E. Mažuknos nuotr.

Fotografijoje glamūrinio gyvenimo neieško

Fotografijoje glamūrinio gyvenimo neieško

 

Airių kilmės anglų dramaturgas Oskaras Vaildas yra sakęs, jog meno tikslas yra atskleisti meną, o jį kuriantį menininką paslėpti. Iš pirmo žvilgsnio kuklus 27-erių teatro „Menas“ dizaineris Arvydas Gudas, rodos, aplinką stebi iš šalies, tačiau pamato kur kas daugiau nei paviršutinišką grožį ir apie jį papasakoja kitokiu, nei yra įprasta, kūrybiniu braižu.

Esate kilęs iš Kriklinių kaimo, Pasvalio rajono. Kaip nutiko, jog sparčiai karjeros laiptais kylate Panevėžyje?

Gyvenime neturėtume būti pernelyg prisirišę prie vienos vietos, ypač tokie kaip aš, dar neturintys savos šeimos – žmonos, vaikų.

Man vieta daugiau susijusi su žmonėmis, su kuriais dirbu. Labiau mėgstu trumpalaikius užsakymus, pavyzdžiui, porai savaičių nuvykti, padirbti ir grįžti atgal, bet jau metus gyvenu Panevėžyje.

Namai man – vieta, kur miegi, ilsiesi, taip pat ramuma – šis miestas užtektinai toks ir yra.

Kaip čia jaučiatės?

Visai smagu. Atsikeliu, įsinoriu veikti ir veikiu. Nežinau, išsivystys į ką nors tai ar ne, tačiau man patinka pats procesas. Pavydžiu ir pastabas sakau tik pats sau.

Kartais mes įsikimbame tik į vieną iš veiklų, pavyzdžiui, save programuojame, jog „iš manęs bus tik geras statybininkas“. Arba mokykloje paklausti, kuo norime būti užaugę, ir atsakę, jog vairuotojais, nė nepagalvojame, kiek tokia veikla gali trukti. Iki keturiasdešimties? Vėliau, žiūrėk, jau reakcija nebe tokia ir reikia galvoti, ko kito imtis. O jeigu pabandytume pakeisti savo požiūrį?

Man atrodo, savyje visi turime kur kas daugiau potencialo negu mums sakė mokytojai. Jeigu esi adekvatus ir gebi stebėti aplinką, tikrai atrasi savo vaidmenį.

Ar miestas visad buvo jūsų akiratyje? Ar jūsų asmenybę traukė kosmopolitiškas gyvenimas?

Ne. Kosmopolitiškas – kaip kokteilis, sudarytas iš daugybės ingredientų, bet ir mažame plote galima atrasti daug skirtingų galimybių, veiklų.

Jeigu nežinai, kas ir iš kur esi kilęs, nesi organiškai autentiškas, nuvykęs į didelį miestą gali pasiduoti į visas puses, bet vis tiek nebūsi laimingas. Mieste galima atrasti daug, bet jeigu nežinai, ko nori, net ir gavęs šimtus pasiūlymų vis tiek liksi pasiklydęs.

Galima išskirti net kelis jūsų talentus – fotografiją, grafikos darbus ir kuriamą scenografiją. Iš kur atsirado šis įsitraukimas į menus: jis yra įgimtas ar įgytas?

Gimiau kaime, o vėliau persikraustėme arčiau Pasvalio, užaugau vienkiemyje. Diena prasidėdavo atidarius duris ir tęsdavosi iki saulei nusileidžiant. Nesėdėsi ir nereikalausi dėmesio iš kitų, kad surastų veiklos, patys jos kartu su dar dviem broliais ir sese susirasdavome.

Senelis vesdavosi mus į gamtą, vedžiodavo palei upes ir ežerus, o vėliau noras patirti atėjo ir patiems: ieškoti, surasti, pastebėti.

Mano brolis muzikantas, groja pučiamaisiais, turi orkestrą Paįstryje. Mums mama visada sakydavo daryti, ką norime, nes gyventi teks patiems. Niekada nebūdavome perspėjami, jog iš meno neišgyvensime – niekas nebandė sukurti kraštutinumų, pavyzdžiui, kad geriau būtų būti kokiais nors teisininkais, statybininkais ar panašiai.

Man norėjosi, jog dienos būtų šiek tiek kitokios: kad nereikėtų tuo pačiu metu keltis, pietauti tuo pačiu metu, grįžti namo – man kažkodėl taip netinka.

