-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, – rašė poetas Henrikas Radauskas.Joje lapoja gardaus šokolado medžių stebuklingas miškas, takeliai grįsti saldžiausiais vafliais, o danguje šokinėja cukrinės vatos debesys.
Neringos pasakose laksto pūkuoti skorpionai, šmirinėja žalios lapės, o netrukus jose tikriausiai atsiras ir stebuklingas gintaro gabalėlis.
Pasakų kūrėja yra užkietėjusi gintaro rinkėja, banguojančioje Baltijoje galinti laukti savojo laimikio ištisas valandas.
N. Trinskytė yra iš tų, kuriems diena gerokai per trumpa, o metai turi per mažai dienų.
Ji sugebėjo kasdienybę paversti spalvingu ir turtingu gyvenimu.
Kurti Neringa pradėjo dar mokykloje. Rašė apsakymus, dalyvaudavo prozos konkursuose. Labai daug skaitė. Kaip pati sako, ne skaitė, o tiesiog rijo knygas.
Mama netgi pradėdavo drausti tiek skaityti, tačiau išradinga dukra rasdavo būdą, kaip pergudrauti. Pasiimdavo žibintuvėlį ir palindusi po antklode įnirtingai vedžiodavo akimis raides.
Nors dabar skaitymui lieka labai mažai laiko, tačiau Neringa yra didžiulė Stiveno Kingo literatūros gerbėja.
Namuose saugo didžiulę šio fantastikos genijaus knygų kolekciją.
Kai prieš septyniolika metų gimė sūnus, Neringa, kaip ir dauguma mamų, ėmėsi sekti jam pasakas. Pasakų sekė išties labai daug, o kai šios pabosdavo, vis pridėdavo kažką savo.
Tuomet pajuto, jog ir pačiai visai neblogai sekasi eiliuoti stebuklingas istorijas.
„Esu dėkinga sūnui. Dėl jo pradėjau rašyti pasakas ir šios tapo mano didžiąja gyvenimo dalimi. Šypsena nuo veido niekur nedingsta, nes pasaulis dabar man atrodo spalvotas, gražus ir linksmas. Visiškai pasakiškas!“, – šypsosi Neringa.
Jeigu galėtų atsukti laiką atgal, ji norėtų, jog pasakas būtų atradusi dar anksčiau. Nes iš tiesų jos visiškai apvertė panevėžietės gyvenimą.
„Jaučiuosi laimingesnė, turtingesnė. Kartais pagalvoju, jeigu dabar kas nors atimtų rašiklį ir popieriaus lapą, gyvenimas taptų nykus, liūdnas ir visiškai ne mano. Aš nedirbu – aš džiaugiuosi, kuriu ir tuo gyvenu. Tai nėra darbas, tai – malonumas“, – svarsto rašytoja.
Neringa Trinskytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Su sūnumi, „įdarbinusiu“ Neringos vaizduotę, jos ryšys ir dabar labai artimas.
Jiedu daug laiko leidžia kartu, drauge keliauja. Dažnai – autobusu, kad dar daugiau laiko galėtų skirti vienas kitam.
„Kiekvieną vasarą sugalvojame, kur keliausime, ką pamatysime. Džiaugiuosi, kad net būdamas septyniolikos, jis dar nori su manimi ir į kiną nueiti, ir kartu prie jūros nuvažiuoti“, – šypteli pašnekovė.
Neringa sako turinti didžiulę vaizduotę ir to paties linkėtų savo atžalai.
„Stengiuosi sūnui ir laisvės duoti, ir pamokyti labiau atsiskleisti – tiesiog parodyti, koks gyvenimas gali būti įvairiapusis, spalvingas ir gražus“, – sako N. Trinskytė.
Mama įsitikinusi: savo kelią sūnus turi atrasti pats, jo niekur nestums, nesistengs įteigti savo nuomonės ar juolab nevers sekti jos pėdomis.
Sūnui puikiai sekasi kalbos, tad Neringa tikisi, jog kūryba ir jo gyvenime taip pat užims nemažą dalį.
„Jis labai kūrybingas, tik dar neatrado to savyje. Aš savąjį kūrybiškumą irgi atradau būdama tikrai ne jo amžiaus“, – juokiasi N. Trinskytė.
N. Trinskytė pasakų pasaulyje dabar nardo kaip žuvis vandenyje, nors pamena, kad pirmieji žingsniai toli gražu nebuvo patys drąsiausi.
Labai bijojo leisti knygutes ir vis kankino klausimas, ar jos pasakos kam nors patiks.
Dabar ji – žinoma vaikų rašytoja, pasakų kūrimo dirbtuvių vaikams sumanytoja, asmeninių pasakų kūrėja.
O kadaise buvo etapas, kai šeimai teko sunkiau verstis.
Tuomet savo kurtas pasakas Neringa pradėjo dovanoti vietoj materialių daiktų – vienai draugei Kalėdų proga, kitai – gimtadienio.
„Vieną pasaką padovanojau, tada – kitą, ir aplinkiniai pradėjo klausinėti, ar rašau pasakas pagal užsakymą. Taip prieš septyniolika metų prasidėjo tas pasakiškas mano kelias“, – šypteli N. Trinskytė.
Neringa juokauja, kad jos galva tikriausiai sprogtų, jeigu nerašytų. Ten – tikras minčių knibždėlynas. Todėl moters rankinėje visuomet yra rašiklis ir sąsiuvinis – kad mintys nespėtų pabėgti.
„Labai nepatinka skaityti savo pasakas antrą kartą. Jei tą darau, gimsta dar daugiau minčių, noriu kažką papildyti, pakeisti. Atrodo, jau ir ši pasaka visai smagi išėjo, o kai antrą kartą skaitau, vis tiek pradedu taisyti, kartais net iš naujo rašyti“, – juokiasi rašytoja.
Dar viena sąlyga – Neringa niekada nerašo namuose. Kūrybai jai reikia įkvepiančios vietos – suolelio parke ar jaukios kavinukės.
„Galiu rašyti bet kur, tik ne namuose. Man reikia dairytis, stebėti, matyti aplink save vis naujus dalykus“, – sako rašytoja.
Neringai užtenka apsidairyti ir išvydus kokį paprastą daiktą įsivaizduoti jį keistą, kalbantį, ieškantį draugų arba kur nors keliaujantį.
Kavinėje prie staliuko gardžiuojantis pyragu gali išsirutulioti pasakos siužetas apie šokoladinį pyragą, kvepiantį obuoliais, kurį skanauja narcizas, rožė ir pakalnutė. O Neringai metus žvilgsnį į paprasčiausią spintelę, iš jos, tikėtina, pradės lįsti spalvingi drugeliai, naktį pavirstantys šikšnosparniais.
Netikite? O kas pasakė, kad stebuklų nėra?
Neringa Trinskytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Neringos neįprastas, beribe fantazija apipintas pasakas pamilo būrys vaikų. O autorė įsitikinusi: ir suaugusiesiems, įsisukusiems į beprotišką gyvenimo sūkurį, reikia atsigręžti į stebuklingą pasaulį.
Pasakas Neringai teko rašyti ir vos gimusiam kūdikiui, ir bažnyčios klebonui, ir aštuoniasdešimtmečiam senjorui.
„Kartais tenka matyti suaugusiuosius, pirmą kartą skaitančius jiems kurtą asmeninę pasaką, kurioje patys tampa herojais. Ir kai matau ašaras akyse, džiaugsmą lūpose, spindinčias akis ir nuostabą, visada pagalvoju, jog pasaka išties ne tik vaikams patinka. Suaugusiems jos irgi labai reikalingos“, – pastebi rašytoja.
Pasakos, anot jos, priverčia atsukti gyvenimą atgal, leidžia peržvelgti nueitą kelią, pamiršti rūpesčius ir tiesiog išmokti svajoti.
„Man atrodo, kad kartais mes, suaugusieji, kažkur labai skubame, neturime laiko svajoti, pagalvoti apie ateitį ar pasidžiaugti mažais dalykais“, – sako Neringa.
Pagal išsilavinimą N. Trinskytė yra socialinės pedagogikos magistrė.
Todėl visai nenuostabu, jog ją taip įtraukė magiškas vaikų pasaulis.
Neringa visuomet bijojo kalbėti prieš publiką. Kad galėtų dirbti tai, ką mėgsta labiausiai, teko gerokai perlipti per save.
Dar ir dabar pamena, kaip vesdama pirmąsias pasakos dirbtuves vos keliems vaikams nerimavo, ar pavyks viešai pakalbėti, ar jiems patiks, ar ją supras.
Moterį kaustė išties didžiulė baimė.
Po truputėlį ją įveikusi suprato, kad kalbėdama kitiems apie pasakas, jaučiasi geriausiai.
„Dabar tikrai būna tokių auditorijų, kai manęs klauso šimtas vaikų ir tėvelių didžiulėje salėje. Ir aš kalbu! Aš neužsičiaupiu! Ir man tos 45 minutės, kiek trunka užsiėmimas, dažniausiai būna per trumpos“, – viešo kalbėjimo baimę įveikė rašytoja.
N. Trinskytei patinka iššūkiai. O pastarieji į jos gyvenimą ateina labai netikėtai.
Sykį Panevėžio pradinės mokyklos bendruomenė paprašė rašytojos sukurti himną.
„Galvoju, niekada nerašiau dainos žodžių. Kodėl gi nepabandžius? Parašiau, patiko, dabar Pradinė mokykla turi savo himną“, – džiaugiasi rašytoja.
Neįprastą dovaną N. Trinskytė įteikė ir savo mylimam gimtajam miestui Panevėžiui. Gimtadienio proga jį pasveikino eiliuota pasaka.
Atsivertęs knygelę kiekvienas panevėžietis neįprastose iliustracijos atpažins miesto simbolius, įvilktus į pasakišką rūbą – šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, legendinį J. Masiulio knygyną, miesto pasididžiavimą Juozo Miltinio dramos teatrą ar Laisvės aikštę.
Neringa yra išleidusi ir nuotykių knygą apie XVI amžiaus Vilnių, Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą.
Nors šis literatūros stilius Neringai buvo visiškai nauja patirtis, greitai suprato, jog jai kur kas mieliau kurti pasakas. Pasaulį, kuriame gyvena pūkuoti skorpionai, šoka ledų fontanas ar kaip mėnulyje kas nors stato pasakišką pilį.
„Yra viena knyga apie mergaitę Mėtą, kuri šiek tiek panaši į mane. Ne savo išvaizda, bet charakteriu. Ji viską mato spalvotai ir pati kuria istorijas. Vis pagalvoju, kad reikėtų ir antrosios knygos dalies“, – šypteli Neringa.
Kūrybingai panevėžietei netgi yra tekę rašyti filmo scenarijų, pasaką apie šiukšlių rūšiavimą, kuri ir šiandien keliauja po mokyklas ir darželius.
Neringa įsitikinusi, jog šiandien tvarumo idėjos turėtų būti artimos kiekvienam.
„Jeigu perskaičius šią pasaką nors vienas butelis ar popierėlis nukeliaus į šiukšlių konteinerį, o ne ant žemės, vadinasi, savo darbą padariau. Keistis niekada ne vėlu, kaip ir niekada ne vėlu skaityti pasakas“, – sako Neringa.
Neringa Trinskytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa yra išleidusi penkias autorines ir vieną spalvinimo knygelę. O pasakų skaičiuoja parašiusi per tūkstantį.
Kokios tos pasakos? Dažniausiai skanios, saldžios, labai spalvingos, šiek tiek keistos, juokingos, stebuklingos, ir visada įdomios. Jose – šokolado miškai, dramblys, einantis ieškoti draugų, skruzdėlės valgo cepelinus, o lapės su raganosiais žaidžia šachmatais. Pieštukai pešasi, rožinės varlės apsigyvena debesyse.
„Visos mano pasakos pamokančios. Noriu, kad vaikai, perskaitę pasaką, jos nepamirštų. Analizuotų, žiūrėtų iliustracijas, gal į kažkurį puslapį grįžtų dar kartą“, – svarsto rašytoja.
Pasak N. Trinskytės, lietuvių kalba be galo graži ir turtinga, tad ji su kiekvienu kūriniu stengiasi turtinti ir savo žodyną. Jos pasakų herojai ne paprasčiausiai eina, o sliūkina, sėlina, keberiojasi, ropščiasi.
N. Trinskytė veda pasakų kūrimo užsiėmimus priešmokyklinukams ir pradinukams. Ji džiaugiasi, jog tokio amžiaus vaikai dar labai laisvi ir be galo kūrybingi.
„Pamokos pradžioje vaikai neįsivaizduoja, kad laikrodis gali bėgioti, o kažkur egzistuoja šokoladinė planeta. Bet užsiėmimo pabaigoje jie tarsi atgyja: kelia rankas, klausia, kalba tiek, kad net man nebėra kur įsiterpti“, – juokiasi rašytoja ir kūrybinių dirbtuvių sumanytoja.
Neringa įsitikinusi: vaikai turi puikią fantaziją – tereikia ją padėti atskleisti.
Pasakų pamokos pabaigoje kiekvienam Neringa padovanoja po pasaką.
„Man labai smagu girdėti, kad grįžę į namus vaikučiai pasisodina tėvelius ir prašo perskaityti pasaką“, – sako N. Trinskytė.
Žinoma pasakų rašytoja yra ir užkietėjusi gintaro rinkėja.
Neringai labai patinka leisti laiką prie jūros. Dažnai ten kuria pasakas.
Sykį ji pastebėjo, kaip specialia apranga išsiskiriantys gintarautojai renka pajūryje lietuviškąjį auksą – gintaro gabalėlius.
Vieną kartą pabandė ir pati, po to dar kartą, o dabar jau skaičiuoja visus metus.
Kantrybės naujai iškeptai gintarautojai netrūksta. Jūroje, laukdama atplukdomo gintaro, N. Trinskytė su bridkelnėmis ir graibštu gali išstovėti ir aštuonias valandas.
Savąjį gyvenimo gintarą Neringa dar tikisi surasti. Kol kas didžiausias jos laimikis – 37 gramų gintaro gabalėlis, o namuose jau sukaupusi gerus kelis kilogramus.
Gintaro rinkimas panevėžietei yra savotiška relaksacija.
„Kai ieškau gintaro, stoviu bangose ir laukiu, ką jūra atplukdys, bandau analizuoti, kokios ten srovės, koks vėjas, kaip jūra pasislinkusi. Tada užmirštu tą kitą savo gyvenimo pusę. Ir pajuntu tokią ramybę. Kai kartais tos ramybės reikia, iš karto keliauju prie jūros, o vakare dažniausiai vėl sėdu rašyti“, – pasakoja Neringa.
Ji neabejoja: naujojoje jos knygoje tikrai bus pasaka apie gintarą.
„Gintaro gabalėlis padengtas žievele. Ją nuėmus, galima rasti kokią muselę, bitutę ar kirmėlytę. O tai irgi gali būti pasakos dalis“, – šypteli Neringa.
Rinkti gintarą N. Trinskytė mokėsi stebėdama kitus gintarautojus, o jų šiandien Lietuvoje gana daug.
„Nuvažiuoju ryte prie jūros, žinau, kad vėjas palankus, srovės – taip pat, ir sutinku dar dvidešimt žmonių, atkeliavusių to paties“, – juokiasi Neringa.
Ji labai džiaugiasi, kai tarp gintaro rinkėjų susikūrė glaudi bendruomenė, maloniai ją priėmusi ir netgi pasidalinanti patirtimi.
„Sutikite, ne visi nori įsileisti atėjūną į savo vietą, nes gintaro vis mažėja, o gintarautojų daugėja. Džiaugiuosi, kad tarp senbuvių susiradau puikių bičiulių“, – šypsosi panevėžietė.
Įgudusi gintaro rinkėja jau be vargo atskiria tikrą lietuviško aukso gabalėlį vos paėmusi jį į rankas – pagal tekstūrą. Šis lietuviškas brangakmenis gali būti labai įvairus – ir geltonas, ir baltas, ir žalias, ir raudonas, o kiekvienas gabalėlis be galo skirtingas.
Per septyniolika metų kūrybinio kelio N. Trinskytė niekada nepasigailėjo juo pasukusi. Priešingai: kiekvieną dieną laukianti naujos dienos ir smalsauja, kur šiandien ji nuves.
„Labai noriu naujų atradimų. Svajoju, kad laiko užtektų viskam: ir naujoms knygoms, ir susitikimams, ir galbūt naujiems vaidmenims. Bus ir daug gintarų, ir daug pasakų, ir naujų iššūkių, kuriuos tikrai įveiksiu“, – šypsosi Neringa.
