-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pedagogų darbas yra viena iš tų nedaugelio veiklų, kuriai būtinas pašaukimas. Nesibaigiančios reformos, kantrybės egzaminas dirbant su vaikais ir kasdien laukiantys vis nauji iššūkiai – vargu ar savo darbo nemylintis pedagogas ilgai pavežtų šį vežimą.
Dažniausiai mokytojo profesiją renkasi moterys, stiprioji lytis mokyklose vis dar mažuma. Kiekvienoje mokykloje suskaičiuoti pedagogus vyrus pakaktų abiejų rankų pirštų. Tačiau jų indėlis į mokyklos gyvenimą – itin svarus.
Tikriausiai neatsitiktinai tiek Panevėžio miesto, tiek rajono Savivaldybės šiemet Metų mokytojo vardą suteikė vyrams.
Geriausiu Panevėžio rajono mokytoju išrinktas Velžio gimnazijos pradinių klasių mokytojas Jonas Marcinkevičius. Pradinių klasių mokytoju dirbantis pedagogas kuklinasi, kad yra gerokai daugiau tokio įvertinimo vertų specialistų, bet labai malonu, kai daugybės metų triūsas pastebėtas ir įvertintas.
Naujamiesčio gimnazijos pradinių klasių mokytojui S. Žaludai didžiausią pasitenkinimą teikia spindinčios vaikų akys ir nuoširdus džiaugsmas išmokus naujų dalykų.
Šiemet pirmokėlius žinių keliu vedantis pedagogas atviravo, kad jau besimokydamas mokykloje žinojo, jog taps mokytoju. Kitaip ir būti negalėjo, kai esi pedagogų dinastijos atstovas.
„Mokiausi Šiaulių rajono Bazilionų vidurinėje mokykloje, kur iš 25-ių pedagogų net pusė jų buvo mano giminės. Tad kito kelio kaip ir nebuvo. Tiesa, svajojau tapti kūno kultūros mokytoju, bet stojant pritrūko kelių balų, todėl teko šiek tiek pakoreguoti savo pasirinkimą. O kai atėjo metas apsispręsti, kur mokytojauti, norėjau būtent kaime. Čia vaikai nuoširdesni, paprastesni“, – „Sekundei“ pasakojo J. Marcinkevičius.
Vaikus jis moko ne tik dalykinių žinių, bet ir šokio meno. Pats šokti tautinius šokius pradėjo tik besimokydamas universitete. Kartu su diplomu gavo ir pažymėjimą, kad gali vadovauti šokių kolektyvui.
Tuometė Velžio gimnazijos direktorė įkalbėjo J. Marcinkevičių suburti šokių kolektyvą. Kad ir kaip nenorėjo, teko imtis šios veiklos. O ir pati pradžia nebuvo lengva – pirmuosius drabužius teko siūtis iš medžiagos, skirtos paradų transparantams gaminti. Nepaisant sunkumų, jau po kelių metų jaunieji Velžio šokėjai dalyvavo Dainų šventėje. Vėliau sekė įvairūs konkursai, festivaliai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tuoj ant klasės sienų pritrūks vietos daugybei apdovanojimų ir pagyrimo raštų bei medalių.
„Mano auklėtiniai išeina iš mokyklos ne tik mokėdami šokti, bet ir būdami savo šalies patriotais. Kai kiti vaikai net gėdijasi apsivilkti tautinį kostiumą, neva kaip jie atrodys, mano auklėtiniai su pasididžiavimu dėvi nacionalinius drabužius. Per šokį stengiuosi puoselėti etnokultūrą, tautines tradicijas, tad ir vaikai visai kitaip auga – mylintys savo tėvynę, pilietiški ir patriotiški“, – tvirtino geriausias rajono mokytojas.
Jo teigimu, nors dirbti mokytoju nėra lengva, tačiau įdomu. Kiekvieną dieną mokytojas, norėdamas sudominti ir uždegti mokinius, turi būti kaip aktorius. Bet visas pastangas atperka tos degančios vaikų akys ir maži pasiekimai.
Mokyklos duris patys mažiausieji praveria dažnai dar nemokėdami skaityti ar rašyti, tačiau mažais žingsneliais kopia į mokslo aukštumas. Ir kiekviena ta maža sėkme ne mažiau nei tėveliai ir pats vaikas džiaugiasi ir J. Marcinkevičius.
„Aišku, būna ir sunkių momentų. Atrodo, jau geriau eiti kasti kokį griovį – iškasei ir grįžęs namo pamiršai darbą. O mokytojas tu esi 24 valandas per parą. Net naktį miegodamas suki galvą, kaip suprantamiau išaiškinti vieną ar kitą temą. Bet man per daug patinka mano darbas, kad galėčiau jį mesti“, – šypsosi J. Marcinkevičius.
Pedagogas prisipažino, kad yra sulaukęs priekaištų ir iš savo sūnaus, kad tėtis kartais daugiau dėmesio skirdavo savo auklėtiniams, o ne jam. Nors stengėsi kiek galima padalyti savo laiką ir dėmesį, visgi sutinka, kad sūnui jo galėjo skirti ir daugiau.
„Šie žodžiai buvo skaudūs, bet taip jau yra, kad mokykloje yra ir antra mano šeima. Kartais net mokinius pavadinu sūneliais ar dukrytėmis“, – sako pedagogas.
Nors stengiasi būti griežtas ir reiklus, pykti ant mažųjų jis nemoka. Kartais būna itin sunkių vaikų, kurie skriaudžia klasės draugus, jiems reikia išskirtinio dėmesio ir rūpesčio, nes net patys tėvai ne visada susitvarko su savo atžalomis. O kai kada net tikisi, kad neklaužadą perauklės pedagogai.
„Žiūrėk, koks berniukas iš pasalų spiria mergaitei. Kalbiesi, aiškini, mokai, o po poros dienų ir vėl tas taps. Kartais būna tikrai sunku, bet ant jų negali pykti. Pribėga, apsikabina, ir mokytojo širdis atsileidžia“, – kalbėjo J. Marcinkevičius.
Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje vaikus šokio ir teatro paslapčių mokantis meno vadovas G. Petraitis teigė, kad darbas su vaikais yra jo gyvenimo variklis: čia nėra jokios monotonijos, tik sistemingas augimas, mokymasis ir tobulėjimas.
Nors sutikti pradinių klasių mokytoją vyrą retenybė, Panevėžio rajone jų yra net penki. Du dešimtmečius su mažiausiais mokinukais dirba ir Naujamiesčio gimnazijos pradinių klasių mokytojas Sigitas Žaluda. Vyras sakė, kad dar studijų metais buvo minčių patraukti kitu, ne pedagoginiu keliu, tačiau baigęs studijas gavo pasiūlymą padirbėti Naujamiesčio mokykloje, tad taip ir liko čia. Pirmaisiais metais dar ir vyresniuosius mokė geografijos, tačiau su mažiukais dirbti buvo įdomiau.
„Su mažyliais daug įdomiau, nes tų vaikų akyse matai nuoširdų ir nesuvaidintą atradimo džiaugsmą. Be abejo, dabar vaikai ateina daugiau išprusę, mokantys valdyti informacines technologijas, tačiau tas džiaugsmas išmokus skaityti ar parašyti pirmąją raidę būna toks tikras ir nesumeluotas“, – sakė S. Žaluda.
Tiesa, nauja karta yra kiek kitokia. Kaip pastebi pedagogas, šie vaikai gerokai drąsesni, laisvesni, nebijo klausti, puikiai geba valdyti technologijas, jau net pirmokėliai skuba padėti mokytojui, „sustreikavus“ technikai. Tokius vaikus sudominti tradicine pamoka itin sudėtinga. Tad pedagogui nuolat tenka ieškoti šiuolaikiškų ir netradicinių sprendimų, kaip sudominti mažuosius, uždegti norą mokytis.
Anksčiau S. Žaluda turėjo dramos būrelį, kur kartu su vaikais kurdavo spektaklius. Dabar aktorystę pakeitė sportas, tačiau teatro elementų pamokose liko. Ypač mažesnių klasių vaikams patinka stebėti, kaip mokytojo rankose atgyja lėlės ir įvairūs pasakų personažai, o per pertraukas ir patys skuba į paslaptingą teatro pasaulį.
„Be abejo, pamokose tų tradicinių elementų neišvengsi. Niekaip neišmoksi rašyti to nedarydamas, tačiau ir mokytis rašyti galima įdomiai, pavyzdžiui, draugui ant nugaros. Vaikus galima sudominti tik per žaidimą, neakademinę veiklą“, – pasakojo S. Žaluda.
