Pasak Arūno Astramsko, naujos ekspozicijos rengėjų tikslas – papasakoti apie įvairius žmonių elgsenos modelius, kokie gali būti išeivių santykiai su Lietuva. P. ŽIDONIO nuotr.

INTERVIU. Ar lietuviai – emigrantų tauta?

Tais laikais, kai Lietuvos sienų neuždarydavo politiniai sprendimai, nuo XIX a. pabaigos pagal gyventojų skaičių buvo vienas iš daugiausia emigrantų pasauliui duodantis Rytų Europos regionas.

Išeiviai iš Lietuvos gausiomis bangomis išsibarstė po visą pasaulį.

Ar lietuviai – emigrantų tauta? Kuo panašios ir kuo skirtingos emigracijos bangos? Ar skiriasi šiandienos emigrantų keliai nuo juos pramynusių prieš aštuonias dešimtis ar pusantro šimto metų?

Į margą lietuvių emigracijos istoriją pažvelgs Panevėžio kraštotyros muziejuje rengiama ir rudeniop planuojama visuomenei atverti ekspozicija „Pasilikti, emigruoti, grįžti?“ Joje – ir praėjusiame amžiuje išvažiavusiųjų, ir šiandienos emigrantų iš Panevėžio autentiškos patirtys.

Ką jos byloja apie mus kaip tautą, ką emigracija atėmė iš valstybės, o ką jai davė – pokalbis su Kraštotyros muziejaus direktoriumi, mokslų daktaru Arūnu ASTRAMSKU.

Rengiamoje naujoje ekspozicijoje pasakosite emigrantų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų istorijas. Kodėl muziejus ėmėsi tokios temos?

Emigracija paskutinius du šimtmečius yra aktuali, istorinę šaknį turinti tema ir reikia apie ją kalbėti. Ekspoziciją kūrėme iš dviejų dalių – istorijos ir šiandienos.

Mūsų tikslas – papasakoti apie įvairius žmonių elgsenos modelius, kokie gali būti santykiai su Lietuva. Galima išvažiuoti, užmiršti ir sakyti, kad nė žodžio lietuviško nebeištarsiu, o galima su tėvyne palaikyti labai stiprius ryšius.

Visi kartais išgyvename krizes, depresiją, kartais būna labai sunkių atvejų, bet šitoje ekspozicijoje parodome, kad visada yra išeitis.

Kas buvo tie pirmieji mūsų emigrantai?

Pirmoji emigracijos banga kilo XIX a. viduryje po sukilimo. Iš tuometės carinės Lietuvos išvažiavo sukilimo dalyviai ir rėmėjai. Tai buvo elitinė visuomenės grupė, dažniausiai pasiturintys bajorai, Lietuvą palikę dėl politinių priežasčių, bėgę nuo represijų.

Daugiausia jų apsistojo Prancūzijoje, Paryžiuje. Sukūrė savo bendruomenes, dauguma įsijungė į lenkiškas draugijas, kai kurie – į lietuviškas ir tapo lietuviško sąjūdžio dalyviais. Bet tai buvo negausi elitinė grupė.

Joje būta ir žmonių iš Panevėžio krašto. Vienas iš jų – Upytės apskrities žemės teisėjas Juozapas Straševičius. Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui, J. Straševičius išrinktas į Upytės apskrities sukilėlių komitetą. Sukilimą pralaimėjus, J. Straševičiaus dvarai ir valdos Upytės ir Vilkmergės apskrityse Rusijos valdžios konfiskuotos, jis pats išvyko į Prancūziją. Gyveno Paryžiuje, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, užsiėmė leidyba.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pasitraukti į emigraciją tuomečiam elitui reiškė ne tik nerti į nežinią svetimoje aplinkoje, bet ir atsisakyti pasiturinčio, aprūpinto gyvenimo. Kaip tiems Lietuvos bajorams, dvarininkams sekėsi svetur pritapti, rasti savo vietą? Ar lengviau nei dabartiniams mūsų emigrantams?

Ir taip, ir ne. Viena vertus, jiems buvo paprasčiau, nes daugelis mokėjo prancūzų kalbą ir galėjo lengviau integruotis į visuomenę. Kita vertus, labai sunku buvo tai, kad prarado pajamas. Lietuvoje jie buvo žemvaldžiai, o likus be žemės, svetur reikėjo prasimanyti kitą pragyvenimo šaltinį. Kai kurie mūsų bajorai, dvarininkai emigracijoje gyveno pusbadžiu.

Vieni gaudavo iš Lietuvos kažkokias pašalpas, kitus remdavo giminaičiai, dar kiti susirasdavo kokius nors darbelius.

Bet turime ir ypatingą atvejį – Ignaco Domeikos nepaprastą istoriją.

Gimė lenkiškai kalbančioje Lietuvos bajorų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus 1830–1831 metų sukilimo dalyvis. Po sukilimo priverstas emigruoti. Paryžiuje baigė geologijos studijas, sulaukė kvietimo dirbti Čilėje. Ten niekas iš Paryžiaus nesiveržė, nes tuo metu Čilė buvo tikras pasaulio pakraštys, o jis išvažiavo.

I. Domeika buvo pirmasis profesionalus geologas Čilėje, tyrinėjo naudingąsias iškasenas, tapo pirmuoju Santjago universiteto rektoriumi. Jam atminti Čilės miestui suteiktas Puerto Domeikos vardas, o jo atrastas mineralas pavadintas domeikitu. Igno Domeikos vardą gavo netgi kalnagūbris Andų kalnuose.

Tai tikrai išskirtinė sėkmės istorija.

Antroji emigracijos banga sutapo su baudžiavos panaikinimu. Kuo ji savita?

Tai buvo ekonominė emigracijos banga. Pradėjo išvažiuoti jau kitas visuomenės sluoksnis – valstiečiai, ieškoję geresnio pragyvenimo. Šįkart kryptys – Didžioji Britanija ir JAV: darbas kasyklose, akmens anglių šachtose, kiti nekvalifikuoti darbai. Tai buvo savotiška grupė. Iš valstietiškos aplinkos kilę žmonės patekdavo į didmiesčius. Jie sugebėjo adaptuotis, prasigyventi, palyginti su Lietuvos standartais, ir visai neblogai.

Ilgainiui dalis jų pakeitė savo gyvenimą. Metė darbininkišką pragyvenimo šaltinį, pradėjo užsiimti komercija, atidaryti parduotuvėles, steigė įvairias organizacijas. Kūrė parapijas, statė bažnyčias. Iš pradžių tos parapijos buvo kartu su lenkais, bet atėjus tautiniam atgimimui, lietuviai atsiskyrė, leido savo laikraščius, rėmė Lietuvoje esančias draugijas. Kuriantis Lietuvos valstybei, jų indėlis buvo gana reikšmingas.

Dalis šios bangos emigrantų turėjo viziją užsidirbti ir grįžti į Lietuvą. Ir tikrai nemažai grįžo. Ypač susikūrus Lietuvos Respublikai. Sugrįžę pirkdavo žemės ūkininkauti arba apsistodavo miestuose.

Galima konstatuoti, kad valstiečių sluoksnis užsienyje padarė tikrą proveržį.

Vienas tokių – panevėžietis fotografas Jono Žitkus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į JAV, gyveno Klivlande. 1906 m. emigravo ir jo brolis, paskui ir visa šeima. Tai to meto emigrantams būdinga taktika: iš pradžių išvažiuoja vyras – tėvas arba brolis, o paskui ir šeimos moterys.

Klivlande Jonas išmoko fotografo amato, 1918 m. vedė ir 1922 m. grįžo į Panevėžį. Dabartinėje P. Puzino g. atidarė modernią fotoateljė.

1920-ųjų gegužę Lietuva paskelbta demokratine respublika, dar po poros metų priimta pirmoji nuolatinė Konstitucija, pradėta žemės reforma. Kokią įtaką tuomečiai politiniai įvykiai turėjo tautiečių migracijai?

Susikūrus Lietuvos Respublikai prasidėjo trečioji banga. Vėlgi savita. Tarpukariu maždaug 15-ika metų buvo didelė emigracija, paskui ji ėmė slopti, nes Lietuvoje atsirado daugiau darbų. Tarpukariu daugiausia emigruodavo neturtingiausias gyventojų sluoksnis. Dažnas net neturėdavo pinigų išvažiuoti.

Lietuvoje, ypač Kaune, veikusios agentūros sudarydavo sutartį su tokiais emigrantais, juos nemokamai išveždavo ir svetur šie turėdavo atidirbti už bilietą.

Kadangi JAV tarpukariu nepriėmė emigrantų, lietuvių srautas nukrypo į Lotynų Ameriką. Veždavo mūsiškius į Braziliją, Argentiną dirbti plantacijose, žemės ūkyje.

Dažniausiai tai nebuvo gražios istorijos.

Tarp kitko, garsus Kolumbijos politikas, buvęs Bogotos meras Antanas Mockus yra šitos skurdžiosios emigrantų bangos palikuonis.

Iš tos tarpukario bangos turime panevėžietį Vladą Raščiauską. Jis gyveno Sodų gatvėje ir būdamas vos 25-erių 1926 m. emigravo į Kanadą, vėliau į JAV.

