-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Neretai šiems kūrybingiems auksarankiams tenka daiktą atkurti kone po milimetrą, užtrukti ne vieną mėnesį, tačiau jie tikina, kad čia ir slypi didžiausias įdomumas.
Visoje Lietuvoje dirba vos apie 200 restauratorių. Panevėžio kraštotyros muziejuje jų yra trys. Savo restauratorius turi toli gražu ne visi šalies muziejai, todėl panevėžiečiams tenka naujam gyvenimui prikelti ir kitur eksponuojamas istorines vertybes. O į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą iškeliauja dailės kūriniai, keramikos darbai – tie eksponatai, kurių restauruoti Panevėžyje nėra galimybių arba tiesiog nėra tos srities meistrų.
Panevėžio kraštotyros muziejus per metus sulaukia apie 2 000–3 000 naujų eksponatų. Vien šiemet jo fondai pagausėjo jau daugiau nei 1 500 muziejinių vertybių ir dar laukiama papildymo. Tokių „naujokų“ iš karto į saugyklas negalima dėti – reikia sutvarkyti, dezinfekuoti, kad neužkrėstų kitų eksponatų. Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Gaidelienės, vienas įdomesnių, šiemet gautų eksponatų, kurį rengiamasi perduoti restauratoriams, – Panevėžyje K. Tručionio svarstyklių fabrike tarpukariu gamintos masyvios svarstyklės. Jas muziejui dovanojo marijampoliečių šeima, aptikusi tvarkydama seną sodybą. Svarstykles gana smarkiai pažeidusi korozija, restauruoti teks ir medines dalis.
Pernai iš Panevėžio į sostinę restauruoti iškeliavo nemažai keramikos kūrinių. Dalis jų jau sugrįžo namo. Tarp tokių – atnaujintas XIX amžiaus antikinio kario biustas, vaizduojantis vyrą su šalmu ir prabangiais šarvais. Šis keramikos dirbinys rastas aštuntajame dešimtmetyje ariant žemę Berčiūnuose. Į muziejų jau parvežtos ir XIX amžiaus alebastro vazos, puošusios Naudvario dvarą. Šiuo metu restauruojama dvarininkui Končiui iš Ukmergės apskrities priklausiusi puošni vaza, taip pat lėkštės, grafinas, kiti indai. Savo eilės laukia ir atrinktų dešimt blogos būklės įvairių dailės kūrinių.
Vilniaus restauratoriai šįmet sugrąžino veidą dviem Panevėžio muziejuje saugomiems paveikslams. Vienas jų, nežinomo autoriaus XX amžiaus pradžios kūrinys „Šmėkla“, priklausė Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Paveikslas skirtas 1863 metų sukilimui atminti. Jame pavaizduota per mišką su dalgiu ant pečių bėganti šmėkla.
„XIX amžiaus sukilimų tema meno kūrinių Lietuvoje yra nedaug, o mūsų muziejuje – vienintelis toks meno eksponatas“, – pasakoja J. Gaidelienė.
Muziejus šį paveikslą įsigijo septintajame dešimtmetyje iš G. Petkevičaitės-Bitės giminaitės, tačiau jis buvo labai prastos būklės, grėsė didelio tapybos sluoksnio praradimas. Dabar atgavusį pradinę išvaizdą paveikslą gali apžiūrėti ir lankytojai.
Sostinėje šįmet restauruotas ir Bernardo Bučo 1930 metais tapytas žymaus panevėžiečio pedagogo, kunigo Julijono Lindės-Dobilo portretas.
Ypač sudėtingo, ilgo ir labai kruopštaus restauratorių darbo reikalavo spalvotas medžio raižinys Šv. Jurgis. V. ŠILEIKIENĖS nuotr.
Bene labiausiai Panevėžio muziejininkai džiaugiasi atkurtais trimis labai retais XIX amžiaus pabaigos grafikos darbais – medžio raižinio atspaudais ant popieriaus.
„Ypač sudėtingo, ilgo ir labai kruopštaus restauratorių darbo reikalavo spalvotas medžio raižinys Šv. Jurgis“, – pasakoja J. Gaidelienė.
Tokių raižinių klišės gamintos iš išilginės minkšto arba skersinės kieto medžio lentos. Grafitu arba plunksnele sukurtos piešinio linijos iš abiejų pusių išraižomos raižikliais. Išilginėje lentoje išskaptuojama kaltu, o skersinėje išraižoma įvairiomis kryptimis. Tuomet tepami dažai ir prispaudus prie popieriaus gaunamas atspaudas.
Šį kūrinį restauravusi P. Gudyno restauravimo centro meno kūrinių ant popieriaus restauratorė ekspertė Eglė Piščikaitė pasakoja, kad prieš restauravimą raižinys buvo smarkiai pažeistas, popieriaus lakštas deformuotas, daug kartų lankstytas ir net vietomis įplyšęs. Trūko ir įvairių fragmentų. Visa tai restauratorei teko labai kruopščiai, milimetras po milimetro, sutvarkyti. E. Piščikaitė džiaugiasi, kad Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose pavyko surasti šio raižinio analogą ir remiantis jo vaizdu atlikti restauruojamo Panevėžio muziejaus eksponato prarastų fragmentų rekonstrukciją, netgi atkurti prarastas piešinio vietas.
Restauratorių žinių ir darbo ypač prireikė rengiantis atidaryti Panevėžio muziejų po rekonstrukcijos.
Metalo restauratorė Birutė Kaziukonienė konservavo ir restauravo XIX amžiaus antroje pusėje Švedijoje gamintą dviratį, geležines kaltines koplytstulpių viršūnes, ginklus, Panevėžio įmonių spaudus, jų gaminius. Stanislovas Grubliauskas rūpinosi senųjų knygų išvaizda. Polichromuoto medžio restauratorius Žygimantas Mileris konservavo ir restauravo senąją sakralinę medžio skulptūrą, dievdirbio Vinco Svirskio drožtus kryžius, kraičių skrynią.
V. Svirskio kryžių Ž. Mileris laiko vienu įdomesnių jo restauruotų darbų. Savo eilės laukia ir dar vienas, drožtas 1888 metais. Šis garsiojo dievdirbio kryžius Panevėžio restauratoriams
atvežtas iš sodybos Kėdainių rajone, o kitų metų rugsėjo 1 dieną jau turės būti eksponuojamas Kėdainių krašto muziejuje. Kryžius didelis, mediena sutrūnijusi, maždaug pusė kryžmos negrįžtamai prarasta.
„Liaudies mene trūkstamos detalės neatkuriamos – negali prifantazuoti. Kadangi išlikusi kryžmos dalis, aišku, kokia buvo drožyba, manau, man ją teks atkurti“, – svarsto Ž. Mileris.
Pasak restauratoriaus, nors pats priima daug sprendimų dėl restauravimo, tačiau sudaroma restauratorių taryba, o esant reikalui konsultuojamasi ir su sostinės restauratoriais.
Pasak Ž. Milerio, viena didžiausių vertybių muziejininkystėje – autentiškumas. Bet dažniausiai per savo gyvenimą daiktai būna ne kartą remontuoti, dažyti, tad viena restauratoriaus užduočių yra atkurti pirminį vaizdą ir jį išsaugoti.
Pasak restauratoriaus, liaudies menas yra labai unikalus, nepakartojamas ir nėra dviejų vienodų skulptūrų.
„Jos labai gražios, savitos. Tiesiog miela dirbti su ta skulptūra, ją išsaugoti“, – žavisi Ž. Mileris.
O į metalo restauratorės B. Kaziukonienės rankas dažniausiai patenka deformuotos, buvusių savininkų „patobulintos“ muziejinės vertybės. Anot jos, sudėtinga autentišką išvaizdą sugrąžinti dirbiniams iš daugelio medžiagų – metalo, odos, medžio.
„Niekaip neišeina nagų gelio panaudoti – viskas tik nudyla“, – B. Kaziukonienė kvatojasi dėl tokio darbo negalinti didžiuotis nulakuotais nagais.
„Ateitų kas iš kaimo, sakytų, nesąmonėmis užsiimu, o aš kaip didžiausią brangenybę tvarkau.“
B. Kaziukonienė
Vienas įdomesnių pastarųjų jos darbų – vaikiško vežimėlio restauravimas kolegoms Pasvalyje. Pasak B. Kaziukonienės, eksponatas buvo toks įdomus, kad netgi kilo daug diskusijų, kokia jo paskirtis.
„Ten galėjo arba fotoateljė stovėti, arba kokioje vaikų prekių parduotuvėje“, – spėja restauratorė.
Šiuo metu vienas restauruojamų jos darbų sagonas – senovinis ketaus puodas.
„Ateitų kas iš kaimo, sakytų, nesąmonėmis užsiimu, o aš kaip didžiausią brangenybę tvarkau“, – juokauja restauratorė.
Muziejaus Restauravimo ir konservavimo skyriaus vedėjas Stanislovas Grubliauskas daugiausia dirba su popieriaus restauravimu. Jam yra tekę tvarkyti daug įdomių eksponatų. Jo rankos naujam gyvenimui prikėlė Upytės pavieto dokumentus, yra prisilietusios ir prie Maironio aštuntosios poemos „Mūsų vargai“ dalies rankraščio, kuris laikytas dingusiu.
„Tai buvo neeilinis darbas. Rankraštis buvo gerai išsilaikęs – teko tik šiek tiek pridėti ranką“, – tokia patirtimi džiaugiasi S. Grubliauskas.
Jo kasdienybė pilna tikrų tikriausių lobių. Panevėžiečiui yra tekę restauruoti netgi vieną karaliaus Mindaugo raštelį – pradėjusį trūkinėti jo antspaudą.
„Vaškinis antspaudas buvo vos ne didesnis už patį raštelį“, – pamena S. Grubliauskas.
Pasak restauratoriaus, geriausiai išsilaiko senieji, kelis šimtų metų skaičiuojantys dokumentai, mat buvo gaminami iš vadinamojo skudurinio popieriaus, o štai XX amžiaus popierių restauratorius vadina labai prastu, trapiu, ypač – karo metų laikraščių. Tokiu prastu, kad net auksarankiams restauratoriams ne visada pavyksta atkurti įrašų.
