21-erių Dovydas šypsosi, kad nei Lietuvos didmiesčiai, nei emigracija jo nevilioja – kuo puikiausia gyventi ir gimtuosiuose Vadokliuose. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Garsiausiam pasakoriui liežuvio laužyti nereikia

Garsiausiam pasakoriui liežuvio laužyti nereikia

Nors kalbėti tarmiškai šiandien – didelis iššūkis, o neretas tarmę laiko dar ir prasčiokiškumo ženklu, Dovydas Butkus ja be galo didžiuojasi. Oficialiai pripažintas geriausiu Aukštaitijos pasakoriumi jaunuolis mikliai šokdina liežuvį greitakalbe berdamas tarmišką pasakojimą, kartais ir sunkiai suprantamą tokią savo krašto kalbą pamiršusiems.

Išgarsino tarmė

Kiekvienas kraštas turi savo deimančiuką. Panevėžio rajono pakraštyje įsitaisę Vadokliai išskirtiniai ne tik jau prieš gerą dešimtmetį pastatytu Vyčiu, autentiškais Velykų būgno dūžiais, bet ir geriausiu visos Aukštaitijos pasakoriumi. Vos 21-erių Dovydas Butkus jau keturiolika metų skina laurus įvairiuose konkursuose, publiką stebindamas savo tarmiška kalba. Nors kalbėti tarmiškai šiandien – didelis iššūkis, o neretas tarmę laiko dar ir prasčiokiškumo ženklu, Dovydas ja be galo didžiuojasi.

Pats D. Butkus kuklinasi, paklaustas, iš kur toks talentas kalbėti tarmiškai. Jo teigimu, kalbėti tarmiškai mokytis nė nereikėjo – tik tokią kalbą jis girdėjęs nuo mažumės šeimoje ir aplinkoje.

„Kas pasakė, kad kalbėti tarmiškai talentas? Čia joks talentas: kapokit galūnes, ir jūs talentą turėsite“, – juokiasi garsusis Aukštaitijos krašto pasakorius.

Liežuvio burnoje nenulaiko

Žodžio kišenėje neieškantis Dovydas nuo pat mažens, kaip pats sako, liežuvio burnoje nenulaikydavo. Namuose būdavo kone šventė, kai šeimos jaunylis dėl kažko papykęs nuspręsdavo patylėti. Jo nekalbėjimo rekordas – kone trys valandos. Tad nieko nuostabaus, kad plepusis Dovydas ir scenoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Vaikino teigimu, scenos baimė jo niekuomet nekausčiusi.

„Man či lab geru gyvent, bu či gyven lab geri žmonis.“

D. Butkus

„Kas čia tokio stovėti scenoje? Prieš kameras būtų sudėtingiau, o scenoje viskas paprasta – matai iš publikos reakcijos, kaip tave priima. Pyksta – vadinasi, lipk lauk, nes esi neįdomus, o jeigu juokiasi, vadinasi – varyk ir toliau“, – šypsosi vadoklietis.

Žinoma, ir scenoje, kad ir kaip gerai pasiruoštum pasirodymui, nutinka įvairių kuriozų. Kartą per svarbų konkursą ant jos užlipęs D. Butkus pamiršo žodžius. Tad teko improvizuoti, ir niekas nesuprato, kad tai buvo ne iš anksto sugalvotas pokštas, o gelbėjimosi šiaudo ieškojimas.

„Žiūrovai sėdi, laukia pasirodymo, o žodžius tai pamiršau. Žinoma, gali pradėti raudonuoti, kažką mykti, atsiprašinėti arba juos prajuokinti – taip ir pasakiau, kad pamiršau žodžius. Kadangi publika labai ilgai juokėsi, turėjau užtektinai laiko prisiminti ir savo pasakojimą“, – dabar Dovydui ir pačiam juoką kelia toks užmaršumas.

Nuo septynerių metų ant scenos stovintis Dovydas čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje: jeigu publika juokiasi, vadinasi, jiems patinki. Asmeninio albumo nuotr.

Vietiniai dantis pagalanda

D. Butkus centriuko, kaip vietiniai vadina kultūros centrą, duris pravėrė dar būdamas pirmokas. Prieš keturiolika metų pradinių klasių mokytoja savo auklėtinius atvedusi į čia veikiantį vaikų folklorinį kolektyvą „Piemenukai“. Tik klasės draugai labai greitai išsilakstė, o Dovydas liko ilgam. Vadoklių kultūros centro direktorė Eugenija Zakarkienė iškalbingą vaikiną apsiėmė ruošti pasakotojų konkursams.

„Tėvams iš pradžių keista būdavo, kad iš mokyklos traukdavau ne į namus, o į centriuką, bet paskui priprato. Sunkiausia buvo mokytis tekstus, nes su tarme daug paprasčiau – galūnes nukandai, ir jau tarmė, dar kelis žodžius pakeiti, pavyzdžiui, vadokliečiai niekada nesako grindys – tik padlagas“, – kalbėjo D. Butkus.

Tiesa, paauglystėje jau buvo tvirtai apsisprendęs visus tuos tarmiškus pasakojimus mesti į šoną. Bet ne dėl bendraamžių pašaipų, o kad pačiam pabodo. Dovydo teigimu, kaimo privalumas, o gal ir trūkumas, kad čia visi vieni apie kitus žino viską, kartais net daugiau nei pats. Tad Dovydo pažįstami žino – jeigu bandys jį patraukti per dantį – gaus dvigubai tiek, jeigu kas nepatiks, visada rėš tiesiai šviesiai.

D. Butkus visada jautėsi saugiai ir drąsiai, juk augo aštuonių vaikų šeimoje: vyresni trys broliai ir keturios seserys visuomet globojo jaunėlį.

„Kas man gali ką pasakyti – atgal rėšiu dar daugiau, nes prie kiekvieno gali rasti, kur prikibti. Juk nėra idealių žmonių. Kartais vietiniai dantis pagalanda, kad esu Vadoklių žvaigždė, bet aš nepykstu. Man jeigu neįdomu, galiu klausyti, bet negirdėti. Niekada nesureikšminu tokių kalbų, tik stebiuosi, kaip žmonėms neatsibosta apie kitus taip taukšti. Aš bjaurus esu – jeigu pamatau, kad kokia bobulė pro langą vėpso, būtinai jai pamojuosiu, nesu kokia žvaigždė, kad reikėtų mane nužiūrinėti“, – šypsosi vadoklietis.

Atrastas deimantas

Dovydo užsidegimui mesti tarmiškus pasakojimus nebuvo lemta išsipildyti. Vadoklių kultūros centro direktorė E. Zakarkienė, nenorėdama paleisti gabaus jaunuolio, net šio tėvų maldavusi prikalbinti sūnų likti, neapleisti įdėto triūso. Jos teigimu, nors bandė ir daugiau vaikų mokyti tarmiškų pasakojimų, tačiau tik Dovydas turintis tokį talentą. Ne tik Vadokliai, bet ir visas Panevėžio rajonas gali didžiuotis šituo deimantu.

„Teko ištverti visas jo paauglystės audras, būdavo, nueinu pas jo mamą, paverkiu, padejuoju, ko tik neprigalvoju, kad tik Dovydas išmoktų tekstus. O jis kryžiuoja rankas, kad viskas, daugiau nebelankys. Ačiū Dievui, po dienos sulaukiau skambučio: „Poni, ku būn.“ Supratau, kad garą nuleido ir sugrįš. Sutarėme, kad paskutinį kartą sudalyvaus konkurse ir aš jo nebekankinsiu, bet taip ir pasiliko ilgam“, – dabar savo atkaklumu džiaugiasi E. Zakarkienė.

Ji paslapčia puoselėja viltį, kad šis atrastas deimančiukas pagaliau apsispręs krimsti rimtesnius kultūros mokslus ir kada nors ateityje pakeis pačią.

Dovydas šypsosi, kad E. Zakarkienė tiek visiems buvo priverkusi, kad pasirinkimo jis neturėjęs.

„Jūs neįsivaizduoj, ka darės, pus Vadoklių sukuisie, nami ramybės nė, zyz i zyz, į gatvę išeit negalėj“, – greitakalbe subėrė garsusis Panevėžio rajono pasakorius.

Jis pripažįsta, kad tarmiškų pasakojimų mokymai visgi išėjo į naudą – bent jau per abitūros lietuvių kalbos egzamino žodinę įskaitą gavo aukščiausius įvertinimus. Tiesa, tarmiškai jam kalbėti lengviau, mat bendrinėje kalboje tenka pagalvoti, kaip teisingai kirčiuoti žodžius. Nuolatinis sukimasis kultūros centre atnešė ir dabartinę veiklą – jau daugiau kaip metai Dovydas yra Vadoklių kultūros centro darbuotojas. Jo viena iš užduočių – įvairių renginių ir kultūrinių veiklų organizavimas. Jis taip pat mielai savo talentą parodo ir kitų kaimų bei kaimelių šventėse.

„Tiek metų tame kultūros centre praleista, tai ir likau toliau. Liežuvis juk nenudils“, – šypsosi D. Butkus.

Visai neseniai vykusiame Aukštaitijos regiono pasakotojų konkurse D. Butkus buvo pripažintas geriausiu pasakoriumi.

Pono nevaidins

Paklaustas, ar savo ateitį matantis gimtuosiuose Vadokliuose, Dovydas atvirai rėžia, kad tokie klausimai jam nepatinka. Jis net nežino, kas bus po valandos, o ką jau kalbėti apie rytdieną ar kad ir netolimą ateitį. Be to, kai prisiplanuoji ir tie planai subliūkšta, būna nesmagu ir prieš kitus, ir prieš save.

„Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Gal neturiu fantazijos, kad gyvenu tik šia diena. Nežinau, kas bus rytoj, bet žinau, kad bet kokiu atveju išsisuksiu. Aš tiesiog mėgaujuosi viskuo, ką pateikia pats gyvenimas“, – pasakoja jaunuolis.

Nemažai jo bendraamžių baigę mokyklą kelia sparnus į Lietuvos didmiesčius ar bėga į užsienį, tačiau tokia perspektyva Dovydo nevilioja. Jis nesuprantantis, kodėl turėtų palikti gimtuosius namus, brangius žmones ir ieškoti laimės svetur. D. Butkaus nuomone, laimė ir gyvenimo pilnatvė nesislepia už kampo, ją susikuria pats žmogus.

„Vienas klasės draugas stovi prie parduotuvės gerokai apšilęs, kitas pas ūkininką lenkia nugarą už ačiū. Dar kiti bėga į užsienį gaudyti ir murkdyti vištų. Tas pats prie parduotuvės stovintis mane patraukia per dantį, kad esu kvailys, jog už minimumą dirbu. Visi vaizduoja, kaip mandriai gyvena, bet man to nereikia, nes man gera ir čia“, – tvirtino D. Butkus.

Vaikino teigimu, svarbiausia, kad jam nereikia stovėti su ištiesta ranka – pragyvenimui galintis užsidirbti iš mėgstamo darbo. Nereikia palikti ir gimtųjų Vadoklių, kur viskas po ranka – namai, darbas, laisvalaikis.

„Aš ne toks, kad sukąstais dantimis kažką daryčiau. Esu paprastas kaip dvi kapeikos, man vietos užtenka ir Vadokliuose, tai kodėl turėčiau kažkur bastytis. Niekaip nesuprantu tos esmės emigruoti. Emigrantai svetur kelis mėnesius sausus makaronus kremta, o paskui grįžę didelius ponus vaidina, net su akcentu pradeda kalbėti. Grįžta ir stebisi, koks čia grebėstas, nors dar užvakar žinojo, kad čia grėblys. Užlipa ant to pačio grebėsto, tuomet piktinasi, koks kvailys tą grėblį numetė“, – ironizuoja jaunasis pasakorius.

Neatrasti kaimo lobiai

Dovydas džiaugiasi, kad Vadokliai garsėja ir savo sveikatingumo bei sporto bazėmis. Vos už trijų kilometrų – nuostabusis Juodžio ežeras. Būtent pasakojimas „Api Juodže ežerą“ jam atnešė šlovę Aukštaitijos regiono pasakotojų konkurse „Buva karto“ – čia D. Butkus buvo pripažintas pasakorių pasakoriumi. Nuo Vadoklių vos per gero vyro spjūvį – Ramygala ir Panevėžys. O vasaros sporto bazės neprilygsta net garsiausiems sporto klubams mieste.

„Kaime yra sporto klubas, kuris vadinasi daržas – jame dirba visos raumenų grupės. O kartu ir soliariumas – gražus įdegis garantuotas. Vietoj bėgtakio į rankas galima čiupti žoliapjovę, kol nupjauni tokius plotus, ne vieną kilometrą nueini. Jeigu norisi vandens pramogų, galima pūkštelti į ežerą. Mieste už tokius malonumus visi pinigus kloja, o pas mus viskas nemokamai“, – gyvenimo kaime privalumus vieną po kito vardija Dovydas.

Jis šypsosi, kad į miestą nuvažiuojantis tik apsikirpti ir išsigryninti pinigų. Mat po darbų kultūros centre dar skuba prie ūkio. Tiesa, šiemet jis nedidelis, tik kelios vištos, nors anksčiau laikė ir karvutę, ir keletą ožkų.

„Ūkis tai tėvų, o dirbti man tenka, todėl jis toks ir nedidelis“, – juokiasi aštrialiežuvis vadoklietis.

Lab geru gyvent

Iškalbos dovaną turintis Dovydas neslepia sulaukiantis ir pasiūlymų vesti vestuves ar kitas asmenines šventes, tačiau kol kas dar tam nesiryžta. Mat tuomet tektų draugauti su Valstybine mokesčių inspekcija, o jam, kaip nerandančiam bendros kalbos su skaičiukais, gresia gauti ir kokią „premiją“ iš šios įstaigos. Tad kol kas į naują sritį nenori nerti, tuo labiau kad jam visiškai pakanka veiklos ir Vadoklių kultūros centre.

Darbštus, iškalbingas charizmatiškasis Dovydas kol kas vienišas, tačiau svajonių jaunikio etiketės kratosi. Galbūt nauja jo sakmė apie tai, kaip ieškojo mergų, atneš ne tik naują pergalę pasakotojų konkursuose.

„Lauks ilgs paieškas, bet nevažiuos niekur. Man či lab geru gyvent, bu či gyven lab geri žmonis“, – šypsosi D. Butkus.

Komentarai

  • Koks šaunuolis vaikinas! Smagu skaityti.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų