Albertas Stepanka su žmona, teatro režisiere Jule Blėdyte-Stepankiene. Apie 1978 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos.

Į Panevėžį atvedę lėlių magiją

Į Panevėžį atvedę lėlių magiją

Daugybei jaunųjų panevėžiečių kelius į meno pasaulį padėjo tiesti lėlių teatro įkūrėjai Albertas ir Julija Stepankos. Jų dėka daugiau nei tris dešimtis metų mieste sruveno kūrybos ir įkvėpimo šaltinis

Miltinio pakviestas

Vėl veriame senosios Panevėžio berniukų gimnazijos duris ir laukiame pro jas išeinančio dar vieno gabaus menininko, būsimo scenografo, lėlių teatro įkūrėjo Alberto Stepankos (1920–1998).

Šioje daug garbingų žmonių išugdžiusioje švietimo įstaigoje mokėsi ir jis. Ir dar gimnazistu būdamas iš bendraamžių ryškiai išsiskyrė polinkiu į dailę.

Ir ne bet kokiu, o talentu, darbštumu, užsidegimu grįstu ir išskirtiniais kūriniais pasirinkimą pateisinančiu.

lbertas Stepanka. L. Grubinsko nuotrauka. Apie 1976 m..

Tai ir nenuostabu, kad vaikinuką iš karto pastebėjo, įvertino, jį skatino tuomet jau žinomas dailininkas, gimnazijos piešimo mokytojas Povilas Puzinas.

Paskui buvo mokslai Vilniaus dailės institute. Panevėžietis pasirinko scenografijos studijas, kur teatro dekoracijų dalykus tuo metu dėstė Vytautas Palaima.

Institutas baigtas 1951 metais ir nuo tada A. Stepanka, režisieriaus Juozo Miltinio pakviestas, pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatro dailininku.

Šiame teatre jis sukūrė scenografijas maždaug 50 spektaklių.

„Po dalelę dėliodama jo gyvenimo mozaiką atradau nepaprastai daug.“

R. Stružienė

Tos scenografijos gimdavo po gausybės eskizų, scenovaizdžių variantų, nekartojančių vienas kito.

Jo kurtos dekoracijos pasižymėjo mobilumu, montavimo lengvumu: prireikus buvo lengvai sukeičiamos.

A. Stepanka sugalvojo ir įvedė sukamąsias, pakylančiąsias ir nusileidžiančiąsias dekoracijas, atsirado „šliaužiančios“ dekoracijų detalės, liukai scenos grindyse.

Dailininkui teko įdėti daug fantazijos, kruopštumo, pademonstruoti užsispyrimo – ginčytis, įrodinėti, o kartais ir besąlygiškai paklusti – juk dirbti su J. Miltiniu paprasta nebuvo.

O 1966 metais A. Stepanka įgyvendino ypatingą sumanymą – įkūrė Panevėžio lėlių teatrą ir kartu su bendražyge, bendraminte žmona Julija Blėdyte-Stepankiene (1927–2016) ilgus metus jį puoselėjo, ugdė jaunų žmonių skonį, gebėjimus, skatino juos kurti.

Ne tik talentu, bet ir nepaprasta fantazija, lakia vaizduote apdovanotas menininkas per gyvenimą nuveikė nepaprastai daug.

Šiandien jį prisimename kaip Panevėžio ir kitų Lietuvos teatrų scenografą, akvarelininką, dailės studijos, lėlių teatro Panevėžyje įkūrėją, Liaudies meno draugijos (dabar Tautodailininkų sąjungos) Panevėžio zonos vadovą, teatrinių ir dekoratyvinių kaukių bei lėlių kūrėją, pirmųjų piešinių konkursų „Piešiame lėles“ pradininką, naujamečių, ABC ir vaikystės švenčių organizatorių ir kt. Jis buvo ir Tarptautinės lėlininkų sąjungos narys.

Panevėžio dramos teatro dailininkas Albertas Stepanka teatro dirbtuvėse (Respublikos g. 77, Panevėžys).

Prakalbinti akmenėliai

Daugybė savo paskirtį žemėje supratusių ir ją įvykdžiusių asmenybių jau atgulė amžinojo poilsio. Juos prisimename ir minime su didžiule pagarba. Tarp tokių asmenybių ir panevėžiečiai Albertas bei Julija Stepankos.