Nuo vaikystės svajojo apkeliauti pasaulį, bet iš pradžių planas klostėsi kitaip. Emigracijoje kirto mišką, plovė indus, teko pagyventi ir pusbadžiu. Bet buvo labai užsispyręs, gyveno taupiai ir įkūrė turizmo agentūrą. Visą pasaulį jis apkeliavo 13 kartų, aplankė 136 šalis.

Tris kartus tapo milijonieriumi ir dukart bankrutavo.

1960 m. kirto geležinę uždangą – pirmasis pradėjo JAV lietuvių grupes kaip turistus vežti į Lietuvą. Aišku, sovietmečiu valdžia tokių svečių maršrutą dažniausiai apribodavo Vilniumi. Giminaičiai į sostinę suvažiuodavo pasimatyti su artimaisiais iš JAV.

V. Raščiauskui brangiausi pasaulyje buvo du miestai – Panevėžys ir Čikaga. Pinigais, daiktais ir vaistais jis rėmė Panevėžio kūdikių namus, Medininkų pilies atstatymą, didelę dalį palikimo skyrė Lietuvos vaikų fondui.

Nemažai šios bangos emigrantų grįžo. Sovietiniais laikais jie buvo tapę ypatingais taikiniais, viliojant sugrįžti ir parodant kaip propagandinį pavyzdį: jeigu parvažiuoja iš užsienio, vadinasi, Sovietų Sąjungoje geriau.

Juozas Baltušis savo dienoraštyje kaip tik ir rašo apie draugiją ryšiams su užsieniu, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių buvo į Lietuvą sugrąžinti tuos neturtingus lietuvius.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvą paliko daugiau kaip 60 tūkstančių tautiečių, iš sovietų okupuotos tėvynės suspėjusių pasitraukti į Vakarus. Regis, tai nėra toks didelis skaičius, bet šių žmonių netektis valstybei buvo bene skaudžiausia.

1944 m. iš Lietuvos emigravo politinis, kultūrinis, ekonominis elitas. Pamatę, kaip bolševikai elgėsi 1940–1941 m., po trejų metų jie masiškai pasitraukė.

Lietuvoje neliko daugumos profesorių, žurnalistų, verslininkų. Palyginti su tarpukario emigracija, šįkart išvažiavo sąlyginai nedidelė grupė, bet labai savita. Tai buvo išsilavinę, tautiškai, patriotiškai nusiteikę žmonės. Jų elgsena emigracijoje iš karto buvo nukreipta į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Vos patekę į Vokietiją, į laikinai perkeltų asmenų stovyklas, pradėjo atkurti Lietuvą.

Dar tebegyvendami tose pabėgėlių stovyklose, steigė savo spaudą, lietuviškas mokyklas, net vidurines, ir stengėsi susikurti normalų gyvenimą.

Mūsų kuriamoje ekspozicijoje matome Gilvydžių šeimos dviejų vaikų Algimanto ir Mindaugo pačių nusipieštas gimnazijos pažymių knygelės 1948–1949 m. būnant Vokietijoje. Šalia – ir sesers Aldonos Gilvydytės skautės dienoraštis.

Jų tėvas Alfonsas Gilvydis iki karo Panevėžyje dirbo įvairiose srityse, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, 1936 m. netgi išrinktas į Seimą, dirbo jo vicepirmininku.

Toje bangoje pirmą kartą buvo lietuvių, patekusių į Australiją ir net Naująją Zelandiją, o nuo 1949-ųjų JAV pradėjus įsileisti pabėgėlius, daug mūsų tautiečių iš Vokietijos patraukė už Atlanto.

Kaip ir iš visos Lietuvos, taip ir iš Panevėžio bėgdami nuo sovietų traukėsi inteligentai. Kokios šių šeimų istorijos?

Iki 1944 metų Panevėžyje viena žinomiausių buvo Masiulių šeima. Knygnešys Juozas Masiulis buvo pirmasis lietuvis 1905 m. Panevėžyje atidaręs knygyną.

1940 m. J. Masiulis mirė, knygyną nacionalizavo sovietai. 1944 m. J. Masiulienė su dukra Ona pasitraukė iš Lietuvos ir gyveno JAV. Sūnus Jonas Masiulis su šeima iš Lietuvos išvyko dar prieš nacių okupaciją ir įsikūrė Paryžiuje. Prancūzijoje įstojęs į užsieniečių legioną, kovojo su naciais.

Sovietmečiu Jonas Masiulis trumpam sugrįžęs į Vilnių išsiprašė, kad leistų jam atvažiuoti į Panevėžį pasimatyti su senu šeimos draugu režisieriumi Juozu Miltiniu.

