-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vytauto Mikalausko menų gimnazijos abiturientė E. Baltrūnaitė šiuo metu daugiausia dėmesio skiria specialybės programos ruošai, kadangi stojamųjų sezonas – ne už kalnų. Kaip pati sako, stengiasi nepasiduoti artėjančių egzaminų baimei.
„Tai yra labiau atsakomybės jausmas nei baimė. Neišgąsdins manęs joks popierius ir rašiklis“, – juokiasi smuikininkė.
Išblaškyti neramias mintis jai visuomet padeda ankstyvas rytas, pradėtas su pačiais paprasčiausiais smuiko pratimais. Anot merginos, jie labiau pabudina mintis nei pirštus.
Smuiko virtuozė E. Baltrūnaitė – tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatė, apdovanota kaip viena gabiausių Panevėžio moksleivių. Asmeninio archyvo nuotr.
E. Baltrūnaitė – talentinga smuikininkė, besitobulinanti su garsiausiais pasaulio stygininkais. Praėjusiais metais tarptautinėje J. Naujalio kamerinės muzikos stovykloje turėjo galimybę mokytis iš pasaulinio garso smuiko virtuozės vokietės Rebekos Hartman.
Anot E. Baltrūnaitės, tokie kursai yra puiki galimybė ne tik susirasti bendraminčių, draugų, bet ir užlipti ant aukštesnio laiptelio kamerinės muzikos srityje.
„Labai smagu susipažinti su dėstytojais, kurie į repeticiją atsineša ne tik platų žinių ir patirties bagažą, bet ir įvairiausių būdų tai perteikti mums“, – sako Eva.
Pasak jos, šie kursai – pusiausvyros palaikymas tarp linksmybių ir pamokų. Pirma dienos pusė – rytinė mankšta, pusryčiai, pamokos ir grojimas, o antroji – koncertai, pokalbiai su žymiais dėstytojais, žaidimai, viktorinos.
Asmeninio archyvo nuotr.
Eva svarsto, jog muzika visus pasitinka nuo pirmųjų dienų šiame pasaulyje: lopšinės, radijas, televizija. O jos pirmasis atsiminimas apie muziką yra pašėlęs koncertas tėvams, kai buvo dar visai maža.
„Per televizorių grojo muzika, o aš užsiėmiau savo mėgstamiausia veikla, – juokiasi mergina. –Tikiu, kad atradus sau skirtą dalyką, ši laimė niekad nepraeis. Man tikrai nepraėjo.“
Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado smuikas, E. Baltrūnaitė svarsto, jog to reikėtų pasiteirauti ir jos mamos, kadangi abi šį momentą mena skirtingai.
„Mama pasakojo, jog stojant į pirmą klasę mokyklos raštinėje manęs paklausė, kuo noriu groti. Visiškai jos nuostabai atsakiau, kad smuiku. Manau, mama net šoktelėjo nuo kėdės, o aš ėmiau aiškinti: argi tu neatsimeni, aš gi visada norėjau groti smuiku! Apsimesdavau, kad groju su pieštukais!“ – juokiasi prisiminusi Eva.
Tikroji istorija apie smuiką lieka paslaptis, tad nežinia, ar tai buvo atsitiktinai pasirinktas instrumentas, ar groti juo mergaitę traukė nuo mažų dienų.
„Bet man patinka galvoti, jog su šiuo noru jau gimiau“, – šypteli Eva.
Pradžioje sunkiausia, anot E. Baltrūnaitės, buvo perprasti, ko gi tas smuikas iš jos nori.
„Ar jį laikai per smarkiai, per aukštai? Kodėl ta nata tokia, o šita – kitokia. Viskas atrodė sudėtinga, painu, reikalavo daug laiko, kantrybės ir darbo“, – pasakoja smuikininkė.
Anot E. Baltrūnaitės, daugelis turi keistą įsitikinimą, kad jei gerai groji, vadinasi – talentas. Bet, jos nuomone, talentas be darbo tėra gražus žodis.
Ir tą pati suprato, kai ėmė diena iš dienos su didele mokytojos pagalba, apsišarvojusi kantrybe dirbti.
„Gražinau kiekvieną natą ir joms taikiau mintis, emocijas. Tuomet ir supratau, kad daug grojant smuiku, jis nėra toks ir sudėtingas instrumentas“, – sako Eva.
E. Baltrūnaitė su didžiausia pagarba ir dėkingumu lenkiasi savo specialybės mokytojai Ingai Ūsienei. Ji ne tik išmokė, kaip smuiką prakalbinti, bet su milžinišku atsidavimu padeda mokinei eiti profesionalios muzikos keliu.
E. Baltrūnaitės manymu, specialybės mokytojo darbas – ypatingas.
„Neatsiejama muzikos mokytojo dalis – individualumas. Esu be galo laiminga, kad turiu tokią nuostabią mokytoją, kuri man padeda surinkti mintis, kai jos išsibarsto, kartu su manimi nubraukia ašarą, kartu juokiamės ir tiesiog pasikalbame. Ji – didžiausias mano autoritetas“, – gražiai apie net dvylika metų ją ugdžiusią pedagogę atsiliepia Eva.
E. Baltrūnaitė – tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatė, apdovanota kaip viena gabiausių Panevėžio moksleivių.
Asmeninio archyvo nuotr.
Anot jos, būti pastebėtam visuomet malonu. Tai reiškia, kad įdėtas darbas duoda rezultatą.
„Visuomet norisi matyti šypsenas ir švytinčius veidus po koncerto, bet taip pat norisi didžiuotis savo pasiekimu, džiaugtis įveiktu iššūkiu“, – sako Eva.
Anot smuikininkės, kiekvienas konkursas įsimena dėl įvairių priežasčių: tai gali būti pirmasis konkursas, pirmieji laurai, nauji draugai, įmantrios salės, ilgos kelionės ir nematyti vaizdai. Bet ji vieno laimėjimo išskirti negalėtų.
„Visus konkursus ir apdovanojimus atsimenu labai raiškiai, man jie visi tokie unikalūs. Prisimenu ansamblių konkursą Italijoje. Dar penktoje klasėje grodami violončelės, akordeono ir smuiko ansamblyje laimėjome pirmąją vietą. Važiuojant autobusu net užmigau apsikabinusi apdovanojimą“, – juokiasi smuikininkė.
Paklausta, ar vadina griežimą smuiku darbu, ar labiau gyvenimo būdu, E. Baltrūnaitė susimąsto:
„Jei mylima veikla tampa darbu – ar ji tikrai yra mylima? – svarsto smuikininkė. – Nepagrojusi jaučiuosi lyg praleidusi pusryčius.“
Labiausiai jai patinka romantizmo epochos kūriniai. Nesvarbu, solo, ansamblyje ar orkestre. Jie, anot Evos, išraiškingi, emocingi, kartais net dramatiški.
„Šiuo metu savo dieną pradedu su pasakiškomis Edvardo Grygo sonatomis smuikui arba Antonino Dvoržako simfonine kūryba“, – pasakoja E. Baltrūnaitė.
Pasak E. Baltrūnaitės, smuikas reikalauja daug savikontrolės ir disciplinos. Pastangos, kantrus ir kruopštus darbas, didelis noras suprasti ir sužinoti – tai išsiugdoma grojant arba yra įgimta.
Taip pat muzikui labai svarbu prižiūrėti savo sveikatą – tiek fizinę, tiek emocinę.
„Mokomės groti ne tik natas, bet kaip atrodyti scenoje, kaip išmokti kūriniui suteikti prasmę ir jausmus. Visa tai – nelengvas mokslas“, – teigia mergina.
Muzika Evai – kaip mistinė būtybė.
„Tai juk viso labo tik vibruojančios oro bangos, bet jos žmogų priverčia pajusti milijoną skirtingų emocijų. Atrodo, net tiek žodžių nėra joms apibūdinti. Lipant į sceną jaučiu euforiją. Grojant niekad nebandau nuryti jaudulio, išsklaidyti minčių“, – pasakoja E. Baltrūnaitė.
Kai groja, ji tarsi pasineria į visiškai kitą pasaulį, kuriame visos natos virsta raidėmis, o kūrinys – istorija.
„Atrodo, akimirką nebe aš groju smuiku, bet jis tampa dalimi manęs, mano balsu, širdimi, protu. Šis momentas yra magiškas. Niekas nepriverčia taip jaustis, kaip pasirodymas prieš publiką“, – sako smuikininkė.
Asmeninio archyvo nuotr.
E. Baltrūnaitės manymu, kūrybiškas žmogus sukuria kūrybišką aplinką.
Jos tėvai su muzika beveik nieko bendro neturi, tačiau teta grojo akordeonu, o močiutė iki šiol dainuoja savo miestelio ansamblyje.
„Vaikystėje buvau labai judri ir apsukri, turėjau lakią vaizduotę, tad neretai mėgindavau palėpėje paslėptu akordeonu išgauti garsą. Norėjau visko: dainuoti, šokti, groti, mokyti, šukuoti“, – vardija pašnekovė.
Ir dabar Eva yra labai įvairiapusiška. Radusi laisvą minutę, rašo mažus pasakojimus, ištraukas iš savo apmąstymų, eilėraščius. Dar gimnazistė piešia, kuria muzikinius kūrinius, kartais netgi elektroninę muziką mokyklos garso režisūros studijoje.
„Bet šiuo metu vis rečiau randu tam laiko“, – atsidūsta E. Baltrūnaitė.
Ji įsitikinusi, jog niekuomet neatitols nuo muzikos, o smuikas jos rankose skambės dar labai ilgai. „Gyvenime atsiras dar daug norų ir svajonių, bet dabar labiausiai noriu tapti savarankiška smuikininke, pamatyti pasaulį, išgirsti daug atlikėjų ir kūrinių. Mano svajonė – gyventi taip, kad būčiau laiminga“, – šypsosi muzikali panevėžietė.
