P. Židonio nuotr.

Iš arti. Elvyra PAŽEMECKAITĖ

Tėvai neišeina – jie visada lieka su savo vaikais. Panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė sako iki šiol tebejaučianti mamos nuolatinį budėjimą iš anapus. „Norėčiau mylinčiuosius mamas vien už tai apdovanoti“, – artėjant Motinos dienai duodama interviu svarstė poetė.

Jūsų poezijos knyga „Žiponėlis kielei“ yra apie mamą ir gyvenimą be mamos. Kaip kilo mintis, kad reikia tokio atminimo?

Atsisveikindami su savo motinomis, visi išgyvenam didelį stresą. Dažnam prireikia psichologo pagalbos. Motinos netektis labai skaudi visiems – pradedant pasaulio didžiaisiais ir baigiant mažutėliais.
Aš turėjau Dievo dovaną arba Dievo ištiestą ranką, kuri man davė galimybę rašyti. Visą savo ašaryną galėjau išverkti šitoje knygoje.
Kažkas yra pasakęs, kad tie, kurie rašydami patys verkia, pravirkdo ir kitus.
Knyga pasirodė praėjus porai vasarų po mamos mirties. Labai norėjau į ją pridėti daug nuotraukų. Knyga išėjo perkrauta, galėjo būti subtilesnė, bet tada man buvo viskas gerai – aš tiesiog nemačiau. Man atrodė, kad ta knyga lyg ir prisišauks mamos atminimą arčiau.
Norėjau įdėti ir mamos eilėraščių, tad knyga yra tarsi dviejų autorių. Galbūt reikėjo ir mamos pavardę nurodyti.
Nesakau, kad šita knyga kokio ypatingo meninio lygio. Šiandien gal mąstyčiau ir rašyčiau kitaip, norėčiau ją matyti aukštesnės meninės kultūros.

Sako, tėvai niekada neišeina – jie visada lieka kartu. Ar ir dabar jaučiate jos buvimą?

Visą laiką jaučiu mamos budėjimą. Anksčiau stipriau jutau jos globą, bet ji tarsi tolsta, su metais atstumas tarp mūsų didėja.
Kad ir kaip būtų, visada prieš kokį svarbų darbą, kelionę ar dėl savo sveikatos paprašau Dievo ir mamos palaimos. Abu jie man labai svarbūs – dangiškasis mūsų valdovas ir, kaip man atrodo, šalia jo įkurdinta mama.

Koks buvo jūsų ryšys ir santykiai su mama?

Aš visiškai nepanaši į mamą. Esu tėvo vaikas. Mama buvo nepaprastai tvarkinga, gabi. Jaunystėje gyveno Linkuvos miestelyje, buvo šauni siuvėja. Kai tėveliai susituokė, atvyko gyventi į Medinius.
Augom dvi dukros. Mudvi būdavom išpuoštos mamos siuviniais. Ji yra siuvusi ir sukneles jaunosioms, ir kostiumus jaunikiams – tikra auksarankė. Senose nuotraukose mūsų suknelės – tiesiog Juozo Statkevičiaus kurtos!
Mama pamatydavo kokį fasoną ir sugebėdavo tokį pasiūti.
O paskui dar baigė bitininkystės mokslus. Netgi buvo išrinkta geriausia Latvijos, Estijos ir Lietuvos bitininke.
Mane vesdavosi prie tų bičių, aš vienintelė iš vaikų jų nebijodavau. Man netgi patikdavo bitutes paglostyti, jausti, kad jos pūkuotos.
Matydavau, kaip virtuoziškai mama bites žiūri, kaip su jomis kalbasi.
Vienu metu mūsų bičių ūkyje buvo 100 avilių! Nieko nereikšdavo kam nors padovanoti ne stiklainį, o kibirą medaus.
Ir šiandien jaučiuosi didele medaus degustuotoja. Manęs bet kokiu medumi nepavaišinsi.

Sakote, esate tėčio vaikas, bet su mama esate itin panašios – abi esate kūrėjos.

O žinot, tėtis buvo veterinarijos gydytojas, bet koks bohemiškas! Jis mėgo skaityti poeziją, cituoti kitus, mažai domėjosi namais. Mama visus kampus laikė, o tėtis mažai išmanė apie ūkį. Jei aš dabar kalbėdama tankiai malu, tai čia kalba tėvas. Mama kalbėdavo lėtai, labai mandagiai, apgalvotai. Tvarkingas kiekvienas jos sakinys. Jos visi podėliai būdavo sutvarkyti, skaniausius sūrius slėgdavo, labai skanius tortus kepė. O tėvas buvo lekiantis per savo gyvulėlius, gelbėjantis visų karvytes ir kiaulytes.

Labai nemėgstu savyje tėvo, noriu būti mama. Bet jau nebepavyks.

P. Židonio nuotr.

Ar prisimenate mamą kuriančią, ar skaitydavo jums savo eilėraščius?

Mamos eilėraščiai gimė iš didelio sielvarto.
Jos labai įdomi kilmė. Mamos tolimos šaknys Anykščiuose, bet gyventi teko toli nuo Lietuvos. Turbūt kažkas iš giminės buvo prisidėję prie 1863-iųjų sukilimo ir už bausmę ištremti iš Lietuvos į Smolensko miškus. Ten teko nusikirsti medžius, pasistatyti trobas, įsikurti. Ten ir mamos tėveliai susituokė.
Bet Stalino laikais prasidėjo represijos, 1936-aisiais jos tėtį areštavo.
Jis išvežtas nežinoma kryptimi, pradangintas. Mano mama, labai išgyvendama dėl savo tėvelio netekties, būdama šešiametė ganydama gyvuliukus pradėjo rašyti labai graudžius posmus. Vaiko skausmas persikėlė į rašymą.
Lietuvoje mama atsidūrė, kai besitraukdami vokiečiai sudegino namus ir vežė į Vokietiją darbams. Bet pakeliui mama susirgo šiltine ir buvo palikta Vilniuje. Mama visus savo eilėraščius nešiojosi galvoje.
Pamenu, ji labai gražiai kalbėdavo apie savo rašymą: aš nerašau, aš apšneku.
Svarstau, kad mama man padėjo vaikiškos poezijos pagrindą. Dabar esu į ją nuėjusi – įsimylėjusi pelėdą. Dabar aš apšneku pelėdą arba pati ja pavirtusi.

O kodėl pelėda?

Puikus pelėdų fotografas Kęstutis Čepėnas kartą man padovanojo kalendorių su pelėdų nuotraukomis. Jas fotografavo ir Lietuvoje, ir Baltarusijos miškuose.
Vienoje nuotraukoje pelėda žiūri pro pušį, manydama, kad jos niekas nepastebi. Smalsauja, bet bijo pasirodyti.
Toje pelėdoje, viena akimi žvelgiančioje pro pušį, pamačiau save.
Noriu būti pasislėpusi, bet man, kaip tai pelėdai, labai svarbu viską žinoti. Taip paslapčia ir žvelgiu, galvodama, kad manęs niekas nemato, nors iš tiesų visi mato.
O neseniai sužinojau, kad Tokijuje netgi yra pelėdų kavinė. Didžiulės eilės norinčiųjų į ją patekti nusifotografuoti su pelėda.
Nakčiai darbuotojai jas parsineša namo, kitądien vėl atsineša į darbą. Pelėdų mylėtojų pasaulyje beprotiškai daug, aš – ne išimtis. Kokios jos nenusakomai gražios, kokios paslaptingos, o jų vaikai kaip kokios teatro užuolaidėlės užsiveria. Taip pradėjau rašyti poeziją vaikams, dar reikia ją suguldyti į knygelę. Turbūt iš mamos atėję tie vaikiškos poezijos rašymai.

Ar turite išsaugojusi kokią mamos relikviją?

Turiu jos gintarinę segę. Saugau ir mamos indus, išlikusius dar nuo jos jaunystės laikų.
Jie visada stovėdavo ant stalo per Kūčias, Velykas. Tie mamos namų indai man labai brangūs.
Mama labai norėjo man nupirkti žalio akmens, vadinamojo katės akies, žiedą, gal kaip atlygį, jog pasikviečiau ją gyventi į Panevėžį. Pamenu akimirką, kai mama mane nusivedė į juvelyrikos parduotuvytę Panevėžyje ir norėjo tą žiedą nupirkti. Sakiau, nereikia, man laimė, kad tu esi. Įrodžiau, kad jos buvimas šalia vertingesnis už žiedą. Nors liko nenupirktas, širdy jį nešioju iki šiol.
Aš ir dabar jį matau. Esu sukūrusi eilėraštį apie tą neįvykusį pirkinį.

Jei mama dabar būtų greta, ar būtų situacijų, kurias norėtumėte sugrąžinti?

Man buvo labai svarbus Vilniaus universitetas. Kai įstojau studijuoti, mama verkė iš džiaugsmo.
Aš neišvedžiojau mamos po universitetą, neišrodžiau jo kiemelių, nenusivedžiau, kur mes, studentai, sėdėdavom, kur pro šalį praeidavo profesoriai.
Šiandien labai norėčiau mamą ten nuvesti. Jai buvo be galo svarbu mano išsilavinimas.

Pirmoji jūsų poezijos knyga „Retušuoju gyvenimą“. Ar yra, ką savo gyvenime norėtumėte retušuoti?

Sunkus klausimas. Mano gyvenimas labai keistas. Esu laiminga, kai mano asmeninis gyvenimas nesiskiria nuo visuomeninio. Per renginius, susitikimus pamačiau labai daug šviesių žmonių, daug praturtėjau, buvau labai laiminga. O mano asmeninis gyvenimas visada ėjo kažkur šalia, tarsi nesvarbus.
Buvo svarbesnių dalykų už jį. Taip norėdavau suorganizuoti kokį renginį ne todėl, kad sublizgėčiau, pagarsėčiau, o kad galėčiau kažką atnešti, padovanoti žmonėms. Mano tėtis buvo beprotiškai dosnus, mama irgi jausdavosi laiminga kitam duodama. Mūsų namuose buvo dovanojimo, atidavimo kultas ir aš, matyt, esu to tęsėja.