Kuriame amplua jaučiatės geriausiai? Gal mes nežinome apie kitus jūsų talentus?

Aš manau, kad talentingas žmogus yra tiesiog tas, kuris skiria laiko saviraiškai.

Tvirčiausiai jaučiuosi būdamas Arvydu. Man patinka, kai mane kas nors suintriguoja, sukelia gerą ar blogą emociją, įstumia į kiek nepatogią situaciją, tik aš nesu akiplėšiškas.

Man patinka stebėti iš nuošalės, todėl ir žaviuosi fotografija, daile, kurioje taip pat galima iš tolo dėlioti elementus.

Fotografuoju neilgai, porą metų. Stebiu, kas vyksta aplink, ir kartais norisi ne nupiešti, nes per daug laiko užtruktų, o nufotografuoti. Fotografuojant gausu skirtingų stilistikų, pavyzdžiui, meninė fotografija arba fotoreportažai. Man pačiam daug labiau patinka fotoreportažai iš įvairių konfliktų, o ypač įamžinti vyresnių meistrų.

O teatras yra grynas melas, kur yra sukuriamos tam tikros taisyklės tam tikroje aplinkoje. Man tai paprasčiausiai žavinga – juk ir mes vieni kitiems akivaizdžiai meluojame.

Dažniausiai jus Panevėžyje galima pamatyti apsiginklavusį fotoaparatu, o jūsų pagrindinis objektas – žmogus. Kodėl taip domitės portretais? Ar tai reiškia, jog kiti žanrai jums nepatrauklūs?

Paprasčiausiai turiu per mažai laiko. Jeigu gyvenčiau kur kas arčiau tyrlaukių, mano objektu būtų gamta. Ją stebiu ir nuvykęs pas senelį į kaimą, einu vaikščioti po mišką.

Noriu, kad kai kurie dalykai būtų prisiminti, nes ne viską galima nupasakoti ar nupiešti.

Mieste pilna žmonių, todėl juos ir gaudau. Man patinka suktis aplinkui, labai retai žmonėms pasakau vienaip ar kitaip pasisukti ar ką padaryti. Kartais tiesiog jaučiu, kad aplinkybės diktuoja kažką kūniško – tą tereikia pajusti.

Galerija

Jūsų nuotraukose užfiksuoti veidai nėra pagražinti specialiomis programomis. Ko ieškote žmonių veiduose? Kaip dažnai gaunate tai, ko tikitės?

Reikia papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo. Statant spektaklį tekdavo tiek kartų peržiūrėti repeticijas, kad net bloga darydavosi. Tad pasiėmiau fotoaparatą ir lindau į užkulisius.

Man visada patikdavo toji pusė, kuri nėra glamūrinė, nors, žinoma, pasitaiko ir tokių.

Į sceną žengęs žmogus skiriasi nuo to, koks jis yra už jos. Taip ir kasdieniame gyvenime: fotografuojame maistą, bet man kur kas smagiau įlįsti į virtuvę pamatyti, kaip patiekalas gimsta.

Būna, jog žmonės, sužinoję, jog fotografuosiu aš, sako: „čia tas, kur raukšles pagilina“. Laikui bėgant pradedame raukšlėtis, bet tai tėra mūsų psichikos problemos – kurį laiką negalime su tuo susitaikyti. Man atrodo, jog neturėtume to slėpti, verčiau pastebėti brandesnius, moralinius dalykus.

Mėgstu nepatogią pusę, prieiti iš arti, įamžinti žmones, kurie savęs nepaleidžia, stengiasi įprasminti, džiaugiasi esamu momentu, akimirka.

Kai renginys trumpas, per pusvalandį nespėsi su niekuo susibendrauti. Tačiau jeigu jis yra ilgesnis, imi pastebėti žmones: kaip jie bendrauja, kokie jų žvilgsniai. Manau, kad visų pirma turėtų būti sąlytis, noras dalytis akimirka.

Nebent esi Vincas Alesius (populiarus Vilniaus fotografas – aut. past.) ir vagi akimirką iš tolo. Žinoma, tai smagu, nes tai natūrali būsena, bet man patinka prieiti arčiau.

Tikrai tenka pastebėti, jog prie žmonių nebijote prieiti iš tiesų per labai intymų atstumą. Drąsa fotografijoje jums – privalumas ar trūkumas?

Kaip kada. Man patinka detalumas ir tai, kokį atsaką pavyksta gauti. Būna, kad žmonės pasipiktina, kiti lieka patenkinti.

Man visada patikdavo sakyti, ką galvoju, kaip jaučiuosi, tikėdavausi to paties ir iš kitų. Kartais galbūt tikrai nepatogu, bet man imponuoja buvimas šalia.

Mano baba visuomet sakydavo, jog reikia elgtis taip, kad einant gatve nereiktų nuleisti akių.

Ar dažnai sulaukiate reakcijų, jog per daug lendate į privačią erdvę?

Galbūt galima būtų suskaičiuoti kiek daugiau nei dešimt situacijų, bet dažniausiai tokių kalbų sulaukiu iš labiau asocialių asmenų. Yra buvę ir taip, jog nufotografuoju ir matau, kad koks nors daiktas į mane atskrenda.

Vis dėlto dažniausiai žmonės reaguoja geranoriškai. Aš nesu tas, kuris lenda po sijonu. Laikausi nuomonės, jog fotografija turėtų būti tokia, kokioje norėčiau būti įamžintas ir pats.

Moterys dažnai juokiasi: „Nuotraukos labai gražios, matosi viskas, net ir trys pagurkliai“. Žinau, jog moterys nori būti dailios ir gražios. Fotografuojant vyrus yra šiek tiek kitaip.

Paminėjote, jog fotografuojate dar ganėtinai trumpą laiką, apie dvejus metus. Kaip manote, kas yra svarbiau: techninės žinios ir priemonės ar gebėjimas pastebėti akimirką ir ją laiku užfiksuoti?

Svarbiausia suprasti, kas esi pats, nes techninės žinios ateina su laiku, plečiantis pasauliui.

Galima nusipirkti patį paprasčiausią fotoaparatą, kuris turėtų 17–50 mm objektyvą, kad būtų galima fotografuoti tiek iš arti, tiek iš toli. Tada ir prasideda ieškojimai.

Fotoaparato visada su savimi nesivežiosi, tad jį sėkmingai gali pakeisti telefonas. Su juo galima padaryti daug gerų kadrų neinvestuojant daug pinigų. Visiems žmonėms reikia atsako jų veiklai, gyvenimui – tam pasitarnauja socialiniai tinklai.

Fotografai turi įvairių triukų. Pavyzdžiui, jeigu apšviestas taškas, reikia tik kantriai palaukti, nes žmogus vis tiek pro jį praeis.

Gali būti pats geriausias telefonas ar fotoaparatas, bet jeigu tokį paduočiau žmogui, kuris niekada nėra fotografavęs – jis visus metus jo neišnaudotų pagal paskirtį.

Reikia skaityti daugiau knygų, kalbėti su žmonėmis – tuomet ir fotografinis pokalbis būna kitoks.

Nemažai jūsų užfiksuotų kadrų – nespalvoti. Kalbama, jog tokiu būdu fotografai maskuoja trūkumus. Ar ir pats bandote paslėpti nepageidaujamas detales?

Man atrodo, jog fotografijoje yra svarbu susifokusuoti.

Kai yra daug spalvų, iš karto išryškėja keli planai, pradeda blaškyti, o su nespalvota fotografija galima sužaisti šviesomis, objektais, plokštumomis, faktūromis. Tokios fotografijos kai kuriais aspektais man atrodo subtilesnės, elegantiškesnės.

Jos kur kas lengviau leidžia surasti tašką, į kurį koncentruotis.

Žinoma, kai kurios fotografijos pačios reikalauja būti tik spalvotos. Pavyzdžiui, jeigu padarysi juodos ir baltos spalvų natiurmortą, net nesuprasi esmės, tiesiog matysi dubenį – ne raudoną ar mėlyną.

Ar pats Arvydas Gudas gyvena spalvingą gyvenimą? Kas jūs, kai būnate tik sau ir prieš save?

Esu lygiai toks pat kaip ir piešiniuose ar fotografijose, taip pat ir šio pokalbio metu. Ir šeimoje, darbe, su draugais. Nesu viešas asmuo, kuris atstovauja šaliai ar yra kažkieno didelis idealas.

Esu laisvas žmogus, o personažų kūrimas man atrodo didelis laiko gaišimas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų