-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš pradžių svarstęs, gal išdrožus biblinį Rojaus medį, bet tuomet būtų tekę vaizduoti apie šį besirangantį žaltį. O jam nesinorėjo tarp žiedų įkomponuoti šliužo.
Į panevėžiečio „Gyvybės medį“ sudėtas gyvenimo džiaugsmas, viltys, kartu ir godos. Gyvenimo džiaugsmu spinduliuoja ir pats kūrėjas.
„Jei nedrožčiau, gal įpulčiau į ligas, neviltį ar alkoholį. Dabar turiu kuo gyventi“, – prisipažįsta kitąmet 80-metį minėsiantis kūrėjas.
Iš liepos J. Kuodžio išdrožtas medis – tarsi nėrinys.
Meistrui įprasta, kad jo darbai vadinami ažūriniais, subtiliais, netgi stebimasi, kiek daug į juos sudėta kruopštaus darbo.
Kūrėjas pripažįsta, kad šis jo, Tautodailininkų sąjungos nario, darbas tikrai pareikalavo ilgų kūrybos valandų.
„Tris mėnesius drožiau neatsitraukdamas. Nebuvo man jokių savaitgalių, per dieną dirbau ilgiau nei visų įprastas aštuonias valandas“, – pasakoja J. Kuodis.
Jis pasiguodė prieš metus palaidojęs mylimą žmoną Aldoną, su kuria nugyventa daugiau nei pusė amžiaus. Išgyventą netektį, vienatvę, ilgesį, o kartu ilgo ir gražaus bendro gyvenimo prisiminimus drožėjas ir sudėjo į tą medį.
„Drožiau žiemą, bet galvojau apie pavasarį. Žinia, žiema irgi nestokoja gyvybės, bet įprasta, kad ją skleidžiantis pajuntame atėjus pavasariui. Tad ir mano medis pavasariškas, pilnas išdrožtų žiedų“, – pasakoja J. Kuodis.
Šį unikalų darbą galės apžiūrėti visi atėję į Panevėžio dailės galerijoje netrukus duris atversiančią Panevėžio krašto tautodailininkų parodą.
Jos laukdamas „Gyvybės medžio“ autorius prasitaria iš tiesų kuriantis sau, bet jam labai patinka, kai parodų žiūrovai sustoja prie jo kūrinių, juos apžiūri, po to aptarinėja.
„Jeigu mane užkalbina, dažniausiai išgirstu klausimą, iš kur turiu tiek kantrybės ir kruopštumo“, – šypsosi J. Kuodis.
Julius Kuodis. G. Kartano nuotr.
J. Kuodis sako nemanantis, kad yra pernelyg kruopštus.
„Man paprasčiausiai norisi viską padaryti gerai. Ir kad būtų gražu“, – tvirtina tautodailininkas.
O drožia tik šaltuoju metų laiku. Drožybos jis imasi savojo daugiabučio Beržų gatvėje rūsyje. Ten įsirengęs medžio dirbtuvę.
Vos prašvinta saulė, sučiulba paukščiai, J. Kuodis išskuba į sodą Keravoje, sodininkų bendrijoje. Džiaugiasi, kad jo sodas pačioje pamiškėje, ramioje vietoje. Ten ir namuką susirentė, stovi ir skanius pomidorus nokina šiltnamis. Bute mieste vasaromis J. Kuodis tik svečias – gyvenimas verda pamiškės namelyje.
„Va ten tai aš jaučiu gyvybę. Nuo pavasario iki šalnų miškas čiulba, skleidžia kvapus, veša ir veda derlių mano pasodinti augalai“, – apie palaimą gyventi gamtoje kalba drožėjas.
Sukūręs žydintį „Gyvybės medį“ bei įvairių kitų džiaugsmą liudijančių drožinių, jų autorius prisipažino: jo paties gyvenime būta ne vien žiedų, bet ir spyglių.
Pastarųjų gal net daugiau.
Teko palaidoti ligos pasiglemžtą jėga ir gyvybe tryškusį sūnų, praėjus kiek laiko žuvo anūkė – mirusio sūnaus dukra.
Trečioji netektis – brangios žmonos mirtis.
„Žmonos mirtį išgyvenau jau lengviau. Pamenu, nesyk esame su ja šnekėjęsi, kuris pirmas išeisime, taigi, mirtį savotiškai pratinomės. O štai sūnaus ir anūkės mirtys buvo sunkiai pakeliamos“, – atsidūsta J. Kuodis.
Po tokių netekčių iš pradžių negalėjęs imti į rankas drožybos įrankių, o ir galva buvo tuščia, nekildavo jokių idėjų.
Tačiau drožti jis sako prisivertęs.
Skausmą, liūdesį, gėlą panevėžietis sako kaip tik ir malšinęs kruopščiu darbu.
Taip gimė kruopštūs iš medžio išdrožti ažūriniai kūriniai.
J. Kuodis drožė ąžuolą, raudonmedį, o štai paskutinis jo sukurtas kūrinys – „Gyvybės medis“ iš liepos. Iš jos drožti lengviausia.
Savo kūrinių J. Kuodis neparduoda, vien dovanoja. Jam malonu dovanoti ir taip džiuginti žmones.
Pasak tautodailininko, jokios būtinybės parduoti drožinius jam ir nėra – pensijos užtenka per akis. Kūrėjas prisipažino jau nusprendęs, kam padovanos ir puikųjį „Gyvybės medį“, bet nenori atskleisti to žmogaus vardo.
„Lai būna jam staigmena“, – šypsosi J. Kuodis.
Fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius ir medžio drožėjas Julius Kuodis. G. Kartano nuotr.
Panevėžietis sako nuo vaikystės buvęs krapštukas.
„Nežinojau tada, kaip drožiama ir kad apskritai galima drožti, bet nagai man niežėjo. Dar paauglys sumeistravau virtuvės spintelę, pagaminau etažerę. Tuomet jos buvo madingos“, – pasakoja J. Kuodis.
O sulaukęs pilnametystės, pats sau netikėtai, tapo medžio drožėju įsidarbinęs tuometėje Panevėžyje veikusioje įmonėje „Tulpė“. Joje būdavo gaminami suvenyrai. J. Kuodžiui patikėta juos drožti pagal jau sukurtus modelius.
Taip užsidirbdavęs duonai, o po darbo irgi droždavo, bet tuomet jau gimdavo vienetiniai kūriniai.
Kaip ateina mintis, ką drožti, J. Kuodis negali įvardyti.
Anot jo, būna ir taip, kad drožinio vaizdinys pažadina iš miegų, būna, kad kelias dienas, gal net savaites svarsčius staiga lyg ateina nušvitimas – drožinio apmatai ar visas jo vaizdas.
Kūrėjas prisipažino, kad jam labai smagu ir gebėti, ir norėti drožti.
J. Kuodis svarsto pažįstantis galybę bendraamžių, netgi jaunesnių, kurie, išėję į pensiją, iš neturėjimo ką veikti tampa kankiniais.
„Žiemos mėnesiais gyvendamas bute ir nedroždamas kankiniu būčiau ir aš. Dabar esu laimingas sukūręs „Gyvybės medį“, – šypsosi J. Kuodis.