Pernai lapkričio mėnesį minėjome A. Stepankos 100 metų gimimo sukaktį, J. Blėdytės-Stepankienės tokį jubiliejų minėsime po keleto metų.

Ir nors jie jau labai toli nuo gyvųjų, panevėžiečio kino metraštininko Alberto Petrausko dėka galime ir šiandien pamatyti, kaip šie žmonės gyveno, dirbo, kūrė, taip pat paklausyti amžininkų prisiminimų.

Apie A. Stepanką pasakoja A. Petrausko sukurtas videofilmas „Jis ir akmenį prakalbindavo“.

Toks pavadinimas neatsitiktinis.

„Filmuodamas stebėdavausi nepaprasta Alberto fantazija, jo žaismingumu, įvairiomis išmonėmis. Ne kartą paėmęs paprastą akmenėlį į rankas jis pasakodavo jame matantis personažo veidą, numanantis apie jo gyvenimą, žinantis, ką šis galėtų vaidinti“, – prisimena A. Petrauskas.

Įkvėptas Kašpirovskio

Panevėžiui ir šalies kultūrai nusipelniusį menininką A. Petrauskas filmavo daugiau kaip metus 1989-aisiais per spektaklių repeticijas, lėlių teatro gastroles, kūrybinėje dirbtuvėje, namuose.

Filme apie vyro kūrybą, jo pomėgius, būdo ypatybes pasakoja žmona J. Blėdytė-Stepankienė, taip pat pasisako dailininką pažinoję žmonės.

„Jis buvo labai įdomus žmogus. Kartais atrodydavo, kad pats ir režisuoja, taip gerai viską jautė ir suprato. Turėjo gerą humoro jausmą ir savo pasakojimais dažnai nustebindavo. Kartą ateinu, o jis rodo pripiešęs daugybę įvairiausių paveikslėlių. „Čia Kašpirovskio įtakoje įkvėpimas atėjo“, – juokiasi. O Kašpirovskis tuo metu buvo populiarumo viršūnėje, su jo neva stebuklingais užkalbėjimais nuolat būdavo rodomos televizijos laidos“, – pamena A. Petrauskas.

Šis kino operatorius yra sukūręs daug filmų apie žinomus Panevėžio žmones. A. Stepanką jis vadina vienu įdomiausių savo personažų.

Įdomu, sako, būdavo jį stebėti repeticijoje, gastrolėse, namuose, teatre.

„O jau kai pradėdavo apie savo lėliukus pasakoti, tik klausykis!“ – juokiasi A. Petrauskas.

Albertas Stepanka su dukromis – vyresnėle Lili (kairėje) ir Diana. Apie 1965 m.

Žaismės meistras

Mėgstamas A. Stepankos kūrybos žanras – akvarelė, tapė jis ir aliejumi. Akvarelės gimdavo lengvai ir greitai, dailininkas jas vadindavo „pasitaškymu“.

A. Stepanka labai mylėjo gamtą, jo kūryboje dominavo lietuviško peizažo motyvai.

Norėjo, kad ir aplinka būtų graži, tad Ramygalos gatvėje namo, kuriame gyveno, kiemą buvo išpuošęs savo rankomis kurtomis akmens ir medžio skulptūromis.

„Pats yra sakęs, jog jis tik „nežymiai pataiso“ rastas gamtos medžiagas, išnaudodamas pirmapradį grožį. Buvę Lėlių teatro aktoriai prisimena, kaip iš tolimiausių gastrolių kartais grįždavo su pilnomis kuprinėmis pas mus nematytų, originalių akmenukų ar kitokių natūralių gamtos tvarinių. Jiems dailininkas vėliau suteikdavo išraišką ar būdavo spontaniškai numatęs būsimos teatro kaukės formą ar detalę“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja Rasa Stružienė, surinkusi gausią medžiagą apie A. Stepankos gyvenimą ir jo kūrybą.

Pernai, minint A. Stepankos šimtmetį, ji Panevėžio kraštotyros muziejuje parengė virtualią parodą „Išradingasis žaismės meistras. Dailininkui, teatro scenografui Albertui Stepankai – 100“.

Parodos rengėja menininką žinojusi iš anksčiau, dirbdama Dailės galerijoje yra rengusi jo parodas – A. Stepanka visada atrodė labai įdomus, nepaprastai energingas, visapusiškas žmogus.

O vėliau, po menininko mirties, jau dirbdama Kraštotyros muziejuje ir tvarkydama jo archyvą R. Stružienė sako buvusi maloniai nustebinta ir sužavėta šio žmogaus kūrybiškumo, jo nepaprastų gebėjimų.

„Po dalelę dėliodama jo gyvenimo mozaiką atradau nepaprastai daug. Supratau, koks jis buvo begaliniai darbštus – dažnai jo dirbtuvėje šviesos degdavo iki paryčių. Pats buvo pasidaręs piešimui skirtą darbo stalą su pakeliamu stalviršiu. Dukra Lili pamena dirbtuvėje stovėjusį scenos maketą, kuriame buvo išbandoma statomam spektakliui sukurta scenografija“, – pasakoja muziejininkė.

2018 metais dailininko dukra Diana Žukauskienė ir buvusi Panevėžio lėlių teatro aktorė Vanda Pranckevičienė perdavė muziejui šio teatro fotografijų bei dalies dokumentų archyvą, kuris ir tapo virtualios parodos „Išradingasis žaismės meistras. Dailininkui, teatro scenografui Albertui Stepankai – 100“ pagrindu.

Šioje virtualioje parodoje pristatyti dailininko akvarelės ir tapybos darbai, kuriais mielai sutiko pasidalinti menininko dukros – Diana Žukauskienė ir Lili Laucevičienė, taip pat pasirinkusios kūrybinius – režisierės bei aktorės – kelius.

Tradicinė ABC šventė vaikams Kultūros namų, kur buvo įsikūręs Lėlių liaudies teatras, kieme. 1987 m.

Kartu su žmona

Prie sėkmingos A. Stepankos veiklos daug prisidėjo jo gyvenimo ir kūrybos bendramintė žmona, aktorė ir režisierė J. Blėdytė-Stepankienė.

1998 metais mirus A. Stepankai, visus teatro rūpesčius ji perėmė ant savo pečių ir taip teatras gyvavo iki 2001 metų.

J. Blėdytė-Stepankienė – iš tų pačių Kubiliūnų Radviliškio rajone, kurie minimi pasakojant apie jos brolį, garsų aktorių ir režisierių Vaclovą Blėdį.

Ir sesuo pasirinko teatrą. 1946–1948 metais ji lankė Panevėžio dramos teatro studiją ir iki 1983 metų buvo šio teatro aktore. Čia sukūrė apie 70 vaidmenų.

Daugelis vyresnės kartos žiūrovų atsimena charakteringus šios aktorės personažus: teta Julija Henriko Ibseno pjesėje „Heda Gabler“, Žemgulienė – Kazio Sajos „Devynbėdžiuose“ ir daugelį kitų.

Tie, kuriems teko su šia menininke bendrauti, kurti, iš jos mokytis, prisimena ją pačiais šilčiausiais, gražiausiais žodžiais, teigia niekada nematę jos susiraukusios, nepatenkintos.

„Iš jos sklido stipri, ryški energija. Ji buvo tikras gyvsidabris“, – yra sakęs Lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis.

Mažųjų žiūrovų emocijos. Akimirka iš lėlių teatrų festivalio „Per vaikų širdis – į tautų širdis“ Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje. 1986 m.

Lėlių teatro triumfas

Abiejų Stepankų gyvenime Lėlių teatras užėmė ilgą ir gražų laikotarpį. Pati mėgėjiško teatro pradžia buvo tuometė 1-oji vidurinė mokykla (dabar J. Balčikonio gimnazija), o pirmieji aktoriai – įkūrėjų dukra Lili Stepankaitė su bendraklasiais aštuntokais.

Iš Vilniaus lėlių teatro, kuriame studijų metais A. Stepanka dirbo, buvo gautos nebenaudojamos, o būsimam Panevėžio lėlių teatrui labai reikalingos pirmosios lėlės.