P. Židonio nuotr.

O kieno kūryba jums pačiai imponuoja? Kokie jūsų skaitomiausi autoriai?

Ateina laikas, kai tenka apsispręsti, ką skaitysi. Pažįstu vieną labai šaunią skaitytoją. Ji yra profesionaliausia knygų gurmanė, mano skaitymo vedlė. Ji perka knygas – Nobelio, Bukerio, Gonkūrų premijų laureatų.
Ji net ne biblioteka naudojasi, o turi savąją. Pinigus leidžia dviem dalykams – skaitymui ir kelionėms.
Tai ji man pasako, ką privalau perskaityti.
O iš lietuvių literatūros skaitau dokumentiką – prisiminimus, laiškus. Žinomą, ką ir bekalbėti apie Kristinos Sabaliauskaitės istorinius romanus!
Mes, Lietuva, iki šios dienos nesugebam jos pripažinti. Prancūzai buvo šokiruoti, kai išvertė K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, o mes negalime jai duoti nacionalinės premijos! Sutikite – na negerai dėl to lietuviško pavydo.
Žiūriu, kitos prozininkės irgi kažką panašaus bando – tai savo šeimos visą genealogiją pakelia, tai su Lietuvos istorija kažką jungia, jos negali prisipažinti, kad K. Sabaliauskaitė neduoda ramybės. Bet jos įveiki neįmanoma – labai gabi, labai derlinga rašytoja.
Nors lietuviška proza labai stipri, bet esame poetų kraštas. Sako, tai būdinga mažosioms valstybėms.
Mažos tautos, išgyvenančios daug istorinių lūžių, duoda daug poetų.
Man artimiausia Viktorijos Daujotytės poezija. Nepaisant, kad yra labai stipri mokslininkė, ji tikra poetė.
Ji aprašo savo Žemaitiją, kilusi iš šešių vaikų šeimos, ji yra patyrusi kaimo vargą, kaimą pajutusi per savo gimines, žemę, kraštą.
V. Daujotytę labai gerbiu kaip profesorę, literatūros tyrinėtoją, bet man labai artima dėl savo beprotiškai subtilaus pamatymo. Ji tiesiog mato per sieną. Gali nieko nesakyti, bet tave jau pamatė, jau užfiksavo.
Kartą man yra taip sakiusi: Elvyra, pačią pažinojau visokią, bet tai, kad į tą savo vieną kambarėlį atsivežei iš kaimo mamą, kai ji liko viena laukuose, vienkiemyje, tavo biografijoje svarbiausia. Pagal santykius su motina mes nustatome asmenybę.
Yra daug iš Panevėžio kilusių garsių vyrų, turinčių vieną bruožą – jie visi mylėjo motinas.
Galvoju, reikėtų padaryti gražų koncertą, sukviesti tuos panevėžiečius, kurie mylėjo ir myli savo motinas, ir juos už tai apdovanoti, nesvarbu, kokios jų pareigos, kokias karjeras padarę. Nominuoti vien už meilę motinai.

Esate labai charizmatiška moteris – nuolat trykštanti energija ir naujomis idėjomis. Neįsivaizduoju, kam dar būtų galėjusi šauti mintis rengti „Literatūrines žiemas“ su poezijos skaitymais neįtikėčiausiose vietose – ant G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos stogo, avių ūkyje, traukinuke. Kaip pati manote, ar esate drąsi? Koks buvo drąsiausias jūsų sprendimas?

O žinote, ant bibliotekos stogo buvome susirinkę tą žiemą, kai Jurga Ivanauskaitė artėjo į mirtį. Ir tada ant to stogo poetai siuntė linkėjimus: Jurga, pasveik.

Ar esu drąsi? Ne. Pasakysiu, iš kur ta mano drąsa imasi. Ogi iš tos pačios pelėdos, kuri viena akimi pro pušį žiūri, galvodama, kad niekas nemato. Tokia visa ko bijanti.
Buvau kaimo vaikas ir, matyt, manyje liko ta nedrąsi vienišė. Bet juk negali nuolat gyventi su savo nedrąsa. Kai kada ją su laužtuvu perlaužiu, o tada tampu drąsi, pradedu rėkauti. Bet kad nugalėčiau savo nedrąsą, reikia laužtuvo. O visi galvoja: rėkauja Elvyra ant kiekvieno pleciaus!

Trys dalykai, be kurių Elvyra neįsivaizduoja savo gyvenimo?

Negalėčiau gyventi be vieno dalyko – jei kas iš manęs atimtų beprotiškas idėjas.
Manyje visą laiką tokia rusena. Ir kuo ji beprotiškesnė, kuo sunkiau bus padaryti, tuo labiau man neduoda ramybės.
Numirčiau, jei kas iš mano smegeninės išluptų tas beprotiškas idėjas. Aš jų visada turiu. Kai kurios jau nuėjusios į nerealizuotų idėjų kapinaites.
Visada prašau: Dieve, atsiųsk kokį beprotišką sumanymą. Būtų gerai, jei jis realizuotųsi, bet jau vien tai, kad tokį atsiunti, reiškia, kad man viskas gerai.