Grafikė paviršiuose įžvelgia gilumą

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• Kultūra
• 2018.12.16 16:35

Talentinga grafikė, iš Radviliškio kilusi Jolanta Rudokienė jau prieš daugelį metų Panevėžyje pasiklojo tvirtus gyvenimo ir kūrybos pamatus. Beveik du dešimtmečius ji yra ir Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvaujanti ne tik grupinėse parodose, bet ir karts nuo karto palepinanti savo talento gerbėjus personalinėmis ekspozicijomis.

Į maskvas nevažiuos

Kadaise Rusijos sostinėje norėjusiai studijuoti menininkei buvo pasakytas griežtas „ne“. Dabar šiai daugelio parodų autorei, Lietuvos dailininkų sąjungos narei piešimas tapęs neatsiejama gyvenimo dalimi.

Meilė menui J. Rudokienę lydėjusi nuo pat mažų dienų. Sako, jog ir vaikystėje piešdavusi lygiai taip pat, kaip ir dabar – spalvotais pieštukais.

„Man tai buvo tikra meditacija“, – šypteli grafikė.

Anglų kalbos mokytoja Jolantą įsivaizdavo savo sekėja, bet mergaitė savo kelią projektavo kiek kita linkme.

Mokykloje Jolantai sekėsi dauguma dalykų ir, kaip juokiasi pati, nors galėjo savo gyvenimo vagą pakreipti įvairiomis tėkmėmis, menas buvo arčiausiai širdies.

Dabar būsimieji studentai turi pasirinkimo laisvę – gali įrašyti ne vieną pageidaujamą specialybę. O tuomet buvo galima rinktis tik vieną. Lengva nebūdavo – neįstojus tekdavo paaukoti ištisus metus ir tik apsisukus metų ciklui bandyti laimę dar kartą.

„Aš niekieno neklausiau patarimo, labai ilgai galvojau, o tėvai mane visuomet palaikė“, – pasakoja J. Rudokienė.

Tačiau kartą jie nepritarė dukros pasirinkimui. Sugalvojusi stoti į animaciją Maskvoje, sulaukė griežto atsakymo, jog į jokias maskvas ji nevažiuosianti ir tegul dairosi ko nors aplinkui,

„Galimybę tikrai turėjau. Veikiausiai būčiau įstojusi, galbūt net lengviau nei į Vilnių“, – svarsto žinoma menininkė.

Anksčiau norint įstoti į tuometę Vilniaus dailės akademiją, tekdavo pereiti tam tikrus etapus. Pirmiausia ir svarbiausia – stoti į technikumą ir jį pabaigti.

„Niekas iš karto po mokyklos stojančiųjų nepriimdavo. Ir dabar po truputį sugrįžta tokia praktika. Žmogus turi ateiti visiškai pasiruošęs, susiformavęs ir pats žinoti, ko nori. Jį tiesiog nukreipia ir jis eina ta linkme“, – mano J. Rudokienė.

Saulėtomis dienomis menininkės kūrybinės mintys liejasi itin laisvai. Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto tą kartą ji dar nesijautė tokia stipri. Įsitikinusi, jog stinga pasiruošimo, įstojo į Šiaulių pedagoginį universitetą. Taip natūraliai visada daugiau piešusios nei tapiusios moters gyvenime atsirado nauja kūrybinė vaga – grafika.

Mūzų prisijaukinimas

„Atrodo, ir tas patinka, ir tai įdomu. Tačiau kai dirbi, labai sunku atsiplėšti nuo savojo aš. Rodos, pradedi kitaip, bet viskas vis vien susiveda į panašų vizualumą“, – svarsto J. Rudokienė, paklausta apie jos kūrybinius akstinus.

Paradoksalu, tačiau net ir, rodos, pasikartojant, kurti būtina. Antraip ima nykti pasitikėjimas savimi, krenta kvalifikacijos lygis. Rodos, sako, minčių yra, o galimybių padaryti viską kaip nori – jau nelabai.

Pasak grafikės, pirmieji jos darbai buvę daugiau iliustratyvūs, pasakojantys. O kuo tolyn, tuo labiau norisi minimalizmo, sklandžios kūrybinės tėkmės, vis mažiau blaškymosi.

Panašiu principu ji auklėja ir savo mokinius. Pedagoge Panevėžio dailės mokykloje dirbanti menininkė mokiniams pataria nesistengti visko aprėpti – geriau pasiimti vieną mintį ir ją švariai nugludinti.

„Kai yra daug minčių, darbas atrodo neišbaigtas ir prastas. Viena vyraujanti mintis ir patį skatina labiau susikoncentruoti, ir žiūrovui atsiranda plotmė apgalvojimams. Kuriant vieną darbą, tenka apmėtyti šalutinius dalykus. Ir kuo daraisi vyresnis, tuo labiau atsirenki“, – sako J. Rudokienė.

Ją labiausiai domina įvairūs paviršiai. Grafikė mano, jog jie – akivaizdus laiko tėkmės, laiko prisilietimo, istorijos įrodymas.

Savo darbuose grafikė retai piešia žmones, daugiau daiktus. Tačiau kiekviename jų mato ir patį žmogų, daugialypį, nešiojantį daug paslapčių.

Žvelgdama į medienos ar sienos paviršių, J. Rudokienė mato daikto gilumą. Ją regėdama, stengiasi surasti ir perteikti save.

„Paviršius, kuris nelygus, turintis randų – tas pats kaip ir žmogaus siela“, – įsitikinusi menininkė.

Reikli detalėms

Beveik visada J. Rudokienės darbai gimsta tarp savo namų sienų. Dėl etatinio pedagogų darbo apmokėjimo aplinkybių jai tenka praleisti daugiau laiko mokykloje. Sugalvojusi vienu šūviu nušauti du zuikius, ji bandžiusi padirbėti ir ten. Tačiau tokia idėja nepasiteisino – trūksta naminių ritualų, neišeina susikaupti.

„O ir apniukusiomis dienomis aš visai negaliu piešti – būnu užmigusi. Niekuomet nedirbu prie dirbtinės šviesos, man turi būti natūralus apšvietimas. Saulėta vasaros ar pavasario diena – idealus dalykas“, – pasakoja J. Rudokienė.

Mūzą prišaukia ir du vienas nuo kito neatsiejami elementai – gera kava ir muzika. Užsiplikiusi puodelį kvapaus, karšto gėrimo, J. Rudokienė įsijungia mėgstamos grupės „The Beatles“ muziką ir leidžiasi į kūrybinę kelionę.

Nedažnai, tačiau pasitaiko ir juodų dienų, kai visiškai nekyla rankos ką nors nupiešti. Besikalbant grafikė prisipažįsta išgyvenanti panašų periodą – turi idėją, tačiau negali pradėti darbo.

Kad ir kaip norėtų dirbti spontaniškiau, sako savo piešinius kurianti ganėtinai ilgai. Juos dažniausiai pradeda šeštadienį ar sekmadienį, kai gali sau leisti ilgiau pasėdėti prie popieriaus lakšto. Dažniausiai būtent per šias kelias dienas nugula didžioji dalis darbo ir tik vėliau kas nors pridedama ar pataisoma.

Piešdama minimalius piešinius, J. Rudokienė sako leidžianti sau improvizuoti: „Kaip paeis ranka – taip.“

Tačiau visai kitaip elgiasi, jeigu turi išsikėlusi rimtą užduotį. Net ir tuomet, kai darbui atidavė visą širdį, ji be jokios sąžinės graužaties gali viską kardinaliai pakeisti.

„Noriu padaryti taip, kaip noriu padaryti“, – sako Jolanta.

Sau menininkė yra reikli ir savikritiška. Juokauja, jog kūrybiniame procese visuomet lydi mintis, kad sugalvojai kažką unikalaus, bet dažnai tokie pasvaičiojimai apleidžia darbą pabaigus.

„Tai, ką darau dabar, toli nuo akademinių taisyklių. Noriu pereiti į abstrakčias formas, plyšius, tarpus. Vis dėlto viskas susiveda į smulkmenas – pasireiškia mano vidinis smulkmeniškumas. Negaliu palikti darbo neišbaigto“, – tvirtina J. Rudokienė.

Šuniškas džiaugsmas keliauti

Savęs vadinti vien menininkės vardu J. Rudokienė sako nenorinti.

„Nesu labai vienalypis žmogus“, – atvirauja Jolanta.

Galimybė išaugti menininkams, kurie galėtų būti vien tik meno kūrėjais, yra labai maža – būtų beprotiškai sunku iš to išgyventi.

„Jeigu esi visiškas menininkas ar visiškas pedagogas, esi tarsi išplėšytas skiautinys“, – įsitikinusi grafikė.

Nors darbas užima nemažą jos laiko dalį, laisvomis akimirkomis, kai į šalį padeda popieriaus lakštą, J. Rudokienė atokvėpį randa kelionėse. Kai dėl darbų ar kitų įsipareigojimų nepavyksta leistis toli, menininkė teigiamų emocijų, gėrio, įdomios veiklos randa visai čia pat – Rygoje.

„Turiu tikrą šunišką džiaugsmą tiesiog keliauti“, – juokiasi pašnekovė.

Nesirinktų, sako, tik kelionių į egzotiškas šalis. Tų, kuriose žmonės randa pašaukimą, nušvitimą ar nirvaną – Indijos, Tibeto ar Kinijos.

„Azija man nesuprantama. Ten visko per daug. Nemėgstu tiek spalvų, kvapų, kontrasto“, – pripažįsta J. Rudokienė.

Kur kas įdomiau jai atrasti Europos miestų architektūrą, pulsavimą, dvasią, o visų geriausiai jaučiasi meno, architektūros ir kultūros lopšyje – Italijoje, Romoje.

Ten, sako, tikrai galėtų gyventi ir kurti. Artima miesto dvasia, gyventojų betarpiškumas, šiltumas – iš karto aplanko jausmas, jog privalai ten būti.

Visgi iškeisti Lietuvos į temperamentu alsuojančią svečią šalį nenusiteikusi.

J. Rudokienė ir Panevėžyje jaučiasi ganėtinai komfortiškai, tačiau sako pragmatiškai mąstanti apie jauną menininką, kuris, deja, nenori kurti Aukštaitijos sostinėje.

Pašaukimas kurti

Jolanta įsitikinusi: jaunam menininkui labai sunku įsitvirtinti. Kol mokosi, jis yra savotiškai saugioje terpėje, skatinančioje veikti, kurti, generuoti idėjas. Tačiau išėjus į platųjį pasaulį, tenka susidurti su kitokia realybe. Reikalingos elementarios dirbtuvės, kurias turėti – jau nelengvas malonumas.

„Nebent reikia turėti galimybę, jog kažkas gali išlaikyti, taikstysis su tuo, jog jaunas menininkas nebūtinai bus sėkmingas. Panevėžys nėra draugiškas kultūrai ir tas, kuris yra labiau sėkmingas, čia vargti vargo nepasiliks“, – mano J. Rudokienė.

Iš Panevėžio kilę vaizduojamojo meno atstovai retai kada sugrįžta kurti į gimtinę. Ir tai, anot grafikės, visiškai suprantama. Visiems, sako, norisi likti ten, kur jaučiamas kultūros pulsas, kur galima dalyvauti įvairiuose projektuose ir būti matomiems.

„Jauniems menininkams norisi išreikšti ir taikyti savo proveržį ten, kur didesnis žmonių srautas, kur juos lydės daugiau žvilgsnių ir išaugs tikimybė būti pastebėtiems, paskatintiems iš šalies“, – besidairančiuosius į didmiesčius supranta Jolanta.

Nors neretai sakoma, jog meną kuriantys žmonės yra Dievo paliestieji, ji tik šelmiškai numoja ranka.

„Menininkui su verslininku kalbėtis labai sunku, nes jautiesi amžinas kvailys. O jeigu dar esi pedagogas… Visiškas nenaudėlis ir visai nereikalingas darinys – pats sau“, – juokiasi J. Rudokienė.

Ir vis tiek, nors pagalvodama, jog jau galėtų praleisti kokią parodą, vėl stačia galva įpuola – rodos, kažkas pastūmėja iš nugaros.

„Žinai, jog gali sulaukti ir kritikos strėlių, ir blogų žvilgsnių. Bet reikia to ir viskas. Darai, nes kitaip gyventi nemoki“, – sako kūrėja.

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Grafika
• #Jolanta Rudokienė
• #menas
• #Panevėžys