Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo pirmasis mokslus Europoje, Romos aukštojoje architektūros mokykloje, baigęs toks specialistas Lietuvoje . V. Žemkalnio gimnazijos muziejaus nuotr.

Garsiojo architekto pėdsakais Panevėžyje

Garsiojo architekto pėdsakais Panevėžyje

Bažnyčios, ligoninės, teatrai, mokyklos, gyvenamieji namai, rūmai – ant architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio braižymo lentos gimė daugybė nepriklausomos Lietuvos pastatų. Tarp jų ne vienas ir Panevėžį iki šiol puošiančių.

Daugiau kaip prieš šimtą metų pradėjus kurti laisvą nepriklausomą Lietuvą, buvo reikalingi pačių įvairiausių profesijų žmonės.

Mokytojai, gydytojai, karininkai, inžinieriai, spaudos darbuotojai, statybininkai ir daugelis kitų anuomet dėjo pamatus tolesniam tautos gyvenimui, kūrė Lietuvą.

Architektai – vieni iš tų daug žinių, išmanymo bei gabumų reikalaujančios profesijos atstovų –vaidino ypač svarbų vaidmenį atkuriant Lietuvą.

Juk tuo metu atsivėrė visiškai naujas etapas šalies istorijoje ir pirmiausia reikėjo atstatyti karų nuniokotus miestus, miestelius. Tam 1920 metais sukurtas Lietuvos atstatymo komitetas, formavęs statybų gaires visoje šalyje.

„Nemažai dėmesio buvo skiriama ir statyboms Panevėžio mieste, nors iš pradžių viskam labai trūko lėšų“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas Donatas Pilkauskas.

Jo duomenimis, pirmas žymesnis pastatas Panevėžyje buvo pradinė mokykla Nr.1 Marijos gatvėje (dabartinė A. Smetonos g.), pastatyta 1923 metų pabaigoje. Šiuo metu buvusios mokyklos pastato dalį užima knygynas.
Toliau pastatai dygo vienas po kito ir 1933 metais pagal statybos tempus Panevėžys pirmavo visoje Lietuvoje. Per 22 nepriklausomybės metus mieste pastatyta nemažai įspūdingų statinių, o juos projektavo žymūs Lietuvos architektai ir statybos inžinieriai.

Gimnazijos istorijos muziejuje, be fotografijų, dokumentų, yra ir keletas originalių V. Landsbergio–Žemkalnio daiktų. P. Židonio nuotr.

Vienas jų – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993). Ilgą ir prasmingą gyvenimo bei kūrybos kelią nuėjęs architektas buvo pirmasis mokslus Europoje, Romos aukštojoje architektūros mokykloje baigęs toks specialistas Lietuvoje.

Pagal jo projektus statytos ligoninės, kultūros rūmai, gimnazijos, bažnyčios, gyvenamieji namai ir kiti objektai visoje šalyje.

Pašventino su muzika

1931 metų balandį paskelbus Panevėžio mergaičių gimnazijos projekto konkursą, jį taip pat laimėjo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis.

Suprojektavus pastatą, naujos gimnazijos statybos darbai užvirė sparčiai ir 1932 m. spalio 22 dieną Panevėžio mergaičių gimnazija įsikūrė savo naujuose rūmuose.

Netrukus gimnazija jau gyveno savarankišką gyvenimą, o 1933 metų vasarį kunigas Jurgis Žitkevičius pašventino naujuosius rūmus. Buvo surengtos didelės iškilmės.

Laikraštis „Panevėžio balsas“ tuomet rašė: „Panevėžio Valstybinės Mergaičių gimnazijos rūmų pašventinimo proga tėvų komitetai rengia vasario 18 dieną Mergaičių gimnazijos rūmuose vokališkai instrumentališką vakarą su šokiais. Programą išpildys mokinės ir mokiniai, dalyvaujant p. smuikininkui Pakrovskiui. Pelnas skiriamas neturtingiems mokiniams šelpti. Šis kilnus tikslas turi patraukti mūsų visuomenę šį vakarą į naujus gimnazijos rūmus, kuriuose galės maloniai praleisti vakarą. Pradžia 8 v.v.“

Nauji gimnazijos rūmai atrodė įspūdingai, buvo modernūs, patrauklūs.

Projektavo apskrities ligoninę

Tas pats architektas 1935 metais paruošė ir Panevėžio apskrities ligoninės priestato projektą.

Kaip pasakoja istorikas D. Pilkauskas, pirmasis medinis Panevėžio apskrities ligoninės pastatas Smėlynės gatvėje statytas 1923 metais, po metų pastatytas mūrinis priestatas. Nuo 1931 metų ligoninės skyriai persikėlė į mūrinius dviejų aukštų pastatus, kurie pastatyti tame pačiame sklype 1930 metais.

Ligonių skaičius vis augo ir reikėjo vykdyti ligoninės plėtimo darbus. Panevėžio ligoninė buvo viena moderniausių Lietuvoje ir 1935 metais pradėti ligoninės antro priestato darbai.

Jį taip pat suprojektavo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Naujasis priestatas buvo atiduotas naudoti 1936 metais.

V. Landsbergio-Žemkalnio atminimas Panevėžyje geriausiai įamžintas jo projektuotoje švietimo įstaigoje.1993-iaisiais 2-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Vytauto Žemkalnio vardas. P. Židonio nuotr.

Gimnazijai dovanojo ir pastatą, ir vardą

Vis dėlto šio visoje Lietuvoje garsaus architekto atminimas Panevėžyje geriausiai įamžintas jo projektuotoje švietimo įstaigoje.

Juk buvusi mergaičių gimnazija, vėliau – vidurinė mokykla, o nepriklausomoje Lietuvoje vėl gimnazija dabar ir pavadinta jo vardu.

1993 metų balandžio 30 dienos Panevėžio miesto tarybos sprendimu 2-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Vytauto Žemkalnio vardas.

Šios gimnazijos istorijos mokytoja Jolanta Astramskienė sako, kad architektas tikrai nepamirštas. Apie jį mokytojai pasakoja gimnazistams, jo atminimas saugomas gimnazijos istorijos muziejuje.

Čia, be fotografijų, dokumentų, yra ir keletas originalių architekto daiktų, pavyzdžiui, liniuotė, kuria jis braižė, ir kt.
Daug kas gimnazijoje ir po ilgų dešimtmečių išliko nepakitę, yra likusios net kai kurios tos pačios durys. Tačiau dabar gimnazija išsiplėtusi, pastatyti priestatai.

„Labai teisinga, kad gimnazijai suteiktas jos statytojo V. Žemkalnio vardas. Juk šis žmogus – neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje, jos atkūrimo darbuose“, – sako istorijos mokytoja.

Architektui skirtas ir puslapis gimnazijos tinklalapyje.

V. Landsbergis-Žemkalnis gali būti pavyzdžiu ir šių dienų jaunimui. Iš jo biografijos matyti, jog šis žmogus nuolat siekė žinių, mokslo, buvo aktyvus visuomeninėje veikloje.

Moksle ir kovose

V. Landsbergis-Žemkalnis 1913 metais, baigęs realinę gimnaziją Rygoje, įstojo į Rygos politechnikos instituto Architektūros fakultetą. Paskui buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, mokėsi Maskvos 3-iojoje praporščikų mokykloje ir tarnavo jaunesniuoju karininku.

1917 metais paleistas iš Rusijos kariuomenės vėl studijavo Baltijos aukštojoje technikos mokykloje Rygoje.
O 1918 metais savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo vienas iš 1-ojo pėstininkų pulko kūrėjų. Jis dalyvavo visose baterijos kautynėse bei žygiuose bolševikų fronte.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos pateikiamoje V. Landsbergio-Žemkalnio biografijoje teigiama, jog 1920 metais kovoje prieš lenkus prie Seinų jis buvo patekęs į lenkų nelaisvę, bet iš jos pabėgo. Nuo 1922 metų paleistas į atsargą, išvyko studijuoti į Romą.

Daug gero Lietuvai nuveikė architektas nepriklausomos Lietuvos metais. Jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, dirbo Vilniaus universitete.

Vėliau buvo Vilniaus miesto vyriausiasis inžinierius architektas, Vilniaus miesto bendrojo plano projektavimo vadovas ir miesto tvarkytojas.

1944 metais V. Landsbergis-Žemkalnis pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į Australiją. Dirbo Melburno darbų ir statybos departamento architektu. 1959 metų pavasarį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune.

Neįtikėtinai ilgas ir įdomus šio architekto suprojektuotų pastatų sąrašas, tad nenuostabu, kad
1973 metais jam suteiktas LSSR nusipelniusio architekto vardas.

Papūtus laisvės vėjams, nors ir būdamas solidaus amžiaus, V. Landsbergis-Žemkalnis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose bei veikloje.

1991 m. rugsėjo 26 d. jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

Pabudusi lietuvio siela

Garsiojo architekto giminės šaknys siekia Panevėžio kraštą. Jo tėvas Gabrielius Landsbergis- Žemkalnis (1852–1916) gimęs netoli Panevėžio esančiame Birželių kaime.

Dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas minimas tarp garbingiausių krašto asmenybių.

Iš bibliotekininkės Stasės Mikeliūnienės surinktos medžiagos žinoma, jog G. Landsbergis-Žemkalnis kilęs iš lenkiškai kalbėjusių bajorų.

Tačiau mokydamasis Šiaulių gimnazijoje ir susipažinęs su Petru Vileišiu, kitais lietuviškai kalbančiais gimnazistais nutarė irgi tapti tikru lietuviu.

Jis sakė: „Manyje lietuvio siela buvo užmigdyta ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji pabustų ir stotų tėvynės sūnų eilėn.“
1902 metais už lietuviškos spaudos platinimą jis buvo baustas, vėliau ištremtas į Smolenską. Grįžęs į Lietuvą gyveno Vilniuje, Šiauliuose.

Įsitraukęs į lietuvišką veiklą, bendradarbiavo lietuvių draudžiamoje spaudoje – rašė į „Varpą“, „Ūkininką“, vėliau į „Vilniaus žinias“, „Viltį“.

Lietuvių kultūrai ypač pasižymėjo kaip dramaturgas, teatro kritikas, režisierius.
Be to, visuomeniškas žmogus dalyvavo įvairių lietuviškų draugijų veikloje ir buvo vienas iš Vilniaus lietuvių šelpimosi draugovės steigėjų.

Ypatinga vieta istorijoje

G. Landsbergis-Žemkalnis įsteigė ir vadovavo meno draugijai „Vilniaus kanklės“, priklausė ir Lietuvių mokslo draugijai. Nuo 1915 m. buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotinis meniniams vakarams rengti.

Ir dar – G. Landsbergis-Žemkalnis buvo pirmuoju Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininku.

Ši asmenybė užima reikšmingą vietą Lietuvos teatro istorijoje kaip kultūros draugijų organizatorius, teatro teoretikas, kritikas, aktorius, režisierius, dramaturgas, padėjęs pagrindus profesionaliam lietuvių teatrui.

Svarbiausias jo kūrinys – drama „Blinda, svieto lygintojas“ buvo pastatytas 1907 metais. Ši drama ir vienos pirmųjų lietuviškų komedijų „Pagavo!“, „Jurgis durnelis“, vaikų komedijėlė „Tarnaitė pamokė“, monologas „Blaivininkų pirmininkas“ to meto mėgėjų teatruose sudarė svarbiausią repertuaro dalį.

Šio Panevėžio krašto sūnaus palikuoniai – jo vaikai, anūkai, proanūkiai kiekvienas žengė savu keliu, rinkosi savas veiklos sritis, bet pasirinktu keliu žengė garbingai, atiduodami visas jėgas užsibrėžtam tikslui.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų