G. Kartano nuotr.

Iš arti. Birutė KRONIENĖ

Iš arti. Birutė KRONIENĖ

„Metų bibliotekininko“ apdovanojimą pelniusią šešerius metus Velžio bibliotekoje dirbančią Birutę Kronienę suima juokas išgirdus, esą toks darbas tarp knygų labai ramus.

Šiandienos biblioteka nėra tik knygų namai. Pasak Birutės, internetas ir technologijos tikrai ne konkurentai bibliotekoms – jos, kaip ir popierinės knygos, yra ir bus reikalingos.

Nemažai metų išdirbusi žiniasklaidoje, iš jos pasukote į biblioteką. Ar bibliotekininkės darbas ir yra toks, kokį įsivaizdavote? Kas jus „veža“ šitame darbe?

Žiniasklaidoje dirbau 17 metų, dukart buvo metų pertraukos, kai gimė dukros. Prieš ateidama į „Sekundės“ redakciją, metus dirbau pradinių klasių mokytoja tuometėje Velžio vidurinėje mokykloje.

Žinoma, kad iš žiniasklaidos pasukdama į biblioteką daug ką įsivaizdavau kitaip, nors manau, kad daugelį darbų, kurių neteko išbandyti, įsivaizduojame klaidingai.

Dirbant korespondente dažnokai tekdavo apsilankyti bibliotekose, ypač man gražūs būdavo viešosios bibliotekos renginiai.

Manau, jog tuomet tikriausiai buvau pasiilgusi ramybės, nes atrodydavo, kad bibliotekoje dienas galima leisti labai romantiškai ir ramiai.

Dabar juokas ima, kai kas nors pasako, jog bibliotekoje darbas ramus: pas mus ne tik nemažai žmonių, bet ir nuolat zuja vaikai, galvoje be paliovos verda mintys, ką padaryti ir kaip padaryti, kad būtų įdomu ir man, ir lankytojams.

Kai jau sugalvoju, ką ir kaip, dar reikia sugalvoti, iš kokių lėšų tą daryti. Tad kokia čia gali būti ramybė?

Kita vertus, toks tempas labiausiai ir „veža“.

Dar labai patinka, kad bibliotekoje gali organizuoti pačią įvairiausią veiklą, visiškai nereikia savęs riboti: nuo susitikimų su įdomiais žmonėmis iki augintinių fotosesijų, protmūšių, degustacijų, rankdarbių dirbtuvėlių, dėlionių dėliojimų.

Vis dėlto geriausia mūsų darbe yra galimybė jaustis reikalingam ir patirti tai kasdien.

Puoselėjame iliuziją, kad internete galime rasti viską: į paieškos laukelį įvedus reikšminį žodį atsiveria visas pasaulis. Ar šiais laikais, kai turime internetą, elektronines knygas, biblioteka vis dar tokia pati aktuali kaip prieš kelis dešimtmečius?

Žinoma, informacijos paieškos prasme bibliotekos svarba tikrai pasikeitė.

Internete išties randame viską, išskyrus žmogiškąjį bendravimą.

Esu įsitikinusi, kad technologijos niekada visiškai nepakeis popierinės knygos. Turime galimybių skaityti naudodami elektronines skaitykles, bet nesu girdėjusi, kad kam nors tai būtų maloniau, nei vartyti popierinę knygą.

Manau, kad internetas – iš reikalo, visi juo naudojamės, o apsilankymas bibliotekoje sujungia daugiau patirčių.

Matau, kad žygis į biblioteką kai kuriems mano skaitytojams yra svarbiausias dienos įvykis, nors internetą jie namuose turi.

Štai nutarėm susirinkti advento vainikų pinti. Galėtume nusipinti pažiūrėjusios jutube, bet tuomet nepatirsime buvimo kartu jausmo.

Arba štai viena skaitytoja išsakė norą susirinkti į kalėdinių receptų pasidalijimo vakarėlį. O receptų – tikrai pilnas internetas.

Todėl ir sakau, kad biblioteka su niekuo nekonkuruoja – nei su internetu, nei juo labiau su televizorium – ji dirba savo darbus ir atlieka tas pačias funkcijas, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, tik vis papildomas naujomis technologijomis.