1967 metais su jomis parodytas ir pirmasis spektaklis – B. Lukošiaus „Trys paršiukai“, vėliau tapęs teatro spektakliu rekordininku. Lietuvos ir užsienio scenose jis suvaidintas 400 kartų ir žiūrovams buvęs pristatytas net keturiomis kalbomis. Spektaklis buvo nufilmuotas ir Lietuvos televizijoje.

Teatro kūrimosi pradžioje J. Blėdytė-Stepankienė tik ateidavo padėti, tuo metu ji buvo Panevėžio dramos teatro aktorė. Tačiau netrukus rimtai įsitraukė į šį darbą.

Dramos teatrui persikėlus į naujas patalpas Laisvės a. 5, į buvusias Respublikos gatvėje, kur tuo metu veikė Liaudies meno draugijos skyrius, vadovaujamas A. Stepankos, persikėlė Panevėžio kultūros namai. Ten įsikūrė ir lėlių teatras.

Abu Stepankos dalijosi darbais: Julija režisuodavo, o lėlių kūrimas ir spektaklių scenografija buvo Alberto rūpestis.

1970 m. mėgėjiškam teatrui suteiktas Panevėžio lėlių liaudies teatro vardas.

Kai 1990-aisiais kultūros namų pastatas buvo perduotas Lietuvos šaulių sąjungai, lėlių teatras repeticijas tęsė šalia esančiame priestate, buvusioje choreografijos salėje. Renginiai ir retesni vaidinimai vykdavo vidiniame teatro kiemelyje.

Šiuo laikotarpiu lėles sugalvota pakeisti kaukėmis. Teatras, pervadintas Panevėžio savivaldybės vaikų kaukių teatru, 1997 metais įsikūrė Vasario 16-osios g. 20A.

Stepankų įkurtas lėlių teatras iškovojo platų pripažinimą, ne kartą buvo siunčiamas į tarptautinius festivalius Čekijoje, Estijoje, Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir tuometėje Jugoslavijoje.

Iš kelionių dažnai grįždavo su įvertinimais. 1972 metais V tarptautinio lėlių teatrų festivalio programoje tuometėje Jugoslavijoje rengėjams labai patiko panevėžiečių parodyto spektaklio Uno Lėjės „Kurmio išdaigos“ lėlės. Jos buvo padovanotos Zagrebo lėlių teatro muziejui.

Albertas Stepanka Lėlių teatro (Respublikos g. 77) kieme. 1990 m.

Unikaliosios kaukės

R. Stružienė pasakoja, kad Stepankų namuose būsimų spektaklių personažai turėjo savo vietą – vienas kambarys buvo skirtas kuriamoms teatro scenografijoms. Vyresnioji Stepankų dukra Lili pamena dažnai gausybe piešinių, eskizų nuklotas kambario grindis.

Lėlių kūrimas buvo nepaprastai daug originalumo, fantazijos, kantrybės, be to, ir techninių žinių reikalaujantis darbas. Juk teatre labai svarbi ne tik lėlės išvaizda, bet ir jos valdymo technika.

Lėlei sukonstruoti naudodavo pačias įvairiausias medžiagas, buityje sutinkamus daiktus – audinius, skėčius, poroloną, dviračių atšvaitus, naujametinius žaislus ir kt.

Lėlių teatrui A. Stepanka yra sukūręs ir muzikos instrumentų, skambančių lazdų, muzikinių dėžučių ir pan.

Dar vienas jo rūpestis – scenos apšvietimas. Šį darbą lėlių teatre A. Stepanka atlikdavo pats. Tinkamai sureguliuotomis ir nukreiptomis šviesomis galėdavo užmaskuoti ar paryškinti personažo charakterį.

Be to, nepaprastai unikalios ir A. Stepankos kurtos kaukės, ypač tos, kuriose matoma asimetrija. „Vėliau, tvarkydamos namų biblioteką, dukros surado nematytų knygų apie indėnų, Afrikos tautų, aborigenų kultūrinį palikimą – tai paaiškino A. Stepankos kaukėse dominavusių bruožų, charakterių išraiškas bei kur kas gilesnį jų atsiradimo pagrindą“, – pasakoja R. Stružienė.

Komentarai

  • 1997m teatro patalpas ateme is Driskiu irengtas ir atidave Steponkoms.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų