P. ŽIDONIO nuotr.

Ilgapirščiai šventuosius ir nuo kryžių nukelia

Ilgapirščiai šventuosius ir nuo kryžių nukelia

Pastaruoju metu padažnėjusios kilnojamųjų kultūros vertybių vagystės verčia ieškoti išeičių saugant šalies paveldą net šventose vietose.

Panevėžio rajonas, dėl ilgapirščių praradęs ne vieną sakralinį lobį, bando juos gelbėti muziejuose, nors dažnu atveju per vėlu: dauguma vertybių jau seniai išgrobstytos arba itin paveiktos oro sąlygų.

Pavėluota dešimtmečius

Dingusių Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių sąraše šiuo metu 426 objektai. Paskutinė vagystė įvykdyta Klaipėdos rajone balandžio pabaigoje – iš neveikiančių Rudgalvių kaimo senųjų kapinių koplytėlės vagys nugvelbė medinę Švč. M. Marijos Sopulingosios skulptūrą.

Padažnėjus tokių vagysčių, paveldosaugininkai kreipęsi į kai kurias savivaldybes rekomenduodami neberizikuoti – vertingas skulptūrėles perkelti į muziejus, o jų vietoje palikti kopijas.

Panevėžio kraštotyros muziejus, anot jo direktoriaus dr. Arūno Astramsko, jau saugo nemažai tokių paveldo objektų.

Mūsų liaudies skulptūrų rinkinyje – virš šimto vienetų, – skaičiuoja istorikas. – Iniciatyva jas saugoti muziejuje labai gera, teisinga ir labai pavėlavusi. Taip reikėjo daryti prieš trisdešimt metų.“

Dr. A. Astramsko teigimu, mūsų kraštas buvo itin turtingas šių vertybių. Deja, daugelis skulptūrėlių jau išvogta. O norint apsaugoti tai, kas išlikę, reikėtų kurti atskirą finansavimo programą ir ieškoti kopijas kurti galinčių specialistų. Apie tai kol kas nė nekalbama.

Panevėžio kraštotyros muziejaus liaudies skulptūrų rinkinyje – virš šimto vienetų eksponatų. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžio kraštotyros muziejaus liaudies skulptūrų rinkinyje – virš šimto vienetų eksponatų. P. ŽIDONIO nuotr.

Potencialių pirkėjų netrūksta

Į Panevėžio kraštotyros muziejų dabar jo rinkiniuose saugomos šventųjų skulptūrėlės atkeliavo labai įvairiais keliais. Direktoriaus pasakojimu, didelė dalis – dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir net neturima dokumentacijos, kaip ir iš kur.

Pagal kūrinių braižą menotyrininkai yra nustatę, kad jos greičiausiai Panevėžio rajono ar aplinkinių rajonų meistrų rankų darbo.

Dalį medinių skulptūrų muziejus įsigijo sovietmečiu – tiek iš privačių asmenų, tiek parsigabeno iš ekspedicijų.

Ar egzistuoja tokių dirbinių juodoji rinka, dr. A. Astramskas spėlioti nesiryžta, tačiau neabejoja, kad ne tik šalies viduje apstu jų įsigyti trokštančių kolekcininkų – kažkiek dirbinių greičiausiai iškeliauja ir į užsienį. O vertė jų nemaža – toks menas, pasak istoriko, kainuoja apvalias sumas. Tuo neretai naudojasi klastotojai.

Buvo atvejų, kai ir mums siūlė pirkti padirbtų skulptūrėlių – gamintų dabar, tačiau pasendintų. Sugebėjome atskirti“, – sako muziejaus vadovas.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kabina tiesiai nuo koplytstulpių

Panevėžio rajone siaučiantys meno vagys – sena bėda.

Prieš keletą metų iš Užliaušių kaimo Krekenavos seniūnijoje nežinomo autoriaus stogastulpio dingo Šv. Jono Nepomuko ir nežinomo šventojo skulptūrėlės. Tačiau tai – tik dalelė visų prarastų vertybių.

„Kalbant apie sakralinę medžio skulptūrą autentiškuose paminkluose Panevėžio rajone, esame netekę praktiškai visko“, – apgailestauja Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Dėl to savotiškai kalta vyravusi tokio meno tradicija. Štai Žemaitijoje būdavo įprasta nedideles koplytėles statyti ant žemės ar akmenų. Jose įkurdinamos skulptūrėlės buvo didesnės nei Aukštaitijoje.

Pas mus labai populiarūs stogastulpiai su keliomis stoginėlėmis, – apie XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios tradiciją pasakoja V. Vasiliauskaitė. – Ir į juos keldavo po keturias, po aštuonias mažas skulptūrėles.“

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Net Tėvas Stanislovas neapsaugojo

Specialistams labiausiai gaila vieno pirmųjų Vinco Svirskio koplytstulpių Ibutonių kaime šventųjų skulptūrėlių: jų čia būta keturių, nebeliko nė vienos.

