-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1922-aisiais lietuvišku žodžiu „knygynas“ buvo vadinama vieta, kur knygos buvo išduodamos skaitytojams.
Metams bėgant, knygynas įgavo tarptautinį bibliotekos pavadinimą, o jo įkūrėja knygininkė E. Jodinskaitė tapo bibliotekininke.
Viskas turi savo pradžią. 1922-aisiais rugsėjo 1-ąją Panevėžio knygyne skaitytojui į namus išduota pati pirmoji knyga – dabartinės Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pradžių pradžia.
Tais laikais bute įkurtame knygyne tilpo ir skaitykla, kai prisėdus buvo susipažįstama su to meto laikraščiais ir žurnalais.
Ilgametės garsios Panevėžio bibliotekininkės Albinos Saladūnaitės pasiteiravus, ar anksčiau vien viešąja biblioteka vadintai įstaigai nebuvo siūlomas ir E. Jodinskaitės vardas, šioji paaiškino: „Dabar jau nebepamenu, gal ir buvo. Tačiau Jodinskaitė, kaip ir Bitė, – šviesuolė, bajoraitė, labdarė, įvairių švietimo ir kultūros organizacijų narė, visuomenininkė, bet – ne politikė. Skirtingai nei Gabrielė Petkevičaitė, ji nebuvo valstybės moteris. Dėl to ji ir mažiau žinoma. Tad bibliotekai suteikus Jodinskaitės vardą būtų reikėję daug sklaidos aiškinant, kas ji.
E. Jodinskaitės įkurtos bibliotekos dabartinė darbuotoja, komunikacijos specialistė Asta Sarapienė apie šią Panevėžio šviesuolę pateikia štai tokią istorinę medžiagą. Gimė ji bajorų šeimoje Pasvalio rajone, Švobiškio dvare 1877 metais. Tame pat Švobiškyje baigė pradinę mokyklą, vėliau turtingi tėvai ją išleido mokytis į Latviją. Mintaujoje (dabartinėje Jelgavoje – red.), Elžbieta studijavo aukštesniojoje mergaičių mokykloje. Tokiose švietimo įstaigose to meto moterys gaudavo aukščiausią įmanomą išsilavinimą.
Yra žinoma, kad baigusi mergaičių mokyklą E. Jodinskaitė gyveno kalbininko Jono Jablonskio šeimoje, į ją buvo priimta kaip pastarojo žmonos Konstancijos giminaitė.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje nuo šiol veikia E. Jodinskaitės skaitykla. P. Židonio nuotr.
Galbūt ir paties J. Jablonskio, taip pat kitų lietuvybės mylėtojų E. Jodinskaitė buvo supažindinta su tuomet uždrausta lietuviška spauda, įsitraukė į jos platinimą, o drauge – ir į lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį.
Būdama 23-ejų, už lietuvybės puoselėjimą E. Jodinskaitė buvo suimta, tardyta ir nubausta vieneriems metams policijos priežiūros. Pateikus malonės prašymą, bausmė sutrumpinta.
Tai dabar kalbama apie feminizmą, o Elžbietos veiklą aš vadinčiau tarnavimu ne šeimai, o visuomenei
E. Pažemeckaitė.
„Man išties gaila, kad nuo 1900-ųjų iki 1921 metų, kuomet jau būdama 44-erių metų moteris atvyksta į Panevėžį, apie jos gyvenimą nesama jokių žinių. Spėjama, kad tuomet ji gyveno Mintaujoje, o ką veikė – savotiška jos biografijos baltoji dėmė“, – pripažįsta A. Sarapienė.
Komunikacijos specialistė sako, kad domintis E. Jodinskaitės asmenybe jai didžiulį įspūdį padarė šios moters užsispyrimas, valios jėga, gyvenimas be kompromisų.
„Mane žavėjo, kad Jodinskaitė, pardavusi paveldėtąjį Švobiškio dvarą, nemažą už jį gautų pinigų dalį skyrė gabių moksleivių mokslams apmokėti, šelpė juos. O stebino, kad vėliau pinigų gabiems moksleiviams ji atseikėdavo iš savojo bibliotekininkės atlyginimo“, – sako A. Sarapienė.
Vienai labiausiai žmonių lankomai kultūros įstaigai – Panevėžio apskrities viešajai bibliotekai rugsėjo 1-ąją suėjo 100 metų. P. Židonio nuotr.
Taigi, į Panevėžį E. Jodinskaitė atsikėlė 1921-aisiais. Tais pačiais metais ji, išsilavinusi moteris, išrenkama mieste veikusios meno ir kultūros draugijos „Aidas“ bibliotekininke, jai pavedama, tuomete leksika, „įkurti Valstybinio centralinio knygyno Panevėžio skyrių“.
Neturėdama žinių apie bibliotekų darbo specifiką, Elžbieta suskubo mokytis: važinėjo po jau veikiančias Lietuvos bibliotekas, vyko į bibliotekininkų kongresus, aiškinosi šio darbo niuansus. Tad labai greitai ėmė didėti E. Jodinskaitės įkurtos bibliotekos knygų fondai, sparčiai gausėjo skaitytojų. O netrukus kitų miestų bibliotekininkai atvažiuodavo mokytis iš E. Jodinskaitės.
Išlikę dokumentai byloja, kad tarpukariu į E. Jodinskaitės įkurtą skaityklą pasiskaityti knygų ir žurnalų per metus būdavo ateinama 33 tūkstančius, o į namus pasiimti knygų – 53 tūkstančius kartų. Atėjimai į biblioteką skaičiuoti kartais, nes daug sykių bibliotekos slenkstį mynė tie patys žmonės.
Žinoma, kad dėl savojo principingumo ir nenuolaidumo ši bibliotekos vedėja yra konfliktavusi su vadinamąja smetonine Panevėžio valdžia, neįtiko ji ir sovietams.
1941-aisiais NKGB Panevėžio apskrities skyriaus viršininkas Petras Murauskas pareiškė, kad, pasak jo, tūla Jodinskaitė biblioteką užteršė antitarybine ir tikybine literatūra. Po to ji buvo atleista iš bibliotekos vedėjos pareigų.
Vykstant karui, vadinamuoju vokietmečiu, E. Jodinskaitei vėl buvo leista dirbti bibliotekoje. Teigiama, kad tuomet, karo įkarštyje, nuo sunaikinimo ji išgelbėjo apie 15 tūkstančių knygų, išvežiojusi jas po Panevėžio apylinkes ir ten suslėpusi.
Iš darbo bibliotekoje jos įkūrėja atleista būdama jau garbaus amžiaus – 70-metė. Po ketverių metų, 1951-aisiais ji mirė, palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Viena pirmųjų, kuriai teko rinkti istorinę medžiagą apie E. Jodinskaitę, yra Panevėžyje gerai žinoma bibliotekininkė, poetė, kultūrinės veiklos organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Ji pasakoja, kad prieš 41-erius metus pradėjusią dirbti tuometinėje Panevėžio viešojoje bibliotekoje jos vedėja Vanda Paškauskienė įpareigojo surinkti šios įstaigos istoriją.
„Tuomet dokumentuose radau minimą Jodinskaitės pavardę. Kuo daugiau juos tyrinėjau, tuo labiau man vėrėsi jos draugystė su Bitele, skulptoriumi Bernardu Buču, poete Nėrimi, dvasininku Julijonu Linde-Dobilu. Man Jodinskaitė tapo įdomi ir kaip kultūrai atsidavusi vienišė, disciplinuotas, reiklus žmogus, kuriam svarbus jaunimo ugdymas, jo ateitis. Tai dabar kalbama apie feminizmą, o Elžbietos veiklą aš vadinčiau tarnavimu ne šeimai, o visuomenei“, – sakė E. Pažemeckaitė.
Į klausimą, kaip mananti, kodėl E. Jodinskaitė buvo tokia, o ne kitokia, E. Pažemeckaitė atsakė: „Būti kitokiai jai būtų buvę neįdomu. Galbūt būtų lengviau, paprasčiau gyventi, bet drauge būtų daug nuobodžiau. O juk gyventi save dovanojant – prabanga. Jodinskaitei tai tiko.“
A. Saladūnaitė priminė, kad katalikiškame Panevėžio, o ir kaimyninio Pasvalio krašte prieš šimtą ir daugiau metų Švobiškis garsėjo kaip vieta, kur įsikūrę evangelikai liuteronai, labiau išsilavinę už katalikus. Tai lėmė, kad liuteronai skaitė, studijavo Šventąjį Raštą, kai katalikams pakako maldaknygių.
Tad tokia nuo pat vaikystės lavinama buvo ir būsimoji bibliotekininkė. A. Saladūnaitei žinoma ir tai, kad vienas jos brolių Peterburge dirbo teisininku, kitas buvo mokslininkas pedagogas. Na o ji pati, kaip rašoma išlikusiuose E. Jodinskaitei skirtuose laiškuose, – gražuolė sesė Elzė.
A. Saladūnaitė neabejoja, kad turtingai, keliomis Europos kalbomis kalbėjusiai, kilmingai ir dargi gražuolei Elzei ištekėti tikrai buvo daug progų, dėl jos jaunikiai turėjo varžytis. Tačiau ši ne tik graži, kilminga, bet ir kilni moteris rinkosi kitokį kelią.
E. Jodinskaitės įkurta, jau šimtą metų Panevėžyje skaičiuojanti biblioteka per gyvavimo metus pakeitė 11 vadovų, šešis kartus keitė pavadinimą, aštuonis kartus – pavaldumą. Šiuo metu bibliotekos pasirinkta užduotis – būti tiltu tarp praeities ir ateities, o jos šūkis – „Saugome praeitį, kuriame ateitį.“
Dabartinė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė, paklausta, kuo jai svarbi bibliotekos kūrėjos asmenybė ir ko galime iš jos pasimokyti, sakė: „Elžbieta Jodinskaitė – pirmoji viešosios bibliotekos, tuomet vadintos Valstybinio centralinio knygyno Panevėžio skyriumi, kūrėja, vadovė. Tai asmenybė, įkvėpusi savo laikmečio žmones veiklumu, atsidavimu darbui. Jos vadovaujama biblioteka tarpukariu buvo labai populiari mieste ir viena geriausių Lietuvoje, galėjo girtis skaitytojų gausa ir didžiuliais knygų fondais. O tai neatsiejama nuo aukštų reikalavimų kėlimo sau ir darbui, rūpinimosi bibliotekos bei skaitytojų gerove.
Komentarai
-
- Pagarba iš didžiosios raidės.
- 12:13 2022.09.09
Rodyti visus komentarus (1)Pagarba iš didžiosios raidės.