Nors daugeliui atrodo, kad mokytojo darbas baigiasi tik užvėrus mokyklos duris, pedagogas sako, kad jų darbas neturi darbo valandų. Kartais tenka būti ne tik mokytoju, bet ir draugu, guodėju, užtarėju.
S. Žaluda džiaugiasi, kad gyvenimas Lietuvoje nors ir mažais žingsneliais, bet gerėja. Bent jau šiemet visi jo auklėtiniai turi tėvus, kurie gali juos aprūpinti visomis reikalingomis priemonėmis, pasirūpinti vaikų gerove. Tačiau ankstesnėse laidose buvo visko – savo auklėtinius rado ir miegančius tvarte, alkanus, ir stipriai sumuštus tėvų. O kartą jam paskambino akivaizdžiai neblaivūs ugdytinio tėvai ir išdėjo į šuns dienas.
„Kai su vaikais dirbi visus ketverius metus, su jais susigyveni, jų bėdos tampa savos. Daugiausia sunkumų kyla su socialinės rizikos šeimose augančiais vaikais ir mano patirtis rodo, kad kai šeima nesulaukia pagalbos, ir vaikai nueina tėvų pėdomis. Ta grandinė tęsiasi iš kartos į kartą“, – kalbėjo S. Žaluda.
Tiesa, šiuolaikiniai vaikai kartais yra matę daugiau pasaulio nei mokytojas. S. Žaluda niekada nesiskundė gaunamu atlygiu. Jo teigimu, gyvenant regione mokytojo alga nėra labai maža. O kai dirbi sąžiningai, gali įgyti aukštesnę kategoriją, o su ja gauti ir didesnį atlygį. Tiesa, apie egzotines keliones su tokiu atlygiu galima tik pasvajoti.
„Mokytojas turi nuolat tobulėti, viskuo domėtis, keliauti, neužsidaryti tarp keturių sienų. Būna, kad vaikai yra matę daug daugiau. Visa laimė, kad projektai suteikia galimybių pakeliauti ir mokytojams“, – šypsosi S. Žaluda.
Meilės gamtai, žmogui ir visam pasauliui vaikus mokantis Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos technologijų mokytojas Romas Kupčinskas šiemet mieste išrinktas Metų mokytoju. Jau 35-erius metus su vaikais dirbantis pedagogas teigė, kad didžioji dalis mokytojų dirba iš pašaukimo. Daug jo kolegų dėl menkų atlyginimų ir sumenkusio mokytojų prestižo metė darbą mokykloje ir nuėjo verslo keliu. Ir jam ne kartą buvo kilę tokių minčių.
Šiemet mieste Metų mokytoju išrinktas Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos technologijų mokytojas R Kupčinskas juokavo, kad dirbdamas su vaikais visuomet lieka jaunas. Jis ne tik su jaunąja karta dalijasi patirtimi, bet ir ne mažiau gauna iš jų.
„Tanką valstybė gali nupirkti, bet tėvynės nebus kam ginti. Tėvynės gynyba prasideda nuo pradinių klasių – nuo meilės savo šaliai, gamtai, žemei. O tai reikia ugdyti. Sušaudyti patriotizmą sudėtinga. Deja, valstybė neinvestuoja į jauną žmogų ir nematau prošvaisčių, kad kažkas keistųsi. Paskatinimas mokytojams – tai investicija į mokinius. Nes tai tarsi įpareigoja toliau dirbti. Prisipažinsiu, buvau nusivylęs tuo valstybės požiūriu, jau norėjau ir aš sumažinti savo veiklą, bet dabar nebeišeis, teks atidirbti už tą premiją“, – „Sekundei“ teigė R. Kupčinskas.
Metų mokytojas pasakojo, kad jo paties tėvelis buvo pedagogas, o ir giminėje buvo daug mokytojų, bet žengti pedagogo keliu jį paskatino auklėtoja. 40-ies metų mokyklos baigimo proga organizuotame klasės susitikime auklėtoja dar kartą padėkojo, kad R. Kupčinskas paklausė jos patarimo ir tapo pedagogu. Tiesa, pats labai nenorėjo, kad jo dukra rinktųsi pedagogikos studijas. Dukra tėčio nepaklausė, bet pagal specialybę nedirba, nes su šeima emigravo į Škotiją.
„Labai norėjau stoti į kūno kultūrą, bet auklėtoja atkalbėjo, sako, sportuoti galėsi visada, o medis ir kūryba visuomet traukė. Nuo pat pirmųjų darbo metų dirbti buvo labai įdomu, išsipildė ir svajonė tapti kūno kultūros mokytoju – net penkerius metus šalia technologijų turėjau ir kūno kultūros pamokas“, – pasakojo pedagogas.
Jo teigimu, darbas su vaikais sudėtingas, bet labai įdomus. Nors kartos keičiasi, bet vaikai tokie patys – kūrybingi, smalsūs, trokštantys žinių, tik su jais reikia užsiimti. Kartu su mokytoju jie eina į miškus, ekskursijas, žygius, dalyvauja įvairiose varžybose. Ne tik patys mokosi, bet ir moko pačius suaugusiuosius. Vaikai, keldami inkilus, miestiečiams dovanodami savo rankų darbo lesyklėles, sodindami mišką ar maitindami gyvūnus žiemą, rodo, kad meilė gamtai, žmogui ir savo šaliai prasideda nuo mažų dalykų.
„Vaikus sudominti nėra sunku, tik reikia kantrybės. Kai veikla įvairiapusė ir įdomi, jie eina iš paskos. Ateina net jau baigusieji mokyklą. Vienais metais paprašiau padėti sukalti lesyklėles, tai dabar ateina patys, nereikia nė prašyti. O ir man patinka su jais dirbti, ypač miške. Nors sakoma, kad miške gali šaukti kiek tinkamas, aš to neleidžiu. Miškas yra žvėrelių ir paukštelių namai, tad čia reikia klausytis medžių ošimo, gamtos tylos ir paukščių balsų. Aišku, leidžiu ir padūkti, ir pats su jais išdykauju, nes kitaip net nevažiuotų į mišką“, – pasakojo R. Kupčinskas.
Pedagogas sakė, kad vaikams ne tik perduoda savo patirtį ir žinias, bet ir iš jų gauna. Mokiniai yra didžiausi kantrybės mokytojai. Būna, kad visi draugiškai renka šiukšles miške, tarsi supranta, kad šiukšlinti nevalia, bet po kiek laiko patys prie mokyklos išmeta savo šiukšles. Tada vėl kantriai tenka mokyti, rengti švarinimosi talkas, kad vaikai patys pamatytų, jog net ir viena numesta šiukšlė gali tapti didelio šiukšlyno pradžia.
„Pedagogo darbas žavus tuo, kad visuomet esi su jaunimu, atrodo, kad pats nesensti. Užsiaugini vaikus, ateina nauja karta ir vėl viskas iš pradžių“, – šypsosi R. Kupčinskas.
Statistika rodo, kad kasmet pedagogų bendruomenė sensta, tad mokyklose itin laukiami jauni specialistai, kurie atsineša jau kiek kitokį požiūrį į jaunosios kartos ugdymą. Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje kiek daugiau nei dešimt metų vaikus šokio ir teatro paslapčių mokantis meno vadovas Gintaras Petraitis sakė, kad darbas su vaikais yra jo gyvenimo variklis. Z kartos atstovai turi tiek informacijos, kad mokytojas turi nuolat tobulėti, norėdamas būti bent žingsniu priekyje. Patys vaikai tarsi padiktuoja, ko juos turi mokyti pedagogas.
„Menais domėjausi nuo vaikystės, o noras mokytis pačiam ir savo patirtimi dalytis su kitais padiktavo pasirinkimą tapti mokytoju. Žiūrėdamas į tuos vaikus matau, kaip pats turiu gyventi. Aišku, kai tik pradėjau dirbti, nebuvo lengva, net buvo kilę abejonių, ar galiu dirbti tokį darbą. Nes žinių turėjau, o jas perteikti praktiškai jau buvo sunkiau. Labai trūko vyresnių kolegų pagalbos. Buvau tiesiog įmestas į tą košę ir teko viską srėbti pačiam. Bet džiaugiuosi, kad perėjus dirbti į dabartinę mokyklą viskas pasikeitė. Čia mokytojai dirba kaip viena komanda, nėra taip, kad aš vyresnis, todėl protingesnis. O kai yra glaudus bendradarbiavimas, visos problemos įveikiamos“, – mano G. Petraitis.
