Arvydo GUDO nuotr.

INTERVIU. Jonas Kuprevičius

INTERVIU. Jonas Kuprevičius

Gal tikrai tarp mūsų vaikšto don kichotai, esmeraldos, būrėjos?..

Juozo Miltinio dramos teatro scenoje – režisieriaus Jono Kuprevičiaus premjera „Camino Real“. Pagal vieną mįslingiausių Tenesio Viljamso pjesių sukurtas spektaklis didžiojoje scenoje apgyvendins dažnam žiūrovui puikiai pažįstamus istorijos bei literatūros veikėjus: Don Kichotą, Sančą Pansą, Kazanovą bei daugybę kitų.

Kodėl pjesėje veikia „svetimi“ veikėjai, kas režisierių paskatino imtis niekad anksčiau Lietuvoje nestatyto kūrinio bei kaip sekasi žengti pirmuosius režisūros žingsnius dramos teatro scenoje?

Camino Real“ – užmirštas ir neįvertintas kūrinys, kuris iki šiol ypač retai statomas. Kaip jį atradote, kas paskatino jo imtis?

Tai buvo visiškai netikėtas atradimas. Prieš dvejus metus, antrame kurse, kurso vadovas prof. Gintaras Varnas davė užduotį – sukurti eskizą pagal XX a. pirmos pusės pjesę.

Norėdamas išvengti tradicinio pasirinkimo – imtis jau daug kartų statytų pjesių – ir atrasti ką nors nauja, pradėjau skaityti į lietuvių kalbą neverstas pjeses anglų kalba.

Krūvoje knygų, kurias paskolino profesorius, radau seną, ploną iš pirmo žvilgsnio neypatingą knygutę ,,Camino Real“.

Jau pirmuosiuose puslapiuose užrašytos frazės iškart patraukė dėmesį – tai buvo mintys, kurias pats buvau galvojęs, taigi, keistai artimos, nors ir užrašytos prieš septyniasdešimt metų.

O tai, kad pjesę parašė T. Viljamsas, pasirodė tik dar įdomiau.

Savo neįprasta forma, struktūra, tam tikru fragmentiškumu tekstas iškart kvietė iššūkiui, todėl nusprendžiau pabandyti ir jau tais pačiais metais sukūriau pirmąjį eskizą, kurį pristačiau egzamine. Labai dažnas egzaminų darbas akademijoje dingsta iškart po sesijos, daugelį jų ,,palaidojame“ ir nebenorime tęsti dėl vienos ar kitos priežasties.

Šiuo atveju užsibrėžiau tikslą tą eskizą paversti spektakliu.

Arvydo GUDO nuotr.

Arvydo GUDO nuotr.

Kas šioje pjesėje jums svarbiausia? Kokios temos, o gal veikėjai traukia jūsų žvilgsnį?

Labiausiai žavi jos vitališkumas. Taip pat tai, kad ji labai įvairiapusė, rodos, puikiausiai tinkama mano mėgstamam teatrui – apimanti ir tragedijos, ir komedijos žanrus, supinanti mirtį su juoku, žaismę ir rimtį. Net keista, kad pirmieji jos pastatymai, autoriui dar būnant gyvam, nebuvo pripažinti… O jei atsakyčiau, kokios temos ar veikėjai traukia mano žvilgsnį, ką nors išskirčiau iš kitų, o to nenorėčiau daryti, nes pjesė ir yra ypatinga dėl savo įvairovės.

Kodėl, jūsų manymu, ši pjesė, kai buvo parašyta, sulaukė fiasko? Ar šiandien ji labiau aktuali?

Nemačiau jos pastatymų įrašų, bet žinau, kad to meto JAV režisieriai interpretavo labai realistiškai, nesuteikdami spektakliui platesnės režisūrinės raiškos, visiškai neatsižvelgdami į paties autoriaus nuorodą, jog tai – Don Kichoto sapnas, o ne realybė.

Pats autorius tai pripažino viename iš savo komentarų po pirmųjų premjerų.

O dėl sapno ir interpretacijos – vis dar manau, kad geriausia ją ne inscenizuotų, bet ekranizuotų Federikas Felinis, jei būtų gyvas…

Dėl aktualumo šiandien: pjesė išliks aktuali tol, kol kam nors dar rūpės būties klausimai, nes egzistencializmas čia palikęs aiškų pėdsaką.

Arvydo GUDO nuotr.

Arvydo GUDO nuotr.

Šioje pjesėje veikia istorinės asmenybės, visiems gerai pažįstami literatūriniai veikėjai. Kaip manote, kodėl T. Viljamsas pasirinko vaizduoti tokius veikėjus, kaip Don Kichotas, Kazanova, Esmeralda, o ne kurti savus? Kokių prasmių tai suteikia šiam tekstui?

Įtariu, kad visų pirma autorius pats mėgo tuos veikėjus, todėl norėjo juos interpretuoti savoje kūryboje ir parodyti tokius, kokius įsivaizdavo. Beje, visi jie vaizduojami jau pasibaigus originalioms istorijoms, taigi, tai tampa savotišku pasakojimų tęsiniu – toks vaizduotės žaismas. Tai, ką visi veikėjai atsineša iš praėjusio laiko, dažniausiai pasirodo kaip visiškai pakitę, nebeaktualu, niekam neįdomu, jie patys dabartinėje visuomenėje yra labiau užmirštos legendos nei tie, vis dar linksniuojami kultūriniuose kontekstuose (išskyrus Don Kichotą), personažai.

Čia prisimenu ir visus tuos senuosius aktorius, apie kuriuos tik išgirstame teatro istorijos paskaitose – kadaise buvę garsūs, dabar jie tik praeities šešėliai.

Tai nutiks daugeliui – visi tapsime tik pavardėmis ant antkapio, todėl įdomu pabandyti prikelti šiuos mirusiuosius scenoje.

Beje, pjesę galima interpretuoti kaip alegorinį kūrinį, todėl kiekvienas veikėjas nešasi su savimi ir savą liniją, idėją.

Autorius rašė, kad norėjo pavaizduoti pasaulį, kuriame gyvena, todėl iš to kyla pamąstymai – gal tikrai tarp mūsų vaikšto don kichotai, esmeraldos, būrėjos… tik imk ir rinkis savą vaidmenį.

Ieva Brikė, Vytautas Kupšys, Jolita Skukauskaitė, Albinas Kėleris. Arvydo GUDO nuotr.

Ieva Brikė, Vytautas Kupšys, Jolita Skukauskaitė, Albinas Kėleris. Arvydo GUDO nuotr.

Tai antrasis jūsų darbas profesionalioje scenoje, pirmasis – didžiojoje. Kaip jaučiatės kurdamas pirmą tokios apimties darbą?

Neslėpsiu – pirmiausia teko nugalėti baimę ir susitarti su saviverte. Ta kova baigta. Beje, kuriu su puikia komanda, tad kuriu ne vienas, kuriame visi kartu.

Su šia komanda jaučiu tik didelę atsakomybę ir norą kurti nuoširdžiai. Beje, nemanau, kad teatro menininkai pirmiausia turėtų sureikšminti scenos dydį ar aktorių skaičių, spektaklio apimtį – tai dar ne viskas.

„Su kai kuriais vyresnės kartos atstovais per šį trumpą laiką sugebėjome sukurti net labai kolegiškus, šiltus santykius, esu jiems dėkingas už supratimą ir senų teatro abėcėlės tiesų laikymąsi, šiandien jaunųjų kūrėjų primirštamų teatro idėjų propagavimą.“

J. Kuprevičius

Žiūrėkime į viską plačiau ir jokia apimtis negąsdins. O gerai pagalvojęs suprantu, kad monospektaklis yra gerokai didesnis iššūkis: mažytė erdvė, vienas aktorius ir keli žiūrovai – baugoka.

Jei būčiau tik su vienu aktorium, be komandos, erdvės, šviesų, muzikos – ką daryčiau tuomet?

Mantas Pauliukonis, Albinas Kėleris. Arvydo GUDO nuotr.

Mantas Pauliukonis, Albinas Kėleris. Arvydo GUDO nuotr.

Kaip sekasi dirbti su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais? Koks tai kūrybinis procesas?

Tikėjausi, kad bus sunkiau. Juk situacija tokia – jaunas vaikinukas, studentas, ateina kažką aiškinti scenos profesionalams…

Buvau daug kartų įspėtas, kad manęs gali neklausyti, man prieštarauti, tačiau situacija pasirodė visiškai priešinga tiems būgštavimams – nuo pat pirmosios repeticijos jaučiu abipusę pagarbą, gal net kiek per didelę (šypsosi).

Man labai svarbu, kad repeticijose vyrautų sveika psichologinė aplinka, todėl tikiuosi, kad pavyko ją sukurti – matyti, kad niekas nieko nebijo…

Įsižiebus kokiam konfliktui (nes kaipgi be jų!) iškart sprendžiame, kalbamės.

Su kai kuriais vyresnės kartos atstovais per šį trumpą laiką sugebėjome sukurti net labai kolegiškus, šiltus santykius, esu jiems dėkingas už supratimą ir senų teatro abėcėlės tiesų laikymąsi, šiandien jaunųjų kūrėjų primirštamų teatro idėjų propagavimą.

Po kai kurių repeticijų buvau įkvėptas jų išlikusio idealizmo.

Kai kurie pokalbiai man priminė tai, kuo tikėjau, bet užmiršau ir suvokiau, kad augu ir tobulėju kurdamas su šiais žmonėmis.

Jaučiu, kad visas Juozo Miltinio dramos teatras klesti iš esmės, todėl ir repeticijose nuolat galvoju, kaip padaryti dar geriau nei yra, net jei ir spaudžia laikas…

Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė. Arvydo GUDO nuotr.

Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė. Arvydo GUDO nuotr.

Rositos vaidmenį atliks spektaklio choreografė Olga Konošenko. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Olgos gerbėjas buvau nuo vaikystės, nuo pat pirmųjų baletų, kuriuose ją išvydau. Visuomet norėjau jungti baletą su draminiu veiksmu, todėl pirmiausia ją pakviečiau ne suvaidinti, bet sušokti Rositą, visąlaik prašančią meilės.

Nesugalvojau jokio kito būdo, kaip tokį vis pasikartojantį prašymą išreikšti kitaip nei estetiškiausiu judesiu, koks tik yra pasaulyje – balerinos šokiu.

Atrodė, kad karnavališkoje pjesėje privalėjo atsirasti balerina, o galiausiai nusprendėme, kad ji padės kurti ir choreografiją, nes norėjosi, kad kartkartėmis scenos įgautų klasikinio šokio plastikos. Dabar judesio elementus kuriame neįprastai – ji siūlo baletą, aš galvoju, kaip jį adaptuoti aktoriams – eksperimentuojame, žaidžiame…

Aišku, šokis nepersmelkia viso vyksmo, veikiau yra gražiai integruojamas ten, kur jo reikia, todėl toks mūsų darbas gali likti vos pastebimas…

T. Viljamso pjesėje ištisi puslapiai remarkų, nuorodų, prieš akis kyla ryškus dvilypio miestelio paveikslas, aiškus kiekvieno veikėjo žingsnis. Tokia dramaturgo kontrolė režisieriui džiaugsmas, iššūkis ar iš proto varantis balastas? Kaip su tuo susitvarkote?

Tokių pjesių teatrui, kurias dramaturgas rašydamas, rodos, pats režisuoja, yra daug ir dažniausiai režisūrinis teatras su tuo kovoja – šis spektaklis nebus išimtis.

Nors į daug ką atsižvelgiu, vis dėlto keičiu pagal save, tikrai neseku kiekvienu dramaturgo ,,įsakymu“.

Nekeisdami tekstų, esmės ir prasmių kuriame pjesės interpretaciją, o ne tikslų dramaturginio sumanymo išpildymą.

Arvydo GUDO nuotr.

Arvydo GUDO nuotr.

Su kokiais netikėtais iššūkiais susidūrėte kurdamas šį spektaklį?

Visas procesas buvo vienas didelis iššūkis (juokiasi).

O netikėčiausia man buvo, kai procesas pradėdavo strigti kartais iš pirmo žvilgsnio nereikšmingose smulkmenose, kur, rodės, viskas bus lengvai išsprendžiama ir padaroma.

Taip dar kartą išmokau pamoką, kad vis dėlto smulkmenos nėra tokios jau mažos, nereikšmingos detalės.

Kokią žinutę tikitės, jog išsineš šio spektaklio žiūrovas?

Jei atsakyčiau į šį klausimą tiesmukai įvardindamas idėją ar mintį, smarkiai apribočiau spektaklio patyrimo galimybes, kurios, mano manymu, kiekviename kūrinyje yra per plačios, kad kas nors galėtų tai komentuoti.

Bet manau, kad teatras visuomet turėtų siekti apsivalymo ar bent tam tikrų emocijų sukėlimo ir minčių palengvinimo – tai būtų idealu ir šįkart.

Pavyzdžiui, jei nors vienam žiūrovui pasidarys kiek nors lengviau gyventi tik tą vakarą – to užteks. Labiausiai tikiuosi, kad kai kurios idėjinės mintys pasieks ir įsirašys žiūrovo pasąmonėje, tačiau jas atskleisime tik spektaklyje, ne interviu.

Ačiū už pokalbį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų