-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Legendos pasakoja, kad dabartinėje Senvagėje senų senovėje būta pagoniškos šventyklos ir net pats didysis kunigaikštis Vytautas aukuro akmenį sudaužęs.
Panevėžio Senvagė – ne gatvė, ne aikštė ir ne šiaip žmonių susibūrimo vieta, o ypatingos auros gaubiamas miesto veidas, jo rimtis, patirtis ir pasididžiavimas.
Lietuviško žodžio „senvagė“ prasmė paprasta, reiškianti senąją bet kurios upės vagą.
Panevėžyje – ne taip. Čia Senvagė reiškia gerokai daugiau ir svariau.
„Senvagė – Panevėžio papuošalas“, – sako miesto istorijos tyrinėtojas, etnologas, senosios baltų religijos bendrijos „Romuva“ panevėžiečių vaidila Laimutis Vasilevičius.
Ta vieta – ne tik gražus vaizdas, jaukus kampelis, maloni aplinka.
„Senvagė saugo daugybę mitologijos ženklų, tik reikia atidžiai įsižiūrėti ir pamatyti“, – tikina prie pat Senvagės gyvenantis panevėžietis.
Kaip vieną iš tų ypatingų vietovės ženklų etnologas įvardija efektingą aidą, ypač gerai girdimą būnant salelėje ar vaikštant Senvagės takais, kiek toliau nuo Nevėžio.
Spėjimai, jog šioje vietoje kadaise galėjo būti pagoniška šventykla – ne iš piršto laužti.
Juk būtent tokias – ypatingas, iš kitų įvairiais požymiais išsiskiriančias vietas protėviai ir rinkdavosi šventykloms.
„Šventykla čia tikrai galėjo būti, nors jokių tą liudijančių įrašų nėra, o ir ženklai vienas po kito naikinami“, – teigia vaidila, turėdamas omenyje pradingusį akmenį su įduba, vadintą „Raganos krėslu“.
Prie šio akmens romuviai anksčiau susiburdavo, dėdavo ant jo aukas.
■ Jei Aukštaitijos sostinės protas – Laisvės aikštė, tai širdis – Senvagė – ypatingos auros gaubiama, patirtį ir istoriją menanti. P. Židonio nuotraukos
Šių dienų Senvagė – vieta, be kurios Panevėžys jau neįsivaizduojamas, – gražiai vienija vandens, augalų, akmenų ir meno kūrinių visumą.
Istorikė Emilija Juškienė primena: „Senvagė nėra gamtos dovana. Nevėžis joje nuo vieno iki kito tilto teka ne savo natūralia vaga, bet dirbtinai iškastu kanalu.“
Nevėžio pažabojimo ir jo tėkmės pakeitimo žygiai prasidėjo dar tarpukariu, kai miestiečiai, siekdami, kad patvinęs Nevėžis nebeardytų kairiojo kranto, pirmiausiai supylė pylimą.
„Nevėžis šioje vietoje ilgus amžius per miestą tekėjo darydamas staigų posūkį aštriu vingiu. Be abejonės, tai buvo nuostabus reginys. Yra išlikusių nemažai nuotraukų, tą liudijančių“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja.
Tarpukariu Nevėžiui užšalus, prie netoliese esančio Laisvės tilto šauliai kasmet įrengdavo čiuožyklą, kurioje skambėjo muzika, buvo rengiamos čiuožimo varžybos.
Tačiau buvo ir antroji – ne tokia graži ir maloni šios vietovės pusė.
Dėl didžiulio upės vingio kylantys gausūs pavasariniai potvyniai ne tik ardė kairįjį Nevėžio krantą, bet ir užliedavo šalia esančias teritorijas, gatves.
Pavojus pradėjo kilti Kranto gatvėje esantiems pastatams, ant kranto augantiems medžiams.
Dar blogiau darėsi gausėjant miesto gyventojų skaičiui ir didėjant Nevėžio užterštumui – juk kanalizacijos nebuvo, tad atliekos piltos ir mestos tiesiai į upę.
O kuo daugiau gyventojų, tuo daugiau tų atliekų kaupėsi.
„Senvagė saugo daugybę mitologijos ženklų, tik reikia atidžiai įsižiūrėti ir pamatyti.“
L. Vasilevičius
„Vasarą upei nusekus, nešvarumai išlikdavo, juose veisdavosi mikrobai, skraidydavo pulkai musių“, – užfiksuotus faktus primena E. Juškienė.
Tuometė spauda rašė, kad Panevėžyje net šiltinės epidemija išplito ir keletas asmenų nuo tos ligos mirė.
Dėl to kaltintas nešvarumais knibždantis, dvokiantis Nevėžio vingis – užkrato šaltinis.
Miesto gydytojas uždraudė naudotis užkrėstu Nevėžio vandeniu. Buvo paskelbta: „Nevėžio upės vanduo apkrėstas vidurių šiltinės bakterijomis. Griežtai draudžiama upės vandeny skalauti baltinius, vandenį vartoti grindims plauti, jame maudytis.“
Valdžiai reikėjo imtis skubių priemonių padėčiai gerinti.
Viena iš jų – 1937 metais išleistas Panevėžio apskrities viršininko įsakymas, raginantis griežtai laikytis higienos taisyklių ir draudžiantis viešosiose vietose mėtyti šiukšles, pilti pamazgas, o nešvarumus iš išviečių ir pamazgų duobių išvežti už miesto.
Už nusižengimą tam įsakymui grėsė piniginė bauda iki 1 000 litų arba areštas iki vieno mėnesio.
Laimutis Vasilevičius prie akmens, stovėjusio Senvagėje. Ant jo romuviai per Velykėles padėjo aukų.
Padėtis gal kiek ir pagerėjo, bet nepakankamai, tad miesto valdžia nusprendė ruoštis kanalizacijos įrengimo darbams mieste.
Jie pradėti vykdyti 1937 metais.
O vingiuotam Nevėžiui jau buvo numatyta nauja vaga – per miesto centrą jis savo vandenis privalės plukdyti tiesiau.
Panevėžio kraštotyros muziejaus pateikiamais duomenimis, tiesinti Nevėžio vagą pradėta 1939 metų sausio 23 dieną nuo Panevėžio apskrities ligoninės.
Nauja Nevėžio vaga buvo kasama dalimis.
Darbas buvo nelengvas. Pasak kraštotyros muziejaus darbuotojo Donato Pilkausko, prie viešųjų darbų buvo pasamdyta 160 bedarbių.
Tačiau dėl mažo atlyginimo žmonės net streikuoti buvo pradėję. Tad algas nori nenori teko jiems pakelti iki vieno lito ir penkiasdešimties centų už iškastą kubinį metrą žemės. Iki tol darbininkai už tai gaudavo litą ir dvidešimt centų.
1939 metų kovo 25 dieną laikraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsnis, pranešantis apie darbo rezultatus – nauja Nevėžio vaga jau buvo iškasta iki elektros stoties.
O 1939 metų rugsėjo 14 dienos laikraščio „Panevėžio garsas“ numeryje rašyta: ,,Nevėžis pradėjo tekėti nauja vaga. Praėjusią savaitę Nevėžio srovė nuo Laisvės tilto užtvankos iki apskrities ligoninės nukreipta nauja vaga.“
Tekste paaiškinta, kad sena vaga jau užlyginta ir belieka tik sutvarkyti Nevėžio krantinę.
Užlyginus senąją vagą susidariusioje nemažoje aikštėje buvo tikimasi įrengti gražų miesto parką, kuris sparčiai augančiam miestui buvo reikalingas.
Tik baimintasi, kad pavasario potvyniai neišardytų naujosios vagos krantų.
■ Senvagė prieš prasidedant tvarkymui, 7 dešimtmetis. Kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
Nauja vaga buvo iškasta, tačiau laikmečio permainos, karas, sustabdė tolesnius planus.
Dar kelis dešimtmečius po karo Nevėžio senvagė nebuvo tvarkoma. Per tą laiką ji apaugo žolėmis, krūmokšniais, baigė užpelkėti.
Vyresni panevėžiečiai atsimena, kad pokariu dabartinės gražiosios Senvagės vietoje telkšojo dumblina bala, augo krūmokšniai, tyvuliavo nešvarus, nenutekantis vanduo.
Ir tik pagal 1967-aisiais parengtą miesto centro detaliojo planavimo projektą numatyta šią vietą pagaliau sutvarkyti.
Kaip teigia E. Juškienė, projektą parengė Kauno pramoninės statybos projektavimo instituto specialistai, numatyta sąmatinė statybos darbų vertė buvo 2 milijonai rublių.
Rekonstrukcijos imtasi 1972 metais.
Beveik visą praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį tęsėsi darbai: išvalytas dugnas, tvarkytas šlaitas, padaryti laiptai, įrengtas fontanas.
Sutvarkius žemutinę terasą 1981 metais įvyko iškilmingas Senvagės atidarymas.
Vėliau tvarkymo darbai dar tęsėsi viršutinėje terasoje, atsirado ir maždaug trijų hektarų vandens telkinys.
Tvarkoma Senvagė, 1980 metai.
Dabar jau niekas nepasakys, kokia ta vietovė buvo gilioje senovėje: ar čia liepsnojo laužai, vyko apeigos, skambėjo maldos. Tik istorija besidomintys kraštotyrininkai, tyrinėtojai vis ieško ir suranda įdomių, paslaptingų faktų.
Štai krašto praeitimi besidomintis buvęs ilgametis Šiaulių regiono valstybės archyvo Panevėžio filialo vadovas Leonas Kaziukonis yra parengęs rašinių apie Senvagę.
„Pagal legendą Nevėžio pakrantės kalnelyje, toje vietoje, kur dabar Apygardos teismas, buvo pagoniška šventykla. Po žemaičių krikšto ją sudaužė ir aukuro akmenį į senąją upės vagą įstūmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas“, – tokių legendos versijų girdėjo teksto autorius.
Panevėžietis atliko didelį darbą ieškodamas mįslės įminimo. Nurodymus, kad senvagėje būta aukuro akmens, L. Kaziukonis rado 1990 m. išleistoje Rimanto Matulio knygoje „Istoriniai akmenys“.
Spaudoje buvo pasirodę straipsnių ta tema, o kraštotyrininkas Liudas Žebrauskas ragino istorikus šiuos faktus ištirti.
„Bet tai padaryti buvo neįmanoma. Pagoniškos šventyklos kalnelis buvo nukastas, o Senvagė sutvarkyta ir čia įrengtas tvenkinys“, – rašo L. Kaziukonis.
Visuomenei susidomėjus Senvagės paslaptimi, kraštotyrininkas Jokūbas Atkočiūnas apie joje matytą akmenį pranešė žymiam archeologui Petrui Tarasenkai, kurio knygą „Pėdos akmenyje“ buvo skaitęs.
Jau pasiligojęs archeologas atsakė, kad žinių apie šį akmenį neturintis.
Bet įsakmiai paliepė jo neliesti, kol šis nebus archeologų ištirtas. Tuomet kraštotyrininkas kreipėsi į Panevėžio muziejininkus, kurie, akmenį apžiūrėję, jį nufotografavo ir paliko gulėti prie Senvagės kranto.
Vėliau istorinis Panevėžio akmuo dingo. Tačiau užfiksuota, kad jis buvęs keturkampis, 45 cm aukščio, 93 cm ilgio, 86 cm pločio ir su kibiro apimties skyle centre. Aplink šią skylę iš kampų buvo išbrėžtos linijos.
„Viena tapo aišku – aukuro akmuo Senvagėje buvo. Ar jis ten dabar yra, neištyrus Senvagės dugno, pasakyti sunku. 1998 m. pavasarį atsitiko neįtikėtinas dalykas. Miesto valdžia nusprendė išvalyti Senvagę. Nuleidus vandenį, dugne pasimatė akmenys. Paprašėme juos apžiūrėti. „Panevėžio balsas“ pranešė, kad Senvagėje bus ieškomas legendinis akmuo. Deja, su Kraštotyros muziejaus archeologe Alfreda Petruliene visus tuos akmenis apėję, J. Atkočiūno aprašyto akmens neradome. Tarp jų nebuvo ir kito panašaus į aukurą akmens. Senvagės legendinio akmens mįslė liko neįminta“, – rašo L. Kaziukonis.
Panevėžiečių „Romuvos“ vaidilos L. Vasilevičiaus minimas kitas akmuo – „Raganos krėslas“, ilgą laiką stovėjęs Senvagėje, dingo ne taip seniai.
„Deja, daug garbintų akmenų pražuvo, buvo suskaldyti, sunaikinti, paskandinti. Ir dabar žmogus, radęs šventą akmenį, parsivelka jį į savo kiemą, kolekcionuoja, parduoda, be gailesčio sunaikindamas savo giminės šimtametę šventvietę“, – teigia L. Vasilevičius.
