Gunta Gelgotė: tylioji gyslelė liepdavo keltis ir eiti

Iš Latvijos kilusi operos solistė sopranas Gunta Gelgotė, prieš keliolika metų atvykusi studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pas profesorę Reginą Maciūtę, save vis drąsindavo: baigsiu studijas – ir greitai į Rygą. Išvažiuoti nespėjo – sulaikė meilė.

Pernai Guntos talentas įvertintas Lietuvoje aukščiausiu šalies profesionaliojo scenos meno apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi. O šiais metais kartu su G. Gelgote apdovanojimų ceremonijos jaudindamasis laukia ir Panevėžio muzikinio teatro kolektyvas.

Gunta, pernai Auksinį scenos kryžių pelnėte kaip solistė, atlikusi Julijos vaidmenį Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Šįmet vėl esate nominuota šiam apdovanojimui už Moters vaidmenį operoje-poemoje „Strazdas – žalias paukštis“ Panevėžio muzikiniame teatre. Kaip reagavote išgirdusi, kad vėl buvote atrinkta iš 93 kandidatų į nominantus? Ką reiškia tikimybė, jog dar kartą gali tekti lipti į sceną atsiimti aukščiausią šalies profesionaliojo scenos meno apdovanojimą?

Mane labai nustebinote, kad buvo 93 kandidatai! Nežinojau. Tada jau rimčiau atrodo. (Juokiasi.) Žinoma, nustebau, kad buvau nominuota, bet šį kartą to nepriimu asmeniškai, o vertinu kaip parodytą dėmesį visam Panevėžio muzikinio teatro pastatymui. Šioje situacijoje esu tik „Strazdo – žalio paukščio“ atstovė. Panevėžio teatras mažesnis, visa jo komanda kaip šeima. Jaučiuosi tos šeimos dalimi – vienas iš balsų.
Džiaugiuosi, kad aš, kaip latvė, tikau tam pastatymui. Kai padainavau premjeroje, prie manęs priėjusi vyresnio amžiaus moteris prisistatė: aš Kutavičienė. Man jau vien tai išgirdus susikaupė džiaugsmo ašaros. O ji sako: kaip gaila, kad jis šito pastatymo nesulaukė, būtų norėjęs, kad „Strazdas – žalias paukštis“ būtent taip skambėtų.
Didelis džiaugsmas, kad per mane galėjo įvykti kažkas gero.

Ar apdovanojimų ceremonijos laukiate su jauduliu?

Laukiu kaip šventės. Laukiu, kada galėsiu į ją nuvažiuoti su Panevėžio muzikinio teatro direktore Kotryna, su spektaklio muzikos vadovu Imantu dalyvauti šventėje kaip dalis profesionaliojo teatro visuomenės.

Moters vaidmuo operoje-poemoje „Strazdas – žalias paukštis“ yra pirmas jūsų darbas Panevėžio muzikiniame teatre. Kokį įspūdį padarė Panevėžys?

Kadangi esu iš Latvijos, per Panevėžį važiuodavau šimtą kartų. Bet, patikėkite, per tiek metų niekada į jį nebuvau užsukusi. O dabar, repetuodama „Strazdą – žalią paukštį“, pagaliau turėjau progą susipažinti su miestu, maloniai pasivaikščioti. Perėjau visas Panevėžio bažnyčias! O Muzikinis teatras mane nustebino. Galvojau – bus kažkokia salė, kažkokia scena ir kažkaip suksimės. Bet teatras turi orkestro duobę, kurioje telpa visas orkestras! Ir kaip gerai skamba! Tas man tikrai padarė didelį įspūdį.
Šitame teatre dirba labai atsidavę, tiesiog degantys žmonės. Matau, kad jiems teatras – daugiau nei darbas.
Ypatingą įspūdį paliko, kad „Strazdo – žalio paukščio“ pastatyme dalyvauja tiek daug panevėžiečių – ir choristai, ir orkestro muzikantai. Manau, ir pačiam B. Kutavičiui šitas pastatymas būtų ypatingas. Nors kūrinys ir anksčiau buvo atliktas, bet pirmą kartą poema „Strazdas – žalias paukštis“ nuskambėjo gyvai, be garso įrašų.
Ir šitas panevėžiečių dalyvavimas pastatyme man atrodo nepaprastas grožis! Noriu tikėti, kad tas kelias, kurį kartu nuėjome, nuves dar prie naujų horizontų.

Esate kilusi iš Latvijos, į Lietuvą atvykote po studijų Rygoje. Kaip jums pavyko prisijaukinti poemos „Strazdas – žalias paukštis“ sudėtingą Sigito Gedos tekstą?

Lietuvoje turiu draugų, su kuriais galiu pasitarti, pasiteirauti, ko nesuprantu. Tarp kitko, mano geriausia draugė Lietuvoje yra kilusi iš Panevėžio!
O antra, šitos poemos tekstas labai artimas latvių kalbai. Jame daug žodžių, kurie lietuviams atrodo svetimi, bet man suprantami per latvių kalbą. Tai senovinė kalba, kurios daug žodžių jau nebevartojami, bet Latvijoje jie dar gyvi.
Jaučiuosi palaiminta, kad galėjau dirbti su tokiu tekstu ir muzika. Šitas darbas mane pačią apdovanojo, praturtino, augino. Tai kosminio grožio tekstas!
Praėjo jau penki mėnesiai po premjeros, vėl iš naujo skaitau „Strazdą – žalią paukštį“ ir jis man atsiveria dar kitaip. Ir vėl aikčioju: kaip gražiai pasakyta!

Jūsų kūrybinė patirtis – sukurti vaidmenys Lietuvos, Latvijos teatruose. Ar galėtumėte išskirti labiausiai įstrigusį? Kuris jų buvo artimiausias?

Kiekvieną kartą labiausiai myli, ką tuo metu kuri. Bet vis dėlto iš visų vaidmenų išskirčiau tą, už kurį pernai gavau Auksinį scenos kryžių – tai Julijos vaidmuo B. Kutavičiaus operoje „Lokys“. Turbūt labiausiai ją mylėjau, su ja susitapatinau.

Ar papasakotumėte, kodėl po studijų Rygoje pasirinkote Lietuvą? Kas jus čia sulaikė?

Atvažiavau studijuoti pas pedagogę, profesorę Reginą Maciūtę. Vis galvodavau: baigsiu studijas ir greitai vėl į Rygą. Bet nespėjau išvykti – sutikau savo vyrą (fleitininką Giedrių Gelgotą – aut. past.).
Esu labai dėkinga, kad čia ne tik mano šeima susikūrė, bet ir esu priimta Lietuvos kultūros gyvenime. Galėdama būti tuo, kuo esu, jaučiuosi labai gerai. Kol turėjau mažiau darbų, labai ilgėdavausi Latvijos. Man atrodė, kad ten galėčiau atsiskleisti. Latvijos ir dabar ilgiuosi, bet ir čia, ačiū Lietuvai, galiu būti kūrybiška.

Ar dviejų muzikų šeimoje lieka laiko buičiai, nemuzikinėms pramogoms?

Man labai pasisekė, kad vyras yra ne tik nerealiai geras fleitininkas, bet ir labai ūkiškas. Jis pasirūpina, kad visada turėčiau mašiną į repeticiją nuvažiuoti, kad grįžus būtų ko pavalgyti. Jis suteikia man visas galimybes. Vyras sukasi ir garaže, ir virtuvėje, ir su fleita – auksinių rankų žmogus! Anksčiau ir aš buvau ūkiškesnė, bet per keliolika mūsų bendro gyvenimo metų vyras mane išlepino.

Ar tai, kad abu esate muzikai, turi įtakos jūsų santykiams? Ar daug namuose kalbatės apie darbą?

Negalėčiau pasakyti, kad kalbamės daug, bet man užtenka pasakyti porą žodžių ir jis supranta, apie ką šneku. Man nereikia daug žodžių paaiškinti, kaip jaučiuosi.
Neseniai vieną vėlų vakarą vaikai miegojo, jis skaitė knygą, aš sėdėdama šalia mintyse kartojau S. Gedos „Strazdą – žalią paukštį“, tokia tyla tyla ir aš atsidusau: o Dieve, koks gražus tekstas… Ir daugiau žodžių nereikia.

Labai gerai kalbate lietuviškai. Ar ilgai užtruko išmokti?

Pagrindinis mano mokytojas buvo muzika. Daug lietuviškų tekstų tenka išmokti mintinai.
Mokytis žodžius nesunku. Pakanka kalbėti senąja folklorine latvių kalba ir lietuviai supras. (Juokiasi.) Iš latvių kalbos kraičio daug žodžių atitinka lietuviškus. Bet tarimas man kiša koją. Ir dainuodama operoje dėl to tarimo paslystu.
Kai neseniai pasiūlė parašyti man naują kūrinį, sakau: jei pasirinksite lietuvišką tekstą, gali būti problemų su tarimu.

Ar pasidalinsite ateities planais – apie kokį kūrinį kalbate?

Oi, apie tai dar negaliu kalbėti.

Kodėl pasirinkote operą?

Nemanau, kad pasirinkau. Esu kilusi iš kaimo, ne muzikantų šeimos. Nežinojau, kas yra opera, bet žinojau, kad tikrai noriu dainuoti. Aukštojoje mokiausi chorvedybos. Man sakydavo, kad esu gera chorvedė, bet jutau, kad noriu pati atsisukti į publiką, turiu pati ką jai pasakyti, o ne rankomis per kitus.
Norėjau dainuoti, nors nežinojau, kur mane tai nuves. Buvo daug krizių, kritimų, nevilties, šimtą kartų norėjosi viską mesti. Bet ta tylioji gyslelė liepdavo keltis ir eiti.
Nesu gryna operos dainininkė. Labai daug dainuoju kamerinės, šiuolaikinės muzikos. Tiesiog mano balsas netiktų, pavyzdžiui, džiazui.
Kai jaunystėje palinkėdavo dainuoti „La Scala“ teatro scenoje, sakydavau: ne, ten aš nebūsiu. Duok Dieve, atsidurti ten, kur manęs reikia, kur galiu būti naudinga. Tai mano moto. Esu dėkinga už kiekvieną kartą, kai turiu galimybę būti naudinga.

Prasitarėte, kad esate kilusi ne iš muzikų šeimos. Iš kur toks begalinis noras dainuoti ir talentas?

Mama ilgai nesuprato, kad turiu talentą.
Jai atrodė, kad visi vaikai dainuoja. Mano balsą ji laikė savaime suprantamu dalyku.
Bet vėliau atėjo mintis, kad gal vis dėlto dainuoju daugiau ir geriau.
Muzikų šeimoje neturėjome, nebent senelis vestuvėse pagrodavo akordeonu. Bet namuose visi traukdavo latvių liaudies dainas. Jas nuolat dainuodavome. Ir pati labai daug moku latvių liaudies dainų. Norėčiau, kad ir mano vaikai jas dainuotų, bet moka tik kelias.

O kokios muzikos klausotės, kai norite atsipalaiduoti?

Kai apima didelis jaudulys, jaučiuosi neramiai, klausausi J. S. Bacho muzikos fortepijonui.
O jei man gerai – džiazo!
Kartkartėmis paklausau lietuvių liaudies dainų. Taigi klausausi daug ko. Juk pasaulyje tiek daug gražios muzikos!