Ką karantino laikotarpis, kai bibliotekoms teko užverti duris, joms atnešė – nuostolių ar pamokų?

Žinoma, pirmiausia karantinas bibliotekoms atnešė nuostolių, ilgo tuščio laiko tarpsnį, tačiau kaip ir visos blogos patirtys, taip ir ši turėjo šviesiąją pusę.

Prisiminėme, kokie esame reikalingi.

Ir žmonės pajuto, kad be galimybės lankytis bibliotekoje kasdienybė gerokai nykesnė.

Normaliu metu nebuvau gavusi tokių prašančių žinučių, kad „jei neduosi knygos, išeisiu iš proto“. Visaip sprendėme: ir į dėžes prie durų knygas dėjom, ir pro langus padavinėjom.

Atsirado ir vadinamoji virtuali bibliotekos veikla: parodos, knygų pristatymai, viktorinos. Tuo metu tai buvo tikras išsigelbėjimas, bet kad tas virtualumas užsiliko ir pandemijai pasibaigus, man labai nepatinka.

Ar sutinkate su populiaria nuomone, kad šiais laikais žmonės mažiau skaito?

Kad mažiau skaito vaikai, nei skaitėme mes, tikra tiesa, tačiau dėl suaugusių žmonių nesiimčiau spręsti.

Dabar mano aplinkoje labai daug skaitančių žmonių, o kai augau, aplinkiniai suaugusieji dirbo labai daug, taupė automobiliams ir dar velniai žino kam, todėl nepamenu, kad būtų labai skaitę knygas.

Turbūt bibliotekininkės net nereikia klausti, ką renkasi – knygą ar filmą? O vis dėlto – kam teikiate pirmenybę?

Pažiūrėti filmą visada yra malonumas, bet pirmenybę teikiu knygai.

Gal todėl, kad paėmus knygą greičiau įsigyveni. Nors ir pusvalandį laisvą turi, gali bent kiek paskaityti, o filmui reikia skirti daugiau laiko, jei neturi modernios televizijos, reikia derintis prie programos.

Ilgi žiemos vakarai – puikus metas knygai. Ką rekomenduotumėte paskaityti?

Per šešerius metus bibliotekoje supratau, kad toks dalykas, kaip „gera knyga“, išvis neegzistuoja, nes kas labai patinka man, kitam gali pasirodyti niekalas.

Žmonės dabar drąsūs – taip ir pasako: „Kokią čia nesąmonę man davei?“

Šitą pamoką išmokau skausmingai, kai dvejus metus vienai moteriai siūliau knygas pagal savo supratimą, nes ji mokyta, geras pareigas ėjus, o ji man vis nepatenkinta jas atnešdavo. Ir vis dėmesio neverta knyga būdavo.

Tik dėl etinių sumetimų nesakysiu, kokią knygą jai padaviau jau apimta nevilties – patį saldžiausią meilės romaną.

Ir ką jūs galvojat – ateina ji spindinčiom akim pagaliau perskaičiusi gerą knygą apie tikrą gyvenimą. Todėl ir sakau, kad bibliotekininkui labai svarbu atsisakyti stereotipinio žmonių vertinimo ir turėti empatijos jausmą, nes tenka ir pajusti, ką žmogui pasiūlyti.

Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti Larso Myttingo „Seserų varpus“ ir antrą šios trilogijos dalį „Heknių audinys“, labai laukiu trečios dalies.

Mėgstantiems narstyti šeimos santykius siūlau C. Lombardo „Mūsų smagiausios dienos“, nepatenkintiems savo gyvenimu – gydančią Matto Haigo „Vidurnakčio biblioteką“.

Norite puotos sielai – tam yra Aldonos Ruseckaitės knygos, ypač „Šešėlis JMM“ apie Maironio gyvenimą.

Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“ – būtinai, man tai knygų knyga.

Jodi Picoult ir Kristin Hannah knygas esu perskaičiusi visas, išleistas lietuviškai, ir rekomenduoju visas be išimties.

Mano naujausias atradimas – R. Dugoni „Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas“. Labai geras stilius, lengvai skaitoma, bet dovanojo daug emocijų.

Pasak „Metų bibliotekininkės“ B. Kronienės, žygis į biblioteką kai kuriems jos skaitytojams yra svarbiausias dienos įvykis, nors namuose jie turi internetą. G. Kartano nuotr.

Kaip prisipratinote knygą? Gal skaitydavote su tėvais? Kas buvo tas žmogus, parodęs, kaip įdomu gyventi su knygomis?

Kai su broliu buvom maži, knygas mums skaitydavo mama. Buvo etapas, kai paaugę su broliu paskaitydavom vienas kitam, bet kad buvome labai skaitanti šeima, tikrai ne.

Tėvas turėjo tūkstantį darbų ir dar medžioklę, mama irgi daug dirbdavo, laisvalaikiu jos pomėgis buvo nėrimas, knygą mamos rankose matydavom rečiau.

Labai daug, neįtikėtinai daug ir vyresniems skirtų knygų, skaitydavo mano geriausia draugė Auksė (beje, „Sekundės“ laikraščio korektorė).

Niekada jai nesu to sakiusi, bet pradėjau jausti, kad ji žino tokių dalykų, apie kokius aš nieko nenutuokiu.

Tad bandžiau sekti jos pavyzdžiu ir skaityti. Būdavo, kokia septintokė skaitau O. de Balzaką ir nieko nesuprantu, mintys laukuose klajoja. Nelabai kas išėjo iš to intensyvaus skaitymo: „pervariau“ ir E. M. Remarką, ir E. Hemingvėjų, ir dar daugybę, bet visiškai nieko neprisimenu.

Dabar suprantu, kaip svarbu, kad būtų, kas pataria, kokios knygos tinkamos pagal amžių.

Labiausiai liūdna, kad išgąsdinam vaikus su programinėm knygom. „Išvargsta“ vaikas šiaip taip tas privalomas knygas ir jam atrodo, kad knygų pasaulis toks ir tėra – varginantis ir neįdomus.

Jei šalia nėra žmogaus, kuris padėtų prisijaukinti knygą, jis ir auga pasmerkęs savo širdį skursti be knygos.

O kokioje aplinkoje pati augote? Kokius lūkesčius, susijusius su dukra, puoselėjo tėvai, o kokią pati matėte savo ateitį?

Augau geroje šeimoje, buvome viskuo aprūpinti, bet tėvai buvo labai užimti darbuose, laikė gyvulių, turėjo daržus.

Gal tais laikais buvo įprasta, kad ir vaikai buvome labiau kritikuojami, nei pagiriami.

Augome Velžyje, taigi ir Nevėžyje mirkome, ir žiemą slidėmis slidinėjom, sniego karus žaisdavom. Tikrai nebuvau užsidaręs, prie knygų sėdintis vaikas – greičiau priešingai, mokslams tekdavo palaukti.

Norą viskuo domėtis, lankytis renginiuose suformavo mama, pati labai mėgusi teatrą, kiną, parodas ir surasdavusi laiko mus ten nuvesti.

Labai didelės patirties gavau iš močiutės, išskirtinai šviesios asmenybės, neprilygstamos pasakotojos ir turėjusios unikalią atmintį.

Svajojau būti pradinių klasių mokytoja ir niekuo daugiau, net žinojau, kurioje klasėje dirbsiu Velžio vidurinėje – toje pačioje, kurioje mokiausi pati.

Tėvai norėjo vieno – kad abu su broliu baigtume mokslus.

Vyresnėse klasėse labai patiko istorija, nes turėjome labai gerą mokytoją Petrą Leikauską, dabartinį „Šviesos“ ugdymo centro direktorių.

O lietuvių kalbos ir literatūros pamokos buvo malonus poilsis.

Viskas pasisuko taip, kad išsigandau pradinių klasių studijų, nes nemokėjau piešti nei dainuoti. Išvažiavau į Vilniaus pedagoginį universitetą stoti į istoriją, bet įstojau į lietuvių kalbą, nes ten stojo draugė, o man buvo labai smagu, kad pusę, turinčių geriausius pažymius, stojančiųjų tais metais priėmė be stojamųjų.

Įstojau be egzaminų, pasidžiaugiau per vasarą ir jau pirmą paskaitų dieną supratau, kad nieko iš to nebus. Nepatiko nei studijos, nei dėstytojai, o Vilnius išvis atrodė baisiausia pasaulio vieta.

Pirmo kurso pabaigoje, neapsikentę mano nesibaigiančio raudojimo, o tikriausiai ir manęs pagailėję, tėvai liepė važiuoti namo. Tuomet jau be ašarų baigiau pradinio mokymo pedagogiką Panevėžio konservatorijoje, o pradėjusi dirbti bibliotekoje – informacijos valdymo studijas Šiaulių kolegijoje. Niekada nenorėjau išvažiuoti iš Velžio ir nemaniau, kad privalau norėti. Žmonės gyvena visur ir visur tas gyvenimas gali būti puikus, nelygu kam ko reikia. Manau, jog kalbos, kad gyvenimas Vilniuje geresnis negu kitur, tėra tuščių girnų malimas ir nevertos diskusijos.

Jūs – aktyvi bibliotekininkė, vyras Saulius Kronis – tautodailininkas kalvis, apdovanotas „Aukso vainiku“, dargi su dukromis groja orkestre „Sklepučini“. Kaip visame tame lėkime surandate laiko vienas kitam? Kur yra jūsų laimingos šeimos paslaptis?

Man kaip tik atrodo, kad mes per daug sulipę. Manau, jog didžiausias dalykas, ką žmogus gali duoti kitam – galimybę būti savimi: jaustis, atrodyti, nerimauti, kalbėti ir nusikalbėti.

Mums pavyko išsiugdyti panašias vertybes, nors diskusijų, ir dar oi kokių aštrių, mūsų namuose būna tikrai labai daug.

Gal vis dėlto tiesa, kad kai kurios poros yra sielos draugai ir mums tiesiog pasisekė.

O paslaptis kiekvienos šeimos kita, tad niekam kitam jos nepritaikysi.

O namuose jūsų šeima dažniau muzikuoja ar skaito?

Kad nei muzikuoja, nei skaito. Dūdomis groja repeticijose orkestre, Saulius kartais gitara paskambina, bet tikrai ne kasdien. O kad visi susėdę skaitytume, tokio vaizdo išvis nėra buvę. Kai dukros augo, joms skaitydavom labai daug, tad labai tikiuosi, kad meilė knygoms kada nors ateis ir į jų pasaulį.

Birute, išduokite, ko apie jus dar nežinom – kokį turite hobį be knygų?

Labiausiai mėgstu plepėti ir pasakyti tai, ko galbūt nereikėtų. Labai patinka tyrinėti Lietuvą. Dabar tiek įdomybių vyksta, kad ir iš kailio išsinėręs negali visko pamatyt ir aplankyt.

Jeigu žiemos vidury sugalvojam nuvažiuot pažiūrėt, kaip laikosi mūsų mylimas ežeras, dukros pajuokauja, kad tėvų nepasirinksi, bet prie mūsų nesąmonių jos jau pripratusios.

Labai mėgstam dviračių žygius: pajūrį, Neringą išmaišėm, Gražutės žiedą, Birštono, Anykščių apylinkes, aplink Platelių ežerą mynėm.

Labai mėgstu pirties šeštadienius ir cepelinų sekmadienius.

Pastaraisiais metais patekom į „Auksinio proto“ gyvus žaidimus. Nei tas mūsų protas auksinis, bet koks „draivas“ su gera kompanija, koks azartas pagauna! Man labai patinka tautodailės parodos, labai prasmingas laikas tautodailininkų kompanijoje, lankytis jų dirbtuvėse.

Ir paskutinis klausimas toks iš fantazijos srities. Jei pasitaikytų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, filmo, muzikos ar kito kūrinio veikėją, kas būtumėt ir kodėl?

Yra labai daug knygų herojų, kuriais žaviuosi, bet būti jais niekada nekilo noras. Nebent nepraleisčiau progos pabūti pagrindine Irmgardos Koin knygos „Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti“ veikėja.

Ta mergaitė net vardo neturi. Būtų neblogai kai kuriems suaugusiesiems priminti, kaip greitai jie tapo kvailokais nesusipratėliais, savo nuomonę vengiančiais pasakyti bailiais, abejingais, vaikų nesuprantančiais mokytojais ar ribotais valdininkais.

Nes kas gi atsitiks, jeigu kvailai ką pašnekėsi ar susivėlęs atrodysi nuotraukoje?

Ogi visiškai nieko.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga Kontrimavičiūtė

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų