-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečiams neįgaliojo vežimėliu miesto gatvėmis keliaujančio M. Markucko veidas – puikiai pažįstamas.
„Nors visą laiką remdavausi posakiu, jog savame krašte pranašu nebūsi, žiūriu, jog taip bejuokaudamas tapau gana aktyviu miesto pranešėju“, – šypteli Marius.
Vis dažniau jis kviečiamas prisijungti prie įvairių renginių, pasidalyti žiniomis ir įžvalgomis, padiskutuoti ne tik miesto bendruomenei, bet ir Lietuvai ar netgi pasauliui aktualiais klausimais.
Aplinkiniai pastebi, kad drąsiai užmezgantis ryšį M. Markuckas gali kalbėti ne tik tiesiai šviesiai, bet ir prabilti tarp eilučių.
Pats pašnekovas tik šypteli, jog kalba yra labai įdomus fenomenas.
„Mėgstu kalbėti tiesiai šviesiai, bet skirtinguose kontekstuose mums, žinoma, tenka žaisti skirtingus kalbinius žaidimus“, – sako Marius.
Jis sakosi esąs iš tų, kurie nemėgsta vynioti tuščiažodžiauti. Visgi tenka prisitaikyti prie situacijų, kai žaidimo tiesiai šviesiai žaisti nebepavyksta. Juk dažnu atveju svarbiausia susikalbėti, o būdas – jau antraeilis dalykas.
„Man pasaulis yra įdomus, todėl stengiuosi į jį žiūrėti plačiai atmerktomis akimis, kuo daugiau pamatyti. Ir kuo jis rodosi įdomesnis – tuo akys žiūri plačiau“, – sako M. Markuckas.
Dar šią vasarą panevėžietis garsiajame Oksfordo universitete tarptautinei mokslininkų bendruomenei pristatė savo mokslinius atradimus.
Filosofija Marius susidomėjęs dar mokyklos suole, nors artimą santykį su ja atrado tik pradėjęs studijuoti.
Baigęs tuo metu dar vidurinę Panevėžio Kazimiero Paltaroko mokyklą, panevėžietis pasuko politikos link. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute baigęs politikos mokslų bakalauro studijas, ten pat, pasirinkęs lyginamąją politiką, tęsė ir magistrantūros studijas.
„Visą tą laiką sąryšį su filosofija turėjau per politikos filosofiją. Šio dalyko dėstytojams pavyko mane sudominti – ne kokiomis nors paviršutinėmis sausomis techninėmis politikos detalėmis, bet būtent tuo, kaip politikos fenomenas gali būti giliai apmąstomas iš filosofinių pozicijų“, – sako M. Markuckas.
Tai ir lėmė, jog norėdamas toliau plėsti žinias bei taikyti jas savo rengiamose analizėse, M. Markuckas pasirinko filosofijos doktorantūrą.
Panevėžiečiui visuomet rūpėjo kelti klausimus. Sako, meluotų, jeigu teigtų, esą nedomina ir paties vidus. Studijuodamas įvairius dalykus Marius džiaugiasi, jog iki šiol neišblėsta noras gilintis į save, savo būdą ir šį tą naujo sužinoti apie savo paties asmenybę.
„Vis dėlto, esi žmogus toks, koks esi – klaustuko formos“, – šypteli M. Markuckas.
Įgytų žinių jis nesuguldė į dūlančius stalčius, bet sėkmingai panaudojo atsistojęs į kitą barikadų pusėje – panevėžietis dėstė paskaitas Vilniaus universitete. Šią patirtį vyras laiko labai vertinga ir tikisi, jog netrukus ją galės pratęsti – kas žino, galbūt ir gimtajame Panevėžyje.
Marius juokauja, kad kurį laiką, kol dėstė universitete, teko gyventi autostradoje tarp Vilniaus ir Panevėžio. Dabar didesnę laiko dalį jis leidžia Panevėžyje – kur gimė ir augo.
„Man pasisekė, nes esu nesuvaržytas laiko ir neturiu laisvo laiko kategorijos – man jis toks yra visuomet“, – šypteli šiuo metu įvairiuose tyrimuose, mokslinėse konferencijose dalyvaujantis, akademinius straipsnius ir disertaciją rengiantis pašnekovas.
Dar šią vasarą panevėžietis garsiajame Oksfordo universitete tarptautinei mokslininkų bendruomenei pristatė savo mokslinius atradimus.
Dažnai Marių galima sutikti draugų ratelyje gurkšnojantį kavą jaukioje miesto kavinukėje, važinėjantis, kaip pats sako, ne visuomet tikslingais maršrutais ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Nuo vaikystės mėgstantis skaityti įvairaus žanro literatūrą M. Markuckas patikina, jog nors dabar į knygų pasaulį dažniausiai tenka atsisukti dėl susiklosčiusių aplinkybių, knygų skaitymas jam netapo prievole.
„Bibliotekoje praleista diena – pažinimo ir atradimų šventė, o ne priverstinis darbas“, – pabrėžia filosofas.
„Panevėžyje bandau per tam tikras išskaitytas mintis, įžvelgtas idėjas pažinti pasaulį. Be kita ko – bandau čia gyventi. Man Panevėžys patinka ir dėl to, kad jis labai patogus miestas darbams atlikti, susikaupti. Čia ramu ir gera, viskas pasiekiama ranka. Nors visaip pagalvoju, bet Panevėžį aš vis tiek myliu“, – sako filotopiška asmenybe save laikantis M. Markuckas.
Jo nuomone, miestas gana gerai pritaikytas ir judėjimo negalią turintiems gyventojams. Nors yra neprivažiuojamų, neįvažiuojamų vietų, visgi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių kontekste Aukštaitijos sostinės infrastruktūrą Marius laiko pagirtina.
Deja, to paties negalima pasakyti apie intelektualinę miesto būklę, kuri, anot jo, dabar ne pati geriausia.
Anksčiau labai mėgdavęs lankytis žymiausiame miesto teatre M. Markuckas pastebi, jog jis – šiek tiek kitoks, pradedantis stebinti ne pačia geriausia prasme.
„Iš meno norėtųsi platesnio idėjinio pagrindo, gilesnio kultūrinių, socialinių niuansų pajautimo, daugiau kūrybinių momentų ir įvairiapusiškesnių perspektyvų atvėrimo, o ne banalybių konstatavimo ir reprodukavimo. Juk visus tuos keiksmažodžius žinau ir pats, o kad pasaulyje esama bjaurasties – ir taip visiems aišku. Nuėjęs į teatrą dažniausiai nebeišmokstu nieko naujo ir gailiu prarasto laiko“, – neslepia nusivylimo Marius.
Nepraslysta pro jo akis ir miesto aktualijos: atsiveriantis nykumas, mažėjantis gyventojų skaičius. Tačiau nuvyti į šalį tamsias mintis padeda ir senovės išmintis.
„Jokia kančia nėra beprasmė. Kartais tenka ir dykuma paklaidžioti, kad galėtum atrasti ką vertinga. Nors Panevėžys nėra gražuolis, kad vos kur nuėjęs imtum ir susižavėtum, reikia išmokti gyventi su tuo, ką turime, ir rasti būdų tai prasmingai panaudoti“, – mano pašnekovas.
M. Markuckas juokauja, kad kurį laiką, kol dėstė universitete, teko gyventi autostradoje tarp Vilniaus ir Panevėžio. Dabar didesnę laiko dalį jis leidžia Panevėžyje – kur gimė ir augo.
M. Garucko nuotr.
Vieni šilčiausių jausmų Marių aplanko prisiminus Pilėnų mikrorajone, Dainavos gatvėje prabėgusią vaikystę. Erdvus kiemas nuo ryto iki vakaro būdavo pilnas krykštaujančių vaikų juoko, nepabaigiamų kalbų.
Net ir išsikraustęs gyventi arčiau miesto centro, panevėžietis dar kurį laiką važinėdavęs į savo senąjį kiemą vien tam, kad pabūtų su draugais.
Per gyvenimą jį lydintys žmonės ir puikūs santykiai – viena iš M. Markucko geros nuotaikos ir optimizmo sudedamųjų dalių. Juk, svarsto, optimistiškai žiūrėti į pasaulį ne sausai išmokstama, o išgyvenama.
„Niekuomet neturėjau dėl ko stipriai liūdėti. Jeigu manęs klausia, kaip gyvenu, dažniausiai atsakau, jog puikiai – neturiu ką blogo papasakoti“, – pabrėžia Marius.
Bet kokiomis aplinkybėmis jis stengiasi neprarasti meilės gyvenimui, tikėjimo svajonėmis. M. Markuckas svarsto, jog jam padeda ir Dievas.
„Esu iš tų, kurie, net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose turi svajonę. Dažnai žmonių svajonės materializuotos, daiktiškos. Man pakanka turėti viltį, tikėjimą, jog po vieno etapo bus kitas ir jis bus toks pat geras ar netgi dar geresnis nei buvęs. Tad ir mano svajonės dažniausiai nėra konkretizuotos, nes jos – daugiau manąjį gyvenimą lydinti nuostata, jog viskas bus gerai, o visa kita – tik detalės“, – sako Marius.
Net ir atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį, M. Markuckas lygiai taip pat laikosi savo pozicijos, jog viskas yra ir bus gerai.
Vos trejų metų berniukas susirgo reumatoidiniu artritu. Į ligos niuansus per daug nesigilinantis Marius užsimena, jog ši liga yra autoimuninės kilmės: organizmas pradeda savęs neatpažinti, o galiausiai – save griauti. Taip iš Mariaus liga pasiglemžė sąnarius.
Pradžioje panevėžietis dar galėjo judėti be vežimėlio, vėliau prireikė ir jo.
Tenka pripažinti, jog aplenkti nepatogias situacijas, veriančius aplinkinių žvilgsnius ir jam ne visuomet pavykę. Marius sako puikiai suprantantis, jog kai kuriuos jo vežimėlis gąsdina iki šiol.
„Reikia ir čia pasitelkti išmintį, jog neverta graužtis dėl to, ko negali greitai pakeisti. Priimu ligą ne kaip trukdį, bet kaip tam tikrą dovaną, pasaulio patirties ar jo pažinimo formą, kuri, be kita ko, kai kada padeda atskirti tikrus dalykus nuo netikrų“, – atviras M. Markuckas.
Ir juokiasi prisiminęs vieną situaciją sanatorijoje: jauna kineziterapeutė nustebo sužinojusi, jog 33-ejų metų vyras su liga gyvena jau tris dešimtmečius. Paklausęs, ar tai ilgas laikotarpis, išgirdo atsakymą, jog kitiems ir po trijų parų atsibosta sirgti.
„Tad mes su liga susigyvenę gana neblogai“, – linksmai konstatuoja panevėžietis.
Vyras linkęs ir apie sveikatą bei kūną mąstyti filosofiškai ir pritarti senovės graikams, tvirtinusiems, jog žmogaus esmė – protingumas, o ne dvikojiškumas. Tai, kad esame dvikojės būtybės, yra daugiau atsitiktinis dalykas, o ne būtina sąlyga žmogui.
„Sveikata ir pats kūnas man rūpi tik tiek, kiek tai padeda realizuoti gilesnes žmogiškąsias potencijas, nešti sielą per gyvenimą. Esu laimingas, trokštu pamatyti, kas bus ateityje. Jeigu žinotume viską, kas bus jau dabar, būtų labai neįdomu. Reikia palikti vietos stebuklui, laukiančiam ateity“, – mano M. Markuckas.
Komentarai
-
- Edita
- 16:19 2019.02.15
-
- Rima
- 21:28 2019.02.15
Rodyti visus komentarus (2)Esate labai šviesus žmogus, Mariau, tokių Panevėžyje galėtų būti kuo daugiau, linkiu Jums kuo geriausios kloties 🙂
Mielas Mariau, Tave sutikus, diena šviesesnė. Sėkmės !