Pedagogas pripažįsta, kad mokykla gerokai pasikeitė nuo tų laikų, kai jis pats baigė dvylika klasių. Dabar į mokinį yra žiūrima kaip į kūrėją, mūsų valstybės ateitį. Todėl mokymo procese itin akcentuojamas kūrybiškumas. Naujoji karta užaugusi veikiama technologijų, tačiau sudominti vaikus galima ir be informacinių priemonių. Jeigu nebus nuoširdaus ryšio tarp mokytojo ir vaikų, net ir technologijos nepadės.
„Tas metodas, ką mokytojas sako, tą vaikas daro, jau atgyvena. Vaikus paskatinti mokytis galima per žaidimą, bendradarbiavimą, šiuolaikinėmis metodikomis. Bet ne mokytojas turi pagauti žuvį, tik vaikui įduoti meškerę, kad jis pats pasigautų tą žuvį. Tai turi patikti vaikui, nes prievarta rezultato nebus. Kad vaikui neįdomu, geriausiai parodo jo kūno kalba – jis ima žiovauti, muistytis, blaškytis. Kai vaikų akys įbestos tik į tave, vadinasi, jie tave girdi ir mato, bet jeigu jau pradeda lakstyti į šalis, vadinasi, mokytojas turi kažką keisti“, – kalbėjo meno vadovas.
Nors tokie dalykai kaip šokis, teatras ar bet kuri kita meno rūšis dažnai atrodo mažiau reikšmingi nei matematika ar užsienio kalbos, vis dėlto menas padeda jaunam žmogui tobulėti kaip asmenybei. Pasak G. Petraičio, saviraiška kaip menas leidžia augti vaikui, suteikia pasitikėjimo savimi. Būtent to laisvumo kartais ir tereikia, kad mokiniui pradėtų sektis ir kiti dalykai. Reikia, kad šokio ar teatro pamokose vaikui būtų tiesiog gera leisti laiką, bet menas yra ir pagalba mokantis kitų dalykų.
„Dažnam sudėtinga atsistoti scenoje ir save pateikti, bet kai išlaisvėja, paprastai pradeda sektis ir kitose srityse. Kiekvienas turime stipresnių ir silpnesnių pusių, bet menas leidžia vaikui save atrasti kaip asmenybę“, – iš praktikos pastebi mokytojas.
Asmenybių jie ieško ir tarp mokytojų. Anot G. Petraičio, norint, kad mokinys gerbtų savo mokytoją, šis turi būti pavyzdys ir autoritetas. Vaikai labai stebi ir mokosi iš mokytojų. Jeigu pedagogo kalbos prieštaraus jo elgesiui, jis neturės autoriteto tarp vaikų. Dažnai sakoma, kad mokiniai puikiai žino savo teises, bet ne pareigas, tačiau, pasak meno vadovo, mokytojas turėtų būti tas žmogus, kuris savo asmeniniu gyvenimu rodytų pavyzdį.
„Moralai jau seniai neveiksmingi. Mokytojas turi būti pavyzdys, kuriuo norėtų sekti vaikas. Jeigu aš paprašysiu vaiko pakelti šiukšlę, jis tą padarys, bet tik todėl, kad jo paprašiau. Bet jeigu aš nueisiu ir pats pakelsiu tą šiukšlę, taip vaikui rodydamas pavyzdį, kitą kartą jis tą padarys pats. Mokiniai atsirenka autoritetus. Aišku, yra vaikų, su kuriais reikia labai daug dirbti, kad užsitarnautum jų pasitikėjimą, bet bendradarbiaujant galima pralaužti net ir storiausius ledus“, – pažymi G. Petraitis.
Gebėti atrasti bendrą kalbą ir kompromisus – taip pat menas. Mokytojas taip pat visko nežino ir nemoka, bet tobulėti ribų nėra. Savo ugdytiniams pedagogas visuomet primena, kad jie yra draugai, tačiau nei jie, nei mokytojas negali peržengti tam tikros ribos.
„Mokytojo darbas man patinka, nes visuomet esi naujovių sūkuryje, čia nėra jokios monotonijos, tik sistemingas augimas, mokymasis ir tobulėjimas“, – sako G. Petraitis.
