Asta Sarapienė. G. Kartano nuotr.

IŠ ARTI. Asta SARAPIENĖ

Knygų namų – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos komunikacijos specialistė Asta Sarapienė, rinkdamasi knygą ar pagal ją sukurtą filmą, visada pirmenybę teikia literatūros kūriniui. Didelė knygų ir filmų gerbėja pamena vos du atvejus, kai nutiko atvirkščiai.

Skaitymo virusu Asta užkrečia net ir tuos, kurie retai praveria bibliotekų ar knygynų duris. Jos perskaitytų knygų anotacijos socialiniuose tinkluose daugeliui tapo savotišku kelrodžiu begaliniame literatūros vandenyne.

Turbūt nepameluočiau tave pavadindama įdomiausia ir geriausia knygų apžvalgininke Panevėžyje. Ir pati įdėmiai seku tavąsias rekomendacijas feisbuke. Kaip kilo mintis perskaitytų knygų įvertinimu pasidalyti ir su plačiąja socialinio tinklo auditorija? Ar dabar nesijauti įsipareigojusi pristatyti perskaitytą knygą?

Ačiū už komplimentus. Pati apie save taip gerai negalvoju – tiesiog skaitau ir dalinuosi. O dalintis – juk vienas gražiausių dalykų gyvenime.
Paskyrą „Facebook“ socialiniame tinkle susikūriau vos prieš kelerius metus. „Instagrame“ ir „Goodreads“ (pastarajame – keliskart paraginta tokios pat skaitančios pažįstamos Daivos) tik šiemet. Taigi ši mano veikla dar tik įsibėgėja. Visgi jau iškart žinojau: pasyvi stebėtoja nebūsiu. Buvau įsitikinusi, kad kursiu savo turinį. Labiausiai mane dominantys dalykai – literatūra, kinas ir muzika. Tad natūralu, kad visa tai nutekėjo į socialinius tinklus.
Kai pradedi kelti savo atsiliepimus, matai reakcijas, argumentus ir kontrargumentus, pradedi jaustis įsipareigojusi. Tiesa, vis tenka save stabdyti, priminti, kad nieko neprivalau. Nesu įsipareigojusi rašyti tam tikru intervalu, tai nėra pagrindinė mano veikla. Vis reikia priminti, kad neturiu sau leisti išsisemti, išsekti. Nes tai pirmiausia yra malonumas. O kai pačiai malonu ir gera rašyti, gali būti malonu ir gera skaityti kitam.

Ką mieliau renkiesi – knygą ar filmą?

Tai priklauso nuo būsenos, aplinkybių – ko norisi konkrečiu metu, kas nauja ir įdomaus kino, literatūros pasaulyje. Pagaliau kas vyksta žmonių pasaulyje. Todėl būna kino periodas, būna knygų. Dabar pastarasis.
O jeigu klausimas – knyga ar ekranizacija, atsakymas vienareikšmis – knyga. Čia visko tiesiog daugiau. Man pasitaikė vos keli atvejai, kai buvo atvirkščiai. Galėčiau paminėti bent du. „Anglas ligonis“, kai neabejotinai stipresnis filmas, ir „Pačinko“ – serialo kūrėjai atskleidė naujų spalvų, akcentų, emocijų, puikiai sužaidė vizualumo korta.

Kaip manai, ar skaitmeninės knygos – rimtos konkurentės spausdintoms? Kuris formatas tau pačiai priimtinesnis?

Su visu pasauliu kaitą išgyvena ir literatūra. Žmogui vis daugiau laiko praleidžiant virtualioje erdvėje, skaitmeninės knygos ima rimtai konkuruoti su popierinėmis. Suprantama. Juk, sakykim, savaitei važiuodamas atostogauti gali į lagaminą susikrauti kelias knygas, o gali tik skaityklę, kurioje jų bus kur kas daugiau. Atitinkamai – ir didesnė jų pasirinkimo laisvė.
Tiesa, Lietuvoje bent kol kas ši konkurencija, manyčiau, ne taip juntama.
Visgi esu įsitikinusi (o gal viliuosi): visada bus žmonių, kurie norės būtent popierinio leidinio, naujos knygos kvapo ir verčiamo puslapio šnaresio. Asmeniškai man tai patraukliau ir priimtiniau.

Turbūt visi esame patyrę tą jausmą, kai baigus skaityti didelį įspūdį padariusią knygą, sunku pradėti naują baiminantis nusivylimo. Kaip tu atsirenki, ką skaityti? Į ką atkreipi dėmesį – leidyklą, autorių, rekomendacijas, knygos pelnytus įvertinimus?

Taip, būna, kad baigusi skaityti didelį įspūdį padariusią knygą kurį laiką į rankas negaliu paimti naujos. Tačiau ne todėl, kad bijau nusivilti kitu kūriniu. Tiesiog dar nebūnu atsisveikinusi, išėjusi iš buvusiojo.
Man patinka kaitalioti žanrus, autorius. Nuo klasikos iki šiuolaikinės literatūros, nuo psichologinio romano iki distopijos, mokslinės fantastikos. Nuo paauglių literatūros iki meilės romanų. Esu skaičiusi ir Henrį Džeimsą, Šarlotę Brontė, Tomą Vulfą, Hermaną Hesę, Erichą Mariją Remarką, Ernestą Hemingvėjų ir „Harį Poterį“, „Saulėlydžio“ sagą, „Bado žaidynes“ (beje, anksčiau net už savo vaikus), „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Bridžertonų seriją. Man tiesiog patinka domėtis ir žinoti, kur link eina literatūra. Kas populiaru, kelia šurmulį, diskusijas ir skaitoma dabar.
Renkantis knygas įtakos turi nemažai dalykų. Vėlgi būsena, nuotaika, skonis, kurį, žinoma, turime kiekvienas. Rimtas keičia lengvesnės. Kaip kad dabar – vasarą, kai tiesiog norisi gerų emocijų.
Žinoma, lankausi įvairiose svetainėse, stebiu, kokios pasirodys, skaitau anotacijas. Priklausau kelioms „Facebook“ skaitytojų grupėms, kur dalijamasi įspūdžiais apie perskaitytas knygas. Domiuosi draugų, pažįstamų rekomendacijomis, atsiliepimais „Goodreads“ platformoje, knygas skaitančiais viešosios nuomonės formuotojais, leidyklų naujienomis, klausausi tinklalaidžių. Tada vėlgi atranka – labiau pasitiki panašų skonį turinčiais žmonėmis. Žinoma, svarbu ir kūrinio įvertinimai, apdovanojimai.

Kokia knyga tau padarė didžiausią įspūdį? Ar patikusią skaitai dar kartą, ar vis dėlto manai, jog gyvenimas per trumpas gaišti laiką jau išgyventoms istorijoms?

Labai sunkus klausimas. Turbūt galėčiau įvardyti nebent šiemet labiausiai patikusias. Tai Oksanos Zabuzhko „Užmirštų „sekretų“ muziejus“, Nino Haratišvili „Aštuntas gyvenimas“, Narinė Abgaryan „Simonas“, Žano Polio Didjėloreno „Skaitovas 6.27 val.“, Karsten Hen „Knygų dalintojas“, Danielio Kejeso „Gėlės Aldžernonui“.
Turbūt pakaktų vienos rankos pirštų suskaičiuoti knygoms, kurias esu skaičiusi ne vieną kartą. Ir ne todėl, kad gyvenimas per trumpas gaišti jau išgyventoms istorijoms. Paprasčiausia baimė. Visgi bėga metai, keitiesi pats, keičiasi poreikiai, skonis. Tai, kas patiko vakar, toli gražu nereiškia, kad patiks šiandien. Todėl tiesiog norisi toliau nešiotis jausmą, kad kažkada perskaityta knyga buvo iš tiesų nepakartojama. O jeigu kada tos drąsos ar avantiūrizmo visgi atsiras, norėčiau darsyk pasinerti į Žilbero Sinujės romaną „Dienos ir naktys“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Alesandro Bariko „Jūrą vandenyną“, Majgul Akselson „Balandžio raganą“.

Asta Sarapienė. G. Kartano nuotr.

Kas suformavo tavo tokį artimą santykį su knygomis?

Knygas mėgo amžinatilsį tėtis. Nežinau, kaip jis jas rinkdavosi (tiesa, sovietmečiu pasirinkimas ir taip buvo labai jau ribotas), tačiau skaitė „Drąsiųjų kelių“, „Siluetų“ serijas, Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną ir kt., vėliau – fantastinį žurnalą, kuriame dalimis spausdintas Andžejaus Šapkovskio „Raganius“.
Prisimenu nuo pat ankstaus ryto nusidriekusias eiles prie knygyno įsigyti pasaulinės literatūros bibliotekos knygų. Stovėjome ir namų biblioteką pildėme ir mes. Prisimenu Ukmergės rajone gyvenusio dėdės namus. Vienas kambarys buvo įstabus – jame pradingdavau ilgam, nes čia buvo stebuklinga siena – knygų pilnos lentynos nuo grindų iki lubų. Ne pasipuikuoti skirta – kūriniai buvo skaitomi ir (kiek pamenu, nenoriai, kas tiems laikams natūralu) skolinami.
Tad neatsimenu savęs neskaitančios. Tuo metu prieinamos knygos, suskaityta visa „Pasaulio pasakų“ serija… Jau paauglystėje susižavėjau graikų mitologija – pakerėjo Nikolajaus Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Vėliau – lietuvių filologijos studijos Vilniaus universitete. Taigi gyvenimas taip klostėsi, kad aš su knyga visada buvome ir likome šalia.

Ar turi tokių brangių (nebūtinai finansine prasme) knygų, kurių neskolintum net bičiuliams?

Turbūt nė nebesusimąstome, kad gyvename išties neblogai. Knygos nebėra draudžiamos, cenzūruojamos, perrašomos, nebėra deficitas. Kone visas galima rasti bibliotekose. Nori – skoliniesi, nori – įsigyji.
Aš savo bibliotekoje turiu labai mažai knygų. Klasika, kitos likusios nuo studijų, susijusios su įvairiais prisiminimais. Tarp jų – toji pati „Jūra vandenynas“. Kelios (beje, tikrai puikios!) dovanotos. Neperku. Ir pirmiausia todėl, kad itin mažai tokių, kurias norėtųsi pasilikti ir skaityti antrąkart. Taigi nelabai turėčiau ir ką skolinti.
Kai knygų pilnos bibliotekos, gal ir nebėra prasmės skolintis iš draugų. Nebent manai, kad per mėnesį nespėsi perskaityti. Tačiau juk bibliotekose šį terminą dažnai galima ir pratęsti.

Pabaik sakinį „Knygos yra gerai, nes…“

Suteikia daug daugiau spalvų mūsų kasdienybei. Su jomis gali nugyventi ne vieną – tūkstančius gyvenimų, aplankyti vietas, kuriose gal ir neteks pabūti. Keliauti pirmyn – į ateitį, atgal – į praeitį. Netgi vietas, kurių tiesiog nėra. Pagaliau atrasti, o galbūt geriau suprasti save ir kitus.

Ar yra knygų, kurių net ir tu nepajėgei įveikti?

Paprastai viską darau iki galo. Taip buvo ir su knygomis. Ir tik neseniai supratau – neverta nei kankintis, nei veltui švaistyti savo laiko. Keli pastarieji numesti kūriniai – Nikolo Matėjaus „Konemara“, Lidijos Sandgren „Gyvenimo raštai“, Liusindos Rilei „Septynių seserų“ serija. Be abejo, yra žmonių, kuriems jie atrodo verti dėmesio, apdovanojimų. Aš šiuo atveju žinau viena: NE MANO. Juk skonis – itin subjektyvus dalykas.

O kokio žanro knyga būtų Tavo biografija?

Kelio, augimo, tapsmo romanas. Bent jau tikiuosi. Ir, žinoma, su komiškais elementais.

Ar kada esi pagalvojusi, apie ką būtų knyga, jei imtumeisi ją rašyti?

Ne kiekvienas galime būti kosmonautu, ne kiekvienas – ir rašytoju. Nemanau turinti šį talentą, tad niekada nesu svajojusi ir apie savo knygą.

Ką šiuo metu skaitai?

Ką tik atsiverčiau Pulicerio premija apdovanotą Entonio Doerio romaną „Neregimoji šviesa“. Netrukus pasirodys to paties pavadinimo serialas, tad pirma norisi perskaityti knygą.

Ar teko panaudoti knygą ne pagal tiesioginę jos paskirtį?

Tikrai taip. Viena jų šiuo metu pasitarnauja kaip atviro lango laikiklis (juokiasi).

Asta Sarapienė. G. Kartano nuotr.

Ar darbas knygų šventovėje – bibliotekoje – yra tavo svajonių darbas?

Šiuolaikinė biblioteka pasikeitė kaip nė viena kultūros įstaiga. Ji tapo bendruomenės centru, švietėja, renginių ir parodų erdve, gausybės projektų iniciatore ir vykdytoja, istorinės atminties saugotoja. Knygų skolinimas – tik viena jos veiklų. Tačiau taip – norisi, kad ji ir liktų pagrindinė. Kitu atveju kaip paskaityti norimą knygą žmogui, kuris neišgali jos įsigyti, nesinaudoja internetu, mainų platformomis, negali pasiimti iš draugų?
Bibliotekoje, komunikacijos srityje, dirbu daugiau kaip metus. Šis darbas man labai patinka. Manau, kad vis labiau įsilieju į kolektyvą, vis geriau pažįstu čia dirbančius žmones, suvokiu platų veiklos spektrą. Tai įstaiga, kurioje turi galimybių nuolat mokytis, tobulėti. Kur tavęs klausosi ir girdi. Labai vertinu ryšį, gražius santykius su žmonėmis. O čia jie yra.
O jei pabambėti kaip kiekvienam tikram lietuviui, kaip dauguma norėčiau ir svajonių atlyginimo (šypsosi).

Jei nutiktų tokia fantastinė galimybė ir galėtum pagyventi knygos herojaus gyvenimą, kokį herojų pasirinktum ir kodėl?

Nesu apie tai susimąsčiusi. Būtų logiška norėti rožinio ir pūkuoto gyvenimo. Tačiau tikrai geros knygos ne apie tai, ar ne?

Turbūt kiekviena karta turi savitą ryšį su knygomis. Kaip manai, ar skiriasi tavo kartos ir tavo vaikų kartos santykis su knygomis? Knygynai jau ne vienerius metus kalba apie mažėjančius knygų pardavimus. Kokią matai spausdintos knygos ateitį?

Be abejo, skiriasi. Tiesiog jiems gyvenimas siūlo daugiau galimybių, todėl turi daugiau iš ko rinktis. Žinoma, tai ir daro. Rezultatas – skaito mažiau. Tačiau jaunoji karta turi savų pranašumų – jie imlesni, greičiau perkanda naująsias technologijas, laisvesni, labiau pasitiki savimi (net jeigu ne visada turi pagrindo). Mane žavi jų atvirumas, drąsa būti savimi, kalbėtis apie asmenines, psichologines problemas, kurias vyresnioji karta slėptų po devyniais užraktais.
Spausdintos knygos ateitis? Norėčiau ir viliuosi, kad jos išliks. Jeigu ne – ateityje gali atsirasti tokių sprendimų ir išradimų, kokių dabar nė įsivaizduoti negalime. Svarbu, kad išliktų rašantys, kuriantys žmonės – ne dirbtinis intelektas. O mes jau pasistengsime juos skaityti. Kad ir kokia forma.

Ar sunkiai „išeini“ iš knygos? Ar nėra taip, kad geras skaitytojas, kaip ir geras aktorius, į turinį įsijaučia taip, kad tarsi susitapatina su herojais? Ar tau taip nenutinka?

Čia, kaip ir meilei, reikia dviejų. Todėl lemiamos reikšmės turi ir knyga (rašytojas), ir skaitytojas. Abipusė branda, atsakomybė ir simpatija. Pagaliau tinkamas laikas ir vieta.
Aš pati su herojais nesitapatinu, tačiau tai netrukdo visiškai įsijausti. Taip, buvo kūrinių, po kurių ištikdavo pauzė – kurį laiką negali nė pagalvoti apie kitą. Būna ir tokį emocinį krūvį, netgi audrą sukeliančių knygų, kurių negali perskaityti vienu ypu – imi pertraukas nusiraminti. Man jos – tikras stebuklas.