V. Vasiliauskaitės teigimu, pats Tėvas Stanislovas rūpinosi šiuo koplytstulpiu. Jo paprašyti meistrai buvo pagaminę ir skulptūrėlių kopijas, tačiau vėliau neliko ir šių.

Dar viena netektis – XIX amžiaus antros pusės Uliūnų bažnyčios šventoriuje stovintis koplytstulpis, kadaise turėjęs net aštuonias skulptūrėles.

Iniciatyva saugoti muziejuje labai gera, teisinga ir labai pavėlavusi.“

Dr. A. Astramskas

Koplytstulpis labai gražus, trijų aukštų, – pasakoja V. Vasiliauskaitė, – Bet ant jo nieko nebėra, o ir pats koplytstulpis apgailėtinos būklės.“

Muziejininkės žiniomis, šventieji nebesaugo ir Vadoklių seniūnijos Alančių kaime prie gyvenamojo namo stovinčio stogastulpio.

Tos pačios seniūnijos Atjautos kaime vadinamasis Vilniaus kryžius, statytas prieš Antrąjį pasaulinį karą ir puoštas keturiomis skulptūromis, irgi seniai stovi tuščias.

„Mes jau labai daug ką esame praradę“, – konstatuoja etninės kultūros žinovė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Juodas verslas

Dabar tokius kūrinius gamina tik medžio meistrai. V. Vasiliauskaitės žiniomis, bene garsiausias šių laikų stogastulpių meistras buvo jau į amžinybę išėjęs panevėžietis Kazimieras Nemanis, kartu drožęs jiems ir skulptūrėles.

K. Nemanio kūrinių galima išvysti ir rajone, ir mieste.

Iš senųjų drožinių, sako muziejininkė, laimė, išliko gražus stogastulpis su skulptūrėlėmis Krekenavoje, koplytstulpis Ramygaloje.

Paprasti žmonės, rūpindamiesi tokio paveldo likimu, tvirtina ant jo metalines Nukryžiuotojo skulptūrėles – kad atsispindėtų, jog tai visgi sakraliniai objektai. Kitais jau kuris laikas rūpinasi muziejininkai.

Į Panevėžio kraštotyros muziejų buvo perkeltas stogastulpis iš Preidžių kaimo Velžio seniūnijoje, Pašilių kaime Ramygalos seniūnijoje stovėjęs Vinco Svirskio koplytstulpis.

„Jei yra galimybė, saugome pačius paminklus su visomis skulptūrėlėmis“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Jos manymu, idėja atkurti stogastulpius puošusius šventųjų atvaizdus būtų gera. Tačiau yra vienas „bet“.

„Dabar jau tokia padėtis, kad reikėtų ne tik atkurti skulptūrų kopijas, bet ir pačius sakralinius paminklus“, – kad savo darbą nenumaldomai dirba ir laikas, pabrėžia Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė.

Nors, jos nuomone, dar nežinia, kas padarė daugiau nuostolių – natūralūs gamtos veiksniai ar žmonės. Vis dėlto didžioji dalis sakralinių skulptūrėlių buvo tiesiog pavogtos ir dabar atsidūrusios kažkieno privačiose kolekcijose.

Kaip yra juodoji archeologija, taip ir tradicinė liaudies skulptūra yra juodas verslas“, – V. Vasiliauskaitė neabejoja, jog jis klestėjęs visais laikais, tačiau galiausiai pasiekęs krizės lygį.

Dabar jau tuštėja paskutiniai paminklai“, – sako muziejininkė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Nebebijo Dievo

Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Benigna Skalauskienė primena, jog Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika net įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

O tradicija prie sodybų, kryžkelėse statyti kryžius, stogastulpius, koplytstulpius mūsų krašte buvo itin paplitusi. Taip meldžiama Dievo malonės, prašoma apsaugoti nuo nelaimių.

Nukryžiuotasis – Dievo mūka dar vadinamas, nelabai vagiamas. Galbūt iš baimės, bet nėra daug tokių atvejų“, – sako B. Skalauskienė.

Kitaip nei šventųjų skulptūrėlės – į jas ilgapirščiai taikosi nuolat. Tik sunku pasakyti, ar dėl to, kad tokia mada, ar kad jas dabar itin medžioja senienų kolekcininkai.

Anksčiau net tokių minčių nebūdavo – niekas net negalvodavo jų liesti. Bijodavo Dievo bausmės. Šiais laikais situacija, žinoma, pasikeitusi“, – pripažįsta paveldo specialistė.

Tiesa, Panevėžio krašte tai dar nėra labai didelė bėda. Gal dėl to, kad jau mažai ką ir belikę vogti.

Bet, žinoma, kur dar likusios senos, vertingos skulptūrėlės, gal ir verta būtų originalus saugoti muziejuje“, – svarsto B. Skalauskienė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų