Giedrius Pavilionis. P. Židonio nuotr.

G. Pavilionis: Panevėžys mane maloniai nustebino

Naujasis Panevėžio muzikinio teatro choro vadovas Giedrius Pavilionis jau mėnesį save dalija dviem miestams – Vilniui ir Aukštaitijos sostinei.
Konkurse į šias pareigas įveikęs tris stiprius konkurentus, Vilniuje gyvenantis ir didžiulę patirtį turintis G. Pavilionis pasakoja, jog Panevėžys ir jo publika pačiam tapo žavingu atradimu.

Esate kilęs iš Suvalkijos pačios širdies – Marijampolės, gyvenate Vilniuje, o nuo sausio pradėjote dirbti choro dirigentu Panevėžio muzikiniame teatre. Kokie keliai jus suvedė su Panevėžiu? Ar su šio miesto muzikais ir publika jau buvote anksčiau pažįstamas?

Kadangi dirbu dirigentu ir valstybiniame chore „Vilnius“, teko su juo kelis kartus koncertuoti Panevėžio katedroje. Nuo to prasidėjo mano pažintis su Panevėžiu. Sužavėjo, kad visada bažnyčia būdavo pilna žiūrovų. Tarp jų ir miesto meras, pripažinsiu, tai nustebino, nes valdžios atstovai retai lankosi tokiuose kultūriniuose renginiuose. Bet kiek esu dirigavęs Panevėžyje, visada koncertuose matydavau R. Račkauską. Malonu, kad miesto valdžia domisi menu, kultūra, nes Lietuvoje tai labai retas reiškinys.
Pernai Muzikinio teatro direktorė Kotryna paprašė su choru parepetuoti Dž. Raterio „Vaikų mišias“. Tai buvo pirmoji mano pažintis su teatro choru.
Panevėžys mane maloniai nustebino – ir valdžios atstovų dėmesys, ir žmonių susidomėjimas renginiais. Taigi, kai Muzikinis teatras paskelbė choro dirigento konkursą, jame dalyvavau.

Jūsų, kaip Panevėžio muzikinio teatro choro vadovo, premjera – šiandien, vasario 24-ąją, rengiamas koncertas „Vilties sparnais“, kuriame skambės R. Vagnerio „Zygfrido idilė“ ir G. Fore „Requiem“.
Sudarant koncerto repertuarą, kas turi įtakos kūrinių pasirinkimui – jūsų, kaip vadovo, vidinės nuostatos ir pasaulėžiūra, choro stiprumas ar kita?

Koncertas jau buvo suplanuotas dar prieš man ateinant dirbti į teatrą. Dalyvaudamas konkurse sužinojau, kad laimėtojui teks paruošti tokią programą. G. Fore „Requiem“ – vienas žinomiausių ir įspūdingiausių šio kompozitoriaus kūrinių, nepaprastas ir balsiškai gana sudėtingas. Žinojau, kad laukia iššūkis, nes Panevėžio muzikinio teatro choras nėra didelis, tokiai programai jis per mažas. Paprastai „Requiem“ dainuoja 100 žmonių choras. Tokiam kūriniui atlikti kooperuojasi 2–3 chorai.
Panevėžio muzikinio teatro choristų 20. Skambinau kolegoms į Šiaulius, kad padėtų padainuoti.
Prisijungus Šiaulių „Polifonijai“, programą atliks apie 60 choristų.

P. Židonio nuotr.

Kokie jūsų kūrybiniai lūkesčiai Panevėžyje?

Mano noras kiek įmanoma pakelti choro lygį, kad jis būtų kuo lankstesnis, kad ir pačiame Panevėžyje choras būtų kuo daugiau matomas, ne vien tik teatre.
Panevėžys išskirtinis, nes ir už jį didesni miestai ne visi turi Muzikinį teatrą, tarkime, Šiauliuose tokio nėra. Taigi, panevėžiečiai turi kuo didžiuotis.
Mane nudžiugino Muzikinio teatro kolektyvas. Kai ateini į naują darbą, labai svarbu, kokį randi kolektyvą, kokius žmones. Ta aura arba slegia, ar motyvuoja. Daugelyje kolektyvų esu dirbęs, taigi, patirties turiu. Panevėžyje esu labai patenkintas ir maloniai nustebintas. Čia žmonės nori dirbti ir myli muziką.

Jūsų brolis – Dainius Pavilionis – Lietuvos kariuomenės orkestro dirigentas. Turbūt ne atsitiktinumas, kad abu broliai muzikai? Kas judu pastūmėjo rinktis muzikos profesionalo kelią?

Tėtis vadovavo Marijampolės chorui „Šešupė“, dar tuomet, kai jis priklausė maisto pramonės automatų gamyklai.
Taigi, nuo mažens gyvenome chore. Dabar tėvelis jau pensijoje. Matyt, su broliu iš jo perėmėme meilę muzikai ir tęsiame tėvelio pramintą kelią. Tik brolis dirba su orkestrais, o aš – su chorais.

Dažnai tenka girdėti, kad menininkai bando savo vaikus atkalbėti sekti jų pėdomis.

Tais laikais menas buvo kitaip vertinamas ir į menininkus kitaip žiūrima. Tėvai mus ir skatino rinktis tą kelią, nes matė, kad turime muzikinių gabumų.
O dabar aš auginu dvi dukras. Vyresnioji pasimokė šiek tiek muzikos ir nenorėjo toliau tęsti, o aš per daug ir neskatinu. Šiais laikais jei nebūsi supertalentingas, geriau į muziką nelįsk, nes muzikantams išgyventi tikrai sudėtinga. Ir jų labai mažėja.
Muzikos ir teatro akademija mums, profesionaliam valstybiniam chorui „Vilnius“, jau kiek metų nelabai turi ką pasiūlyti. M. K. Čiurlionio menų gimnaziją baigę gabesni vaikai beveik visi išvažiuoja į užsienį. Ten muzikantams ir pragyventi lengviau, ir darbų daugiau. Lietuvoje chorinis menas nyksta. Už šitą darbą nelabai kas nori mokėti, o gyventi reikia, todėl visi laksto per tris keturis darbus. Jaunimas, matydamas tokį požiūrį, nelabai tą kelią renkasi. Choras „Vilnius“ – valstybinis, bet atlyginimais irgi negalime pasigirti. Liūdnai juokaujame, kad minimumas tuojau pasivys mūsų algas, nors žmonės magistro laipsnius turi, mokęsi 6 metus.
Dabar toks laikas, kad jei tik turi balsą, priimam į chorą, net ne muzikantus. Ypač vyrus, jie chore – prabanga.

Ar prabanga ir Panevėžio muzikinio teatro chore?

Tikrai taip. Jau mėnesį Panevėžyje ieškau choristų, bet niekas nežino, negali rekomenduoti vyrų, kurie norėtų dainuoti chore. Apie jokias perklausas ar kokius nors konkursus nė kalbos nėra! Priimtume tris keturis tenorus, du bosus. Teatro scena nėra didelė, dabartinės sudėties choro joje pakanka. Bet chorinėms programoms rengti jau būtų problema, tektų programą derinti prie galimybių.

Premjeros, proginiai renginiai, žiūrovų ovacijos… Tai – jaudinančios šventinės akimirkos. O kokia choro vadovo darbo kasdienybė?

Iki tų ovacijų – ilgas, monotoniškas ir nuobodus choristų darbas. Reikia išmokti partijas, tobulinti vokalo įgūdžius. Menas džiaugsmą pradeda teikti, kai gerai išmokstamos partijos ir choristai gali dainuoti be streso. O kad choristas galėtų atsipalaiduoti ir mėgautis muzika, tenka mėnesį aktyviai dirbti.

Giedrius Pavilionis. P. Židonio nuotr.

Ar gebate tiesiog mėgautis muzika? Ar visada klausote kaip profesionalas – analizuodamas, vertindamas?

Tiesą pasakius, labai retai lankausi koncertuose. Susiformavęs įprotis klausantis kūrinio laukti klaidų. Atsipalaiduoti paprastai nepavyksta, nebent labai gražūs kūriniai ir itin gerai atliekami.
Bet tokiam malonumui nebelieka laiko. Su choru „Vilnius“ per metus surengiame 65 koncertus, iš kurių kone trečdalis – vienkartiniai kūriniai, trunkantys po valandą. Tos muzikos man sočiai.

Kokia yra šiandienos publika, ko ji nori, ką geba priimti, patirti ir įvertinti?

Chore „Vilnius“ dirbu bene 18 metų. Buvau chormeisteris, o paskutinius 7-erius – dirigentas.
Anksčiau dirbau su moterų choru „Eglė“, 15 metų Gedimino technikos universiteto choro chormeisteriu.
Matau, kad keičiamės ir mes, ir publika.
Šiandien chorui svarbu scenoje ir pajudėti, ir atrodyti ne taip akademiškai, kaip senais laikais, kai visi sustodavo su natų aplankais rankose. Publikai reikia peno ne tik ausims, bet ir akims. Todėl stengiamės visokiausių programų kurti, eksperimentuojam žiūrėdami, kas žiūrovui patinka.
Laikas diktuoja savo madas, kad choras išliktų, nebepakanka atsistojus padainuoti.

Kas lieka jumyse, kai baigiasi muzika ir nutyla ovacijos?

Euforija. Ramiai nemoku diriguoti, esu impulsyvus. Labai įsijaučiu į muziką, neišeina paprastai atsistojus padiriguoti. Diriguodamas viduje ir dainuoju. Jaučiuosi pakylėtas.

P. Židonio nuotr.

Ar esate impulsyvus žmogus, ar tik impulsyvus dirigentas?

Ir kaip žmogus nesu iš ramiųjų. Bet ne cholerikas (juokiasi). Gal kiek hiperaktyvus. Tikrai ne flegmatikas.

Jei turėtumėte fantastinę galimybę susitikti istorinę ar dabarties muzikos meno asmenybę, kas ji būtų? Kodėl?

Man visos muzikos epochos patinka. Mylimiausio, mėgstamiausio kompozitoriaus kaip ir neturiu. Nors muzikoje turbūt labiausiai širdį paliečia romantizmas, bet negalėčiau išskirti, su kuo norėčiau kavos išgerti.

Kokios muzikos rekomenduotumėte pasiklausyti, kad geriau jus perprastume?

Oi, neperprasite! Po darbo tikrai neklausau chorinės muzikos. Turiu nuo jos pailsėti, kad kitą dieną vėl gerai girdėčiau. Muzikoje esu labai universalus. Namuose klausau ir roko, ir džiazo, ir popmuzikos. Man svarbiausia mintis, gera melodija.
Dažniausiai namuose kaip fonas skamba džiazas. Esu nemažai džiazo projektų rengęs su pučiamųjų orkestrais: Kauno bigbendu, Kauno „Ąžuolyno“, Lietuvos kariuomenės, „Trimito“ orkestrais. Paskutinis toks projektas „Gėlių vaikai“ – 7–8 dešimtmečio, kai gyvavo hipių judėjimas, grupių kūriniai, pritaikyti bigbendui ir chorui.