Jam leido, bet kelionėje lydėjo saugumietis. Jis sėdėjo ir stebėjo J. Masiulio ir J. Miltinio susitikimą režisieriaus kabinete. J. Masiulis labai norėjo pamatyti tėvo knygyną, bet prie saugumiečio to nepasakysi. Tai jis ir klausia J. Miltinio: „Juozai, gal žinai Panevėžyje neblogą knygyną, norėčiau kokią knygą nusipirkti?“ Viską supratęs režisierius nuvedė J. Masiulį parodyti, kaip sovietmečiu atrodo jo tėvo knygynas.

Nuo represijų į Vakarus bėgo Petras Būtėnas – viena žymiausių tarpukario Panevėžio asmenybių, kalbininkas (P. Būtėnas tarpukariu buvo šaulys, ateitininkas, tautininkas ir katalikas, aktyvus visuomenininkas Panevėžyje. 1940-ųjų liepą P. Būtėnas areštuotas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą. 1944 m., baimindamasis antrą kartą patekti į sovietinio saugumo rankas, pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV, kur 1980 metais mirė taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės. Panevėžyje gyvenančio sūnaus Donato Būtėno rūpesčiu 1996 m. iš Toronto perlaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse – aut. past.).

Arūno Astramsko teigimu, ekspozicijoje papasakotos emigrantų istorijos liudija, kad ir išeivijoje galima su tėvyne palaikyti labai stiprius ryšius ir darbuotis jai. P. ŽIDONIO nuotr.

P. Būtėnas visą gyvenimą daug dirbo lituanistikos srityje ir iš principo nepriėmė JAV pilietybės.

1998 m. pradėjo veiklą Kazickų šeimos labdaringas fondas. Aleksandra Kalvėnaitė-Kazickienė yra panevėžietė. Besimokydama mergaičių gimnazijoje, patyrė nepriteklių. Sunkiu metu ją globojo ir šelpė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Matyt, tai suformavo Aleksandros vertybines nuostatas, padėjo pagrindą jos filantropinei veiklai.

Susituokė su bendramoksliu Juozu Kazicku ir 1941 m. abu pasitraukė į Vokietiją, po kelerių metų išvyko į JAV.

Kaip J. Kazickas rašo savo knygoje, po vestuvių iš karto su žmona susitarė, kad jei kils ginčas, viską lems jos žodis.

Išeivijoje iš pradžių vertėsi sunkiai. J. Kazickas JAV mokėsi, baigė studijas, tapo mokslų daktaru, paskui perėjo į verslą, o žmona visą laiką rūpinosi namais, buitimi, vaikais. Toks buvo jų sąmoningas susitarimas.

Nuo sovietų į Vakarus pabėgusi mūsų inteligentija svetur kūrė alternatyvią Lietuvą, o panevėžiečiai iš toli dirbo savo miestui?

Taip ir yra. Čikagoje 1955 m. susikūrė emigrantų iš Panevėžio klubas.

Išeiviai iš Panevėžio – buvę mokytojai, valdininkai, policininkai ir kt. – susivieniję 1963 m. išleido Panevėžio miesto istoriją. Panevėžiečių klubo nariai knygos leidybai aukojo po 10 dolerių, ieškojo jos prenumeratorių ir surado 273.

Visa knygos redakcinė komisija ir redaktorius dirbo be atlygio.

Tai buvo vienintelė Panevėžio praeičiai skirta knyga iki 1992 metų, kol pasirodė Onos Maksimaitienės „Iš Panevėžio istorijos“.

Simboliška, kad Panevėžio istorija pirmiausia buvo išleista Čikagoje.

Apie emigraciją daug kalbama, diskutuojama, šis reiškinys ilgai buvo apipintas negatyviais stereotipais. Jūsų nuomone, ar keičiasi visuomenės požiūris ir emigrantų įvaizdis?

Kurdami ekspoziciją nesiekėme atkurti chronologinės istorijos. Mūsų tikslas buvo parodyti įvairius emigravusiųjų elgsenos modelius. Ekspozicijoje pateikiami įrašyti ir šiandienos emigrantų, ir sugrįžusiųjų pasakojimai, savos istorijos. Dešimt tokių istorijų.

Prisilietus prie šitos temos man pačiam įvyko stereotipų lūžis.

Su savo vaikais šnekėjomės apie emigraciją, pasakojau jiems apie rengiamą ekspoziciją.

O jie man ir sako: tėvai, klausyk, dabar visai nebe taip pasaulyje yra.

Ir tada supratau, jog esu šiek tiek per daug užsiistorinęs, kad iš tiesų dabar emigracija visai kitokia. Jau nebėra taip, kaip kadaise būdavo, kai pamojuodavo balta skarele ir visam laikui su Lietuva atsisveikindavo.

Dabar žmonės išvažiuoja, grįžta, vėl išvažiuoja, vėl grįžta pamatę pasaulio, įgavę patirties.