėti karo tema padarė ir 2018 m. turėta patirtis – dalyvavimas pasaulinėje režisierių laboratorijoje Beirute, Libane. Čia pirmą kartą realiai susidūriau su Sirijoje vykstančio karo pasekmėmis – milijonais pabėgėlių, kurie tiesiog gyveno Beiruto gatvėse.

Vėliau skaitydama ir klausydama ne vieną interviu su karo pabėgėliais, gyvenančiais milijoninėse pabėgėlių stovyklose, atradau sau atsakymą, kodėl noriu kalbėti šia tema.

Vienoje dokumentikoje pasakyta mintis, jog dauguma stovyklose augančių vaikų gyvena patirdami didelį neteisybės jausmą ir iš jo kylantį norą – keršyti, kovoti, atsiimti.

Mintis, kad karas išties nėra momentinis, vykstantis tik ,,čia ir dabar“, o galima sakyti, nuolatinis vyksmas, gal su pauzėmis, su atokvėpiais, bet niekada nesibaigiantis, ir buvo tas kertinis taškas. Tad ir norėjosi kalbėti apie tai, kad vienos kartos kova yra kitos kartos trauma. Ir ši trauma, jei neįveikiama, neišgyvenama, greičiausiai ilgainiui išvirsta į kovą.

Kadangi nesinorėjo tiesiog polemizuoti arba spekuliuoti šios temos kontekste, buvo aišku, kad reikia kalbėti apie jau praėjusį ir mus visus, vienus tiesiogiai, kitus – per kartas, palietusią traumą – Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes – tremtį.

Spektaklio dramaturgiją sudaro visos mūsų kūrybinės komandos senelių, artimųjų pasakojimai, atsiminimai, dienoraščio įrašai apie tiesioginę jų patirtį išgyvenant karo grėsmę ir jo pasekmes.

Atrodė, kad per jų istorijas ir patirtis analizuojame ir save, geriau suprantame ir labiau imame pažinti savo baimes, kompleksus ar net tam tikrus stereotipus.

P. Židonio nuotr.

Kaip jus, ir kaip kūrėją, ir kaip asmenybę, palietė šių dienų karas? Ar esate svarsčiusi, kaip elgtumėtės, jei Ukrainos scenarijus pasikartotų Lietuvoje?

Manau, kad mane, kaip ir daugelį kitų žmonių, Ukrainoje prasidėjęs karas palietė labai panašiai. Ištiko tam tikras beprasmybės jausmas, ypač galvojant apie savo, kaip kūrėjos, vietą ir funkciją. Buvo daug jausmų ir emocijų susimaišę – neviltis, pyktis, liūdesys ir pan.

Bandžiau ir dabar bandau padėti ir prisidėti kaip ir kuo galiu, palaikydama Ukrainą.

O jei karo ribos prasiplėstų – žinau tik tai, kad veikčiau, bandyčiau padėti, prisidėti ir būti kaip įmanoma labiau naudinga. Šią akimirką manau, kad tai tikrai nebūtų spektaklių kūrimas, greičiau labai buitinė, materiali, fizinė, tiesioginė pagalba.

Kokius kriterijus taikote rinkdamasi kūrinius pastatymams?

Renkuosi tik tai, kuo pati tikiu šimtu ir daugiau procentų. Kūrinys turi būti aktualus, reikalingas, provokuojantis, skatinantis DIALOGĄ ir pažinimą, galbūt nepatogus ir dėl to dar reikalingesnis.

O kas jus atvedė į teatrą? Koks buvo jūsų kelias iki profesionalios scenos? Kas darė didžiausią įtaką formuojantis jūsų asmenybei?

Kelias iki profesionaliosios scenos, sakyčiau, buvo labai kryptingas. Pirmoji mano ,,teatrinė“ patirtis buvo savarankiški bandymai. Tuo metu gyvenome daugiabutyje, man buvo šešeri, sukviečiau name gyvenančius vaikus ir sukūriau teatro trupę ,,Laiptinės teatras“.

Turėjome gal kokius du ar tris pasirodymus. Kažkur yra nuotrauka, kurioje matosi, kaip visi to namo gyventojai sėdi garbingai ant laiptų ir žiūri į laiptinės aikštelėje vykstantį ,,spektaklį“.

O vėliau viskas klostėsi labai nuosekliai. Pradėjus lankyti mokyklą atsirado rimtesni teatriniai išbandymai – dramos būreliai. Kol gyvenome Baisogaloje, būrelis vyko mokykloje, vėliau, persikėlus į Šiaulius, atradau vaikų ir jaunimo mėgėjų teatro kolektyvą ,,Kompanija Šauni“ (vad. Dalia ir Virginijus Dargiai). Tada sekė studijos – teatro režisūros bakalauras Klaipėdos universitete, Menų fakultete, ERASMUS metų studijos Plymuto universitete Didžiojoje Britanijoje ir teatro praktikos magistro laipsnis Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje, Didžiojoje Britanijoje.

O kalbant apie įtaką – nebuvau ir dabar nesu autoritetų žmogus, tad negaliu pasakyti, kad savo gyvenime turėjau kokį nors vieną ryškų lyderį.

Tačiau įtaką man, kaip asmenybei ir kaip kūrėjai, darė gausybė skirtingų dalykų ir veiklų.

Manau, kad didelis įkvėpėjas buvo siurrealizmas tiek dailėje, tiek literatūroje, fluxus judėjimas. Taip pat buvo nesvetimas ir absurdo žanras. Tikrai įkvėpė šių kūrėjų – Salvadoro Dali, Renė Magrito, F. Kafkos, H. Murakamio, Kventino Tarantino, Kim Ki-duko darbai…

Galvoju, kad prie susižavėjimo absurdu prisidėjo ir A. Žebriūno filmas ,,Riešutų duona“, kurį mačiau n kartų, kol nebeliko nė vieno pirmą kartą šį filmą matančių draugų (šypsosi).

Formavo mane supantis (mano pačios pasirinkimu) teatro pasaulis, kuris nuolat palaikė žaidimo dvasią, smalsumą, kūrybinę energiją ir tam tikrą pasaulio pažinimą.

Statydamas spektaklį režisierius perteikia savo supratimą, viziją. O ar yra kas šiame procese nepriklauso nuo režisieriaus valios? Ar sunku priimti faktą, kad ne viską įmanoma sukontroliuoti?

Tikrai taip, spektaklio kūrimo procesas, kaip ir pats spektaklis yra gyvas organizmas, todėl tikėtis, kad jį galima pilnai sukontroliuoti, būtų naivu. O tai, kaip sunku priimti faktą, kad visko sukontroliuoti neįmanoma, labai priklauso ir nuo paties/pačios režisieriaus/-ės, jo/jos supratimo apie spektaklio autorystę, apie kūrybinį procesą ir darbo metodus. Juk spektaklis priklauso ne viena režisieriui/-ei, ar ne?

Asmeniškai man labiau priimtinas kolektyvinės kūrybos modelis ir kuo toliau, tuo labiau pradedu kvestionuoti ,,režisieriaus/-ės valdovo/-ės“, ,,režisieriaus/-ės-genijaus“, kitaip tariant, režisieriaus/-ės vertikalioje hierarchijoje užimamą aukščiausią poziciją. Manau, kad būtina kvestionuoti tą „galios vienose rankose“ konceptą, kuris neretai palaiko tam tikrą despotizmo formą, patyčias, nepagarbą kūrybiniame procese.

Mano nuomone, kad daug prasmingiau būtų atsisakyti vienbalsiškumo, ,,tarnaujančio“ vieno asmens vizijai, idėjai, požiūriui ir supratimui, ir kurti sintezę iš daugybės skirtingų balsų, nuomonių, patirčių. Toks modelis, kuris įtraukia visą spektaklio kūrybinę komandą, man daug priimtinesnis.

Iš patirties žinau: kuo labiau stengiesi sukontroliuoti – tuo labiau nesiseka to padaryti. Sukontroliuoti, tikriausiai, galima tik savo stalo stalčius ar spintos turinį, o visa kita – pastovus, nesibaigiantis virsmas, atsirandantis iš sąveikos su pasauliu ar net savimi.

Panevėžyje jus pažįstame kaip teatro „Menas“ meno vadovę, tačiau jūsų kūrybos laukas gerokai platesnis. Papasakokite plačiau, kokiuose projektuose dalyvaujate?

Šiuo metu dalyvauju tarptautinėje, o tiksliau – tarpbaltinėje programoje, kuri vadinasi ,,Baltic current“. Tai pusę metų trunkanti programa – kūrybinė platforma, kurios tikslas skatinti Baltijos šalių kūrėjų bendradarbiavimą, šių šalių kultūrinio lauko pažinimą bei profesinį tobulėjimą.

Nuo rugsėjo pradėjau studijuoti doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip pat esu ,,Menų spaustuvės“ organizuojamos edukacinės platformos edukatorė, vedu kūrybines dirbtuves mokyklinio amžiaus vaikams. Teatro edukacijomis užsiimame ir su kolega aktoriumi Povilu Adomaičiu, turime kultūros paso patvirtintas kūrybines dirbtuves ,,vidinės laisvės laboratoriją“.

Ir tylomis kurpiu naujų kūrybinių pastatymų planus.

Savo laiką, idėjas ir darbą dalijate Panevėžiui ir Vilniui. Kuo Panevėžys jus sudomino, kad nusprendėte atvykti dirbti į „Meną“?

Sudomino pats teatras, ne miestas. Jei atvirai – geografinė vieta niekada nebuvo ir vis dar nėra svarbi. Daug svarbesnė vieta, kurioje gali ir nori dirbti, kurioje esi laukiamas, reikalingas.

Prie „Meno“ kolektyvo prisijungti pakvietė teatro direktorius Anupras Jucius. Kadangi turėjome bendros kūrybinės patirties iš anksčiau, tad sutapo tiek požiūris į teatrą, į vertybes ir profesionalumą. Pasirodė įdomu išbandyti save šiek tiek kitokiu amplua, norėjosi pažiūrėti į teatrą iš kitos jo pusės, išryškinti, mano nuomone, svarbiausią jo funkciją – edukuoti. Ir tai buvo įdomu – žiūrėti į teatrą kaip į kultūrinės ar net socialinės edukacijos organizaciją, kuris yra daugiau nei laisvalaikio praleidimo vieta.

Apie Panevėžį įdomiausia klausytis, kai jį vertina žmonės iš šalies – čia negyvenantys, bet turintys saitų su šiuo miestu. Taigi, kokį Panevėžį matote jūs? Kaip jį pristatytumėte čia nesilankiusiems?

Per pastaruosius metus, o tiksliau per praėjusius metus, Panevėžys iš tiesų pradėjo itin sparčiai keistis ir augti, o tai matyti labai įkvepia!

Ir dabar atrodo, kad tai miestas, kuris tik pradeda atrasti savo potencialą, pradeda įkvėpti oro ir atsiverti. Čia tikrai yra be galo daug nuostabių, unikalių kūrėjų, aktyvių žmonių, kurie, manau, neleis šiam miestui ne tik miegoti, bet net ir snūstelti.

O tai, kas vyksta kultūriniame Panevėžio lauke, – visiškas rokenrolas. Jei būtų statomas spektaklis apie jus, kokio žanro jis būtų?

Gal koks absurdiškas detektyvas. Arba siurrealistinė